Filosofas Gintautas Mažeikis, Vytauto Didžiojo universiteto profesorius, teigia, jog Rusijoje pradeda byrėti Vladomiro Putino mitas ir kelia galvas ultrafašistinės grupuotės. „Šiaulių kraštui“ jis komentuoja, kaip keitėsi Rusijos visuomenės nuostatos, kokie negrįžtami vidiniai procesai yra prasidėję. Jis dalijasi įžvalgomis, dėl ko klysta Vakarai. Karas Ukrainoje vyksta jau devynis mėnesius.
20 metų kurtas V. Putino mitas
– Galite palyginti, kaip keitėsi Rusijos visuomenė nuo 2000 m., kai į valdžią atėjo V. Putinas ir kokios nuostatos yra dabar?
– Iki 2000 m. Rusijoje buvo gan stiprus tikėjimas demokratija ir laisvąja rinka. Buvo įsivaizduojama, kad prezidentu išrinktas V. Putinas bus demokratas ir liberalas, išspręs problemas, kurias neįgalus jau buvo išspręsti prezidentas Borisas Jelcinas.
V. Putinas pradėjo savo valdymą nuo antrojo karo su Čečėnija. Bet mažai kas atkreipė į tai dėmesį kaip į simptomą. Buvo tikimasi, jog kuriama unitarinė valstybė, ir manoma, kad tokiu būdu Rusijoje bus ir tvarka, ir demokratija. Todėl visuomenė stipriai palaikė V. Putiną ir valstybės konsolidacijos, suvienijimo ir tvarkos įvedimo idėją.
Pirmuosius penkerius metus į jį buvo žiūrima labai teigiamai ir nebuvo atkreiptas dėmesys ir į antrąjį simptomą, kai 2004 m. jis inicijavo labai abejotinus rinkimus Ukrainoje. Tuomet falsifikuodamas rinkimų rezultatus pabandė prezidentu pastatyti savo patikėtinį Viktorą Janukovyčių. Dėl to kilo Oranžinė revoliucija.
Pirmą kartą tuomet pamatėme, kaip buvusios Sovietų Sąjungos problemas jis bando spręsti saugumietiškais, nelegaliais būdais. Ypač tai tapo akivaizdu per Ukrainos prezidento Viktoro Juščenkos (jis atėjo į valdžią po Oranžinės revoliucijos) apnuodijimą.
Tuomet išryškėjo, kad V. Putinas nori atkurti Sovietų Sąjungą, o ne kurti vieningą, stiprią Rusiją. Kadangi turėjo tokį siekinį, pradėta didelė propagandinė kampanija, kuria visokeriopai stiprinama nostalgija Sovietų Sąjungai. Visur kalbama, kad reikia ją atkurti nauju pavidalu. Tuo metu Rusijos opozicija dar nebandė veikti prieš V. Putiną.
Toliau matėme V. Putino rokiruotės su Dmitrijumi Medvedevu intrigą, karą Sakartvele (Gruzijoje) 2008 m. Žinoma, ne tik tuometinis prezidentas D. Medvedevas, bet ir premjeru buvęs V. Putinas didžia dalimi darė įtaką tam karui.
Po to – 2014 metai (Krymo aneksija, inkorporavimas į Rusijos sudėtį) ir 2022 metai (karas prieš Ukrainą). Iš principo Vakarai tik 2014 m. pradėjo abejoti V. Putino demokratiškumu. Gan vėlai.
Rusijos žmonės ilgą laiką pasitikėjo V. Putinu. Patikėjo juo, kad sukurs tvarką, konsoliduos valstybę, po to patikėjo jo idealu dėl buvusios Sovietų Sąjungos atkūrimo, kad jai nori atnešti gėrį ir, žinoma, gėrį pačiai Rusijai. O į priemones nebuvo labai kreipiamas dėmesys. Pavyzdžiui, nei į Maskvoje sprogdinamus daugiabučius namus, nei į tai, kaip vykdomas karas Čečėnijoje, nei į Oranžinę revoliuciją, nei istorijas su V. Janukovyčiaus plaunamasi pinigais, nei į karą Sakartvele.
2012 m. įvykęs opozicijos mitingas Bolotnajos aikštėje Maskvoje buvo pirmas bandymas pasipriešinti V. Putino režimui. Protestuojus sumušė ir išvaikė. Uždarė daugumą nepriklausomų žiniasklaidos kanalų ir laikraščių, įvedė cenzūrą.
2014 m., aneksavus Krymą, Rusijoje buvo euforija – kas ne su V. Putinu, tas buvo šalinamas, o cenzūra stiprinama. Tokiu būdu sunaikinus opoziciją ir opozicijos spaudą ir nuolat be perstojo dvidešimt metų aiškinant, koks V. Putinas nuostabus ir kaip išgelbės buvusią Sovietų Sąjungą ir Rusiją, Rusijos visuomenė šimtu procentų buvo įsitikinusi, jog karas su Ukraina – būtinybė ir sėkmė. Daugiau kaip 80 proc. tikėjo šio karo būtinybe ir beveik 100 proc. jo sėkme. Tokių, kurie netikėtų sėkme, buvo labai mažai.
Prisimenu, pačioje karo pradžioje, kai paaiškėjo, kad V. Putinui Kijevo nepavyko užgrobti ir pasigirdo gandų, kad rusai gali patirti nesėkmę, kokie nustebę ir sutrikę buvo radijo „Echo Moskvi“ (dabar jau uždaryto) korespondentai. Šie žurnalistai, kurie nebuvo dideli opozicionieriai, tik truputį demokratiški, bet labai artimi Kremliui, nežinojo, nė ką kalbėti. Įsivaizdavo, jei Ukrainoje nebus pasiekta pergalė, gresia katastrofa pačiai Rusijai. Apie pralaimėjimą tuo metu dar nebuvo nė kalbos.
Antiputiniškas judėjimas su V. Putino idealais
– O kaip yra šiandien?
– Šiandien Rusijoje jau kalbama apie pralaimėjimą. Mitas, kuris dvidešimt metų buvo kuriamas apie V. Putiną, ėmė byrėti. Prasidėjo didelis nepasitikėjimas juo.
Bet Vakarų visuomenė, taip pat Lietuvoje, dažnai klysta, kai mano, kad Rusijoje liko kažkokių demokratinių jėgų.
Piliečių, kurie yra demokratiški ir drąsūs, dauguma išvažiavo į užsienį. Jeigu ir liko kažkiek opozicionierių, tai dažniausia yra moterys, kurioms negresia mobilizavimas ir kurios jaučiasi truputį saugiau. Bet rimtų organizuotų opozicinių jėgų šalyje neliko iš viso – jokios jėgos.
Pačioje Rusijoje prasidėjo visai kito tipo antiputiniškas judėjimas, kurį galima vadinti ultrafašistiniu. Į valdžią veržiasi tie, kurie mano, kad buvo teisingi V. Putino idealai atkurti Sovietų Sąjungą, sukurti galingą Rusiją, galbūt net imperiją, nubausti Vakarus ir Jungtines Valstijas už jų netinkamą elgesį.
Šitos grupės žmonių pradėjo manyti ir atvirai kalbėti, kad V. Putinas yra silpnas vadovas, kad neryžtingas. Kad jis visada buvo neryžtingas – dar nuo kokių 1999 m. Kad tada ryžtingi buvo visai kiti asmenys. Tokie, kaip Nikolajus Patruševas (buvęs FSB vadovas, o dabar Rusijos Saugumo tarybos sekretorius). Arba dabar yra ryžtingi tokie kaip oligarchas Jevgenijus Prigožinas („Vagner“ samdinių grupuotės įkūrėjas), kurį vadinu Rusijos banditų vadu, ar Čečėnijos vadovas Ramzanas Kadyrovas, jis rusams nėra patrauklus, bet demonstruoja save kaip ryžtingą. O Putinas visur rodomas kaip neryžtingas, sutrikęs, negebantis priimti stiprių sprendimų. Todėl šiandien ultrafašistinė opozicija, kuri galbūt net norėtų atominio karo su pasauliu, siekia pergalės.
– Ar tai realu?
– Reikia pastebėti, kad veikiausiai Rusijos saugumas visa tai žino, analizuoja ir žaidžia labai pavojingą žaidimą. Nėra abejonės, jog J. Prigožino banditų armijoje yra infiltruotų saugumiečių. Apie tai paviešina į Vakarus pasitraukę rusų saugumiečiai. Jie nuolat kalba, kad aplink J. Prigožiną infiltruota pakankamai saugumiečių, kad esant reikalui jis būtų pašalintas. Bet šiandien yra iškilęs klausimas, ar tie infiltruoti saugumiečiai, apie kuriuos, ko gero, pats J. Prigožinas žino, išdrįstų jį pašalinti. O gal jie seniai įsivaizduoja jį kaip naują prezidentą, kuriam tarnaudami gautų aukštus postus ir atitinkamai turto? Todėl labai abejotinos yra kalbos, kad jie pašalintų J. Prigožiną.
Šiandien veikiau panašu į tai, kad Rusija – ne demokratinė, o oligarchinė, fašistinė, fundamentalistinė (religiniu – stačiatikybės, islamo – požiūriu), šita labai nemaloni Rusija gali skilti į gabalus. Kur viena grupuotė pradės kovoti su kita ir prasidės galių perskirstymas.
Jie jau atsargiai vieni kitus žudo ir naikina, bando šalinti vienas kitą iš kelio. Ir veikiausiai kuo V. Putinas atrodys silpnesnis, tuo aštresni bus susidūrimai tarp šių grupuočių ir dar nežinia, kiek jų atsiras.
– Kokia gali būti alternatyva?
– Alternatyvios jėgos Rusijos opozicijoje mes nematome. Europai saugumo garantas nuo procesų, kurie yra prasidėję Rusijoje, yra Ukraina ir jos kariuomenė. Jokios kitos apsaugos ir Lietuva neturi.
– Kaip reaguoti į tuos, kurie bėga iš Rusijos? Ar pasitraukę iš jos opozicionieriai dar galvoja apie demokratiją Rusijoje?
– Dauguma iš jų galvoja apie demokratiją, bet jie nekonsoliduoti, jie neturi bendrų organų. Bando kurti, bet tuoj pat oponuoja vienas kitam. Tarp jų yra labai didelių nesutarimų. Nesutaria nei dėl to, kas turi vadovauti, nei dėl to, kokią jėgą kurti, nei dėl to, su kuo Vakaruose bendrauti. Ta prasme kaip buvo chaosas jų gretose, taip ir yra.
Net jeigu bando Ukrainoje formuoti rusų batalioną, kuris kovotų už demokratiją Rusijoje, jo pajėgos niekinės palyginti su tomis armijomis, kurios yra Rusijoje.
Todėl šią akimirką iš principo nėra jokio priešnuodžio tam, kas vyksta pačioje Rusijoje. Aš neįsivaizduoju, kaip būtų galima suvaldyti šį procesą.
– Kokios gali būti ateities prognozės, ko tikisi Vakarai?
– Vakarai yra pasirinkę laipsniško Rusijos silpninimo strategiją, manydami, jog taip pavyks išvengti atominio karo, o po truputį išstūmus Rusiją iš Ukrainos, pavyks surengti kažkokias sėkmingas derybas ir tokiu būdu užbaigti visą šią istoriją.
Tačiau tie analitikai, kurie Vakaruose šitaip mano, dažniausiai nenagrinėja vidinių Rusijos procesų, kurie, bijau, yra nebesugrąžinami. Yra praeitas negrįžties taškas. Todėl prognozuoti ateitį, kas bus, nepaprastai sunku. Kadangi net nežinome tų jėgų ir negebėsime jų įvertinti. Pirmiausia, saugumo ir kariuomenės – kaip jie galėtų elgtis ir kaip galėtų užtikrinti tvarką Rusijoje, kad ji neskiltų į dešimtis atskirų gabalų.
Manau, pasaulyje niekas negalėtų prognozuoti, kaip iš tikrųjų bus. Sistemų teorija sako, jog, kai yra tiek daug stiprių kintamųjų, jokia kibermašina negali prognozuoti ateities. Ji per daug sudėtinga. Reikia tik žiūrėti, kas šią akimirką vyks.
