Ramūnas Karbauskis suteikė naujų spalvų Lietuvos politikos paveikslui. Ar rinkėjams tie potėpiai atrodo tamsūs, ar šviesūs, paaiškės po kitų Seimo rinkimų.
Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos (LVŽS) pirmininką R. Karbauskį (49 metų) neabejotinai galima pavadinti verslo ir politikos senbuviu, tačiau iki 2016-ųjų Seimo rinkimų jis tarsi buvo kitų šešėlyje. Versle – žemdirbių labiau vertinamo ir gerbiamo tėvo Česlovo Karbauskio, padėjusio pagrindus dabar R. Karbauskio valdomai žemės ūkio imperijai. Politikoje – pirmosios Lietuvos Vyriausybės vadovės Kazimiros Prunskienės, su kuria buvo sudaręs politinę santuoką ir ją pavadinęs didele klaida.
Sukūręs savąją bjauriojo ančiuko istorijos versiją R. Karbauskis sugebėjo visus priblokšti, triuškinamai laimėjęs 2016 m. rinkimus. Jo neabejotinai sėkmingiausia investicija į tuomet kylančią politikos žvaigždę Saulių Skvernelį davė žaibiškus ir fantastiškus dividendus. Kaip tęsis ar kuo baigsis šis svaigus skrydis, parodys kitų Seimo rinkimų rezultatai.
Jei bus tėkštasi į žemę, R. Karbauskiui pirmiausia reikėtų kaltinti pačiam save. Po 2016 m. laimėtų rinkimų turėtą populiarumą jis iššvaistė kone per pusmetį: tų metų gruodį teigiamai R. Karbauskį vertino 51,7 proc. visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų centro „Vilmorus“ apklaustųjų, o nepalankiai – 15,6 proc. Šiandien palankiai jį vertina tik ketvirtadalis, daugiau kaip pusė jo veikla nėra patenkinti.
Galimybės išlikti valdžioje tai nepanaikina. „Prezidento rinkimuose su tokiu rezultatu neverta nė rodytis“, – IQ sakė „Vilmorus“ vadovas Vladas Gaidys. Bet Seimo rinkimuose reikia gerokai mažiau rėmėjų – partijai turėti savo atstovą parlamente užtenka vos 5 proc. balsų, nors toks rezultatas būtų vertinamas kaip R. Karbauskio pralaimėjimas.
Treji metai rampų šviesoje parodė, kad R. Karbauskis ne tik sutelkė priešininkus, bet ir nuvylė šalininkus. Visuomenei kilo daug klausimų be atsakymų. Apie galimą mokesčių vengimą importuojant trąšas, statybas saugomoje teritorijoje prie Kauno marių, verslo ryšius Rusijoje ir praeities žygius prieš Lietuvos narystę NATO bei ES. Taip pat apie slepiamą asmeninį gyvenimą.
Litas prie euro
Labai turtingų žmonių, kurių turto vertė perkopia šimto milijonų eurų ribą, Lietuvoje yra keliasdešimt, tačiau dauguma jų politikos vengia per patrankos šūvį. Žurnalo „Top“ duomenimis, 150 mln. eurų kapitalą valdantis R. Karbauskis yra išimtis iš šios taisyklės, bet ne vienintelė – Kauno meras Visvaldas Matijošaitis yra toks pat turtingas (turtas vertinamas 130 mln. eurų) ir toks pat „antisisteminis“ politikas.
Vargstančios Lietuvos gynėjo vaidmenį prisiėmęs R. Karbauskis pats vargo nėra ragavęs. Jis 1996 m. pirmą kartą kaip nepriklausomas kandidatas kandidatavo į Seimą ir pajamų deklaracijoje nurodė, kad turto vertė ir piniginės lėšos sudaro įspūdingus 475 183 litus. Irena Degutienė tokioje pat deklaracijoje teigė turinti 13 996, Algis Čaplikas – 800, Gediminas Kirkilas – 113, Irena Šiaulienė – 9240 litų vertės turto. Tokius pinigus R. Karbauskiui, vos 26-erių jaunuoliui, uždirbti esą padėjo požiūris ne tik į verslą, bet ir į gaunamas pajamas.
Politikas IQ pasakojo dar studijų Lietuvos žemės ūkio akademijoje metais supratęs, kad Vakarų valstybėse, į kurias buvo siekiama lygiuotis, nėra valstybinio ūkio, viešasis sektorius – itin mažas, veikia laisvoji rinka ir egzistuoja privati nuosavybė. „Buvo aišku, kad nėra kito kelio, kaip tik įkurti savo verslą“, – sakė politikas, pirmąjį verslą pradėjęs su keturiais kurso draugais. Vienos pirmųjų uždarųjų akcinių bendrovių dokumentus jie rengė dar nežinodami, ką veiks. Tačiau „nuėję kryžiaus kelius“ esą suprato, kad visiems tuo metu veikiantiems kooperatyvams reikės persiregistruoti į bendroves. Jaunieji verslininkai panaudojo įgytą patirtį ir pagal savo įmonės dokumentus įregistravo daugiau nei 300 bendrovių.
„Nemažai kurso draugų tuo metu iš mūsų juokėsi, klausė, ką čia išdarinėjate, sekretorę turite, kažkokią įmonę turite, biurą, o važinėjate troleibusais, butus nuomojatės, – pasakojo R. Karbauskis. – Mes į viską žiūrėjome labai rimtai. Netgi nešiojome kaklaraiščius. Auginau ūsus, nes turėjau atrodyti gerokai vyresnis.“ Politikas sakė tada tikėjęs, kad į verslą reikia investuoti, jį plėtoti: „Mūsų kolegos grupėje, tokie patys agronomai kaip mes, važinėdavo į Lenkiją, nusipirkdavo prekių, parsiveždavo jas į Lietuvą ir greitai parduodavo. Akcinių bendrovių jie nesteigė, įmonių neturėjo, apie tai negalvojo.“
Tiesa, tada, politiko žodžiais tariant, jie turtėjo greičiau ir jų gyvenimas buvo palyginti geresnis. „Tačiau mums užteko proto suprasti, kad įmonė ir jos plėtra yra tas kelias, kuriuo turime eiti. Prekių iš Lenkijos į Lietuvą vežimas ir pardavimas kažkada turėjo baigtis“, – aiškino politikas ir pridūrė, kad vėliau tie kurso draugai, taip pat agronomai, dirbo „Agrokoncerne“ kaip samdomi darbuotojai.
Nuoskaudų prisiminimas
Į klausimą, kodėl iš pažiūros viską turintis verslininkas vietoj ramaus ir visaverčio gyvenimo renkasi kovą politinėje arenoje, R. Karbauskis atsako su jam būdingu įsitikinimu savo teisumu: kai pasirūpini savo šeima, kai turi sąlyginę laisvę versle, kyla klausimas, ką šiame pasaulyje veiki. Vieni esą perka jachtas ir garažuose sandėliuoja prabangius automobilius, kiti galvoja, ką visuomenei gali duoti. „Aš niekada nebuvau toli nuo visuomeninio gyvenimo. Mano tėvas, man atrodo, du kartus buvo Aukščiausiosios Tarybos (SSRS okupuotoje Lietuvoje – IQ past.) deputatas, aš mačiau, kad jis tarnauja visuomenei taip, kaip tuo metu galėjo, – pasakojo politikas. – Mano atėjimas į Seimą buvo savęs įprasminimo šiame gyvenime ieškojimas.“
R. Karbauskis su bendražygiais tapo ir satyros taikiniu. (Fotobanko nuotr.)
Pirmosios dienos dešimtajame dešimtmetyje Seime R. Karbauskiui nebuvo lengvos: „Atsimenu, atėjau į salę, pro mane ėjo Vytautas Landsbergis ir nesisveikino. Jis žino, kodėl, o aš nesuprantu. Aš, atrodo, su visais sveikinuosi, iš kaimo gi, o jis – ne. Ir tik po to pradėjau suprasti tokio elgesio priežastį: esu kolūkio pirmininko sūnus.“ Toks elgesys politiką įžeidė ilgam: „Mes turime iškreiptų veidrodžių karalystę. Dažniausiai ir garsiausiai rėkia tie, kurie iš tikrųjų nėra patriotai.“
Patys konservatoriai tokius teiginius laiko absurdiškais, taip siekiant dešiniuosius parodyti kaip kerštingus ir primityvius. „Nemanau, kad kas nors iš mūsų galėjo būti tokie kategoriški žmogaus, o ne jo veiklos atžvilgiu“, – IQ sakė Seimo narys konservatorius Jurgis Razma.
Tiesa, jį, parlamentaro teigimu, tuo metu vertinti buvo sudėtinga. „Kiek žinau, R. Karbauskis daug laiko praleisdavo Ispanijoje su šeima, tad Seime pasirodydavo tik fragmentiškai“, – prisiminė J. Razma. Parlamente tada sklandė anekdotas, kad Seimo posėdžiai R. Karbauskio verslo reikalams netrukdo. Iš rankų nepaleidžiamas mobilusis telefonas ir atviri nuolatiniai verslo pokalbiai koridoriuose ir salėje – tokį R. Karbauskį prisiminė tuometis Seimo pirmininko pavaduotojas Arvydas Vidžiūnas.
Varnas varną gerai supranta
R. Karbauskis ant scenos nesiveržia ir dabar. Oponentai Seime jį vertina kaip užkulisinio veikimo politiką, dėl sprendimo nesiekti aukštų postų valstybėje jį lygina su Lenkijos valdančiosios partijos „Teisė ir teisingumas“ lyderiu Jarosławu Kaczyńskiu, atliekančiu pilkojo kardinolo vaidmenį, o apžvalgininkai tvirtina, kad R. Karbauskis politikoje dalyvauja, nes tai naudinga jo verslui. Susikūręs Kultūros komiteto pirmininko postą R. Karbauskis įsivėlė į dviprasmišką padėtį – mecenato titulu besididžiuojantis politikas remia saviveiklos lygio renginius ir atlikėjus, o sostinės teatruose ar galerijose jis – nematytas svečias.
Jo kultūros sostinė yra Naisiai – vos 16 km į šiaurės vakarus nuo Šiaulių nutolęs seniūnaitijos centras, turintis maždaug 500 gyventojų.
Juose įsikūrę Šiaulių rajono literatūros, Naisių žemės istorijos, Baltų dievų skulptūrų, žolynų, inkilų muziejai, galima aplankyti baltų areną, Alkos kalną, Saulės aikštę ir Triušių salą, pamatyti karališkųjų žalčių ir gandrų šeimynas. Tačiau iš visų dydžiu ir gyventojų skaičiumi panašių kaimų Lietuvoje Naisiai išsiskiria visai ne tuo. Jie, Vilniaus universiteto istoriko dr. Nerijaus Šepečio žodžiais, turi silpną istoriją ir stiprią legendą. Arba stiprų jų mitą kuriantį pasakotoją.
Apie Naisius, tarsi kokį kino studijos miestelį, galbūt niekas nebūtų sužinojęs, jei ne R. Karbauskis. Gimtasis kaimas politikui yra ne tik namai, į kuriuos gera sugrįžti. Mykolo Romerio universiteto (MRU) Komunikacijos fakulteto dekano Virgio Valentinavičiaus teigimu, Naisiai pirmiausia yra investicija į įvaizdį, jie menkai kuo skiriasi nuo Kėdainių – miesto, kurį laiką atlikusio tuomečio Darbo partijos lyderio Viktoro Uspaskicho tvirtovės vaidmenį.
Lygiai kaip ir 2009–2017 m. rodytas televizijos serialas „Naisių vasara“. „Daug pinigų R. Karbauskis į tai investavo ne iš nuobodulio ar noro kurti filmą, – įsitikinęs V. Valentinavičius. – Jis taip siekė padidinti savo ir valstiečių partijos žinomumą.“ Anot jo, sunku suprasti, kodėl Vyriausioji rinkimų komisija negeba įsisąmoninti, kad „Naisių vasara“ yra vienas sėkmingiausių politinės reklamos pavyzdžių šiuolaikinės Lietuvos politikos istorijoje.
Jei oligarchiją suprastume kaip politinės ir pinigų valdžios sujungimą, oligarchais galėtume vadinti tiek V. Uspaskichą, tiek R. Karbauskį, tiek V. Matijošaitį. Į politiką investavę, pinigus jie neabejotinai nori susigrąžinti. Tad tikriausiai neatsitiktinai R. Karbauskis taip atkakliai nuo kaltinimų korupcija gynė Artūrą Skardžių, kuris parodė, kaip galima uždirbti iš vėjo jėgainių parkų, akis badė ir kova dėl buvusio Klaipėdos uosto direkcijos vadovo Arvydo Vaitkaus. „Verslininkas verslininką gerai supranta, tačiau civilizuotoje, liberalioje demokratijoje verslininkų interesų viršenybė nėra toleruotina – ji kenkia Lietuvos politikos ir demokratijos kokybei“, – IQ tikino V. Valentinavičius.
Šią vasarą jau atrodė, kad R. Karbauskio įtaka senka, bet net ir po trejų pralaimėtų rinkimų situaciją jis valdo ir greičiausiai nebus išmestas iš balno iki 2020 m. Seimo rinkimų. V. Valentinavičiaus teigimu, tam nemažai įtakos turėjo dar prieš antrąjį prezidento rinkimų turą priimtas sprendimas viešai paremti Gitano Nausėdos kandidatūrą. „R. Karbauskis mobilizavo rinkėjus balsuoti prieš konservatorių kandidatę Ingridą Šimonytę. Už tą rinkimų skolą G. Nausėda dabar atsidėkoja darydamas nemažai nuolaidų tiek dėl ministrų kabineto sudarymo, tiek dėl jo kokybės“, – sakė politologas.
Kitas klausimas... (Fotobanko nuotr.)
Prezidentas R. Karbauskiui esą nenusileido tik dėl visai nereikšmingų dalykų: moters Vyriausybėje ir krašto apsaugos ministro Raimundo Karoblio. „Vienas svarbiausių dalykų, kodėl buvo persiderėta dėl koalicijos sutarties, žinoma, buvo susisiekimo ministras Rokas Masiulis, trukdęs tiek paties R. Karbauskio interesams „Lietuvos geležinkeliuose“ ir Klaipėdos uoste“, – aiškino V. Valentinavičius.
Politinė lyderystė
Nepriklausomybę atkūrusios Lietuvos istorijoje toks rezultatas nacionalinėje politikoje, kurį 2016 m. Seimo rinkimuose pavyko pasiekti LVŽS, – pirmas. 1998 m. partijos lyderiu išrinktas R. Karbauskis, paties žodžiais tariant, ėmėsi vadovauti beišsivaikštančiai Lietuvos valstiečių partijai. „Tada pagalvojau: esu agronomas, iš kaimo, tuos žmones suprantu. Pasiūlymą priėmiau. 1999 m. savivaldybių tarybų rinkimuose mes užėmėme antrą vietą, pasiekėme puikų rezultatą“, – pasakojo politikas. 2004–2008 m. Seime Lietuvos valstiečių liaudininkų partija persivadinusi organizacija turėjo 14 narių frakciją, vadovavo trims ministerijoms, 2004 m. jos narys Gintaras Didžiokas buvo išrinktas Europos Parlamento nariu. Tačiau paties R. Karbauskio tą kadenciją Seime nebuvo, o tarp frakcijos narių buvo K. Prunckienė, A. Skardžius, Valdemaras Tomaševskis, Irina Rozova.
Didelį smūgį partija patyrė per 2008 m. rinkimus į Seimą: daugiamandatėje apygardoje nebuvo perkoptas 5 proc. barjeras, vienmandatėse gautos vos trys vietos. 2009 m. partijos lyderiu tapęs R. Karbauskis nusprendė nesėdėti rankų sudėjęs. Partijos kelią į valdžią turėjo nutiesti kalbėjimas apie vertybes. „Buvo aišku, kad jei tęsis tai, jog partijos laimi rinkimus duodamos populistinius pažadus ir visiškai į juos nebekreipia dėmesio po pergalės, ateis laikas, kai žmonės nusivils. Tada jie atsigręš į vertybes, tai yra į tuos dalykus, apie kuriuos mes ir kalbėjome: šeimos, tautines vertybes, antialkoholinę politiką, švietimą.“ 2016 m., pašnekovo teigimu, ir buvo tas momentas. Nusivylimo jausmą esą paskatino ketveri metai, kai „nevyko nieko“, ir dar ketveri, kai šalyje siautėjo ekonomikos krizė. „Patikėti pažadais, pavyzdžiui, dėl atlyginimų kėlimo, jau niekas nenorėjo, – sakė politikas. – Dėl to iš tų rinkimų arenos išnyko Darbo partija.“
Svarbiausia R. Karbauskio bendražyge laikomos Seimo narės Agnės Širinskienės teigimu, atsigręžimas į vertybes ir jų laikymasis partiją ne tik atvedė į viršūnę. Tai esą yra veiksnys, konsoliduojantis visus, kadencijos pradžioje nebūtinai vienas kitą pažinojusius politikos naujokus. „Pavyzdžiui, požiūris į socialinę gerovę, atskirties mažinimą – tai programiniai klausimai, dėl kurių ginčių ar diskusijų nekyla, nebent pasirenkami skirtingi įgyvendinimo būdai ar kiti niuansai“, – IQ sakė politikė. Kita vertus, ji pripažino, kad LVŽS egzistuoja pasaulėžiūros skirtumai, yra liberalesnė ir konservatyvesnė dalys, kurioms konsoliduoti reikia tai daryti gebančio žmogaus. Retoriškai ji klausė, kuo baigtųsi frakcijos darbas, jei jos lyderis elgtųsi nedemokratiškai, šiurkščiai ar spaustų jos narius elgtis prieš jų valią. Visgi ji pripažįsta kietos rankos galią: sprendimai, kurie yra priimami pernelyg laisvai ir demokratiškai, politikoje gali daug kainuoti, o ta pusė, kuriai jie taikomi, ne visuomet pakankamai sąmoninga juos suprasti.
LVŽS sprendimams nepritariančiai visuomenės daliai nedelsiant buvo prilipintos „alkomafijos“ tarnų etiketės, o kone absoliučią valdžią gavę politikai taip ir neišmoko pripažinti kai kurių savo klaidų. R. Karbauskiui toks atvirumas – svetimas. J. Razmos teigimu, LVŽS lyderis – užkulisinio veikimo politikas, ne iš tų, kurie „iš tribūnos keltų svarbią idėją ar organizuotų politinius protestus“. Toks jis buvo 1996 m., taip pat elgiasi ir dabar. „Dabar, kai eina valdančiosios partijos vadovo pareigas, viešumo atsirado daugiau, tačiau svarbiausi jo politiniai sumanymai realizuojami neviešai, mes nežinome, kas yra pagrindiniai jo politiniai patarėjai, kaip jis priima sprendimus“, – sakė pašnekovas.
Atvirumo stoka yra vienas R. Karbauskio nepopuliarumo visuomenėje aiškinimų. „Prieš rinkimus jo įvaizdis buvo kaip idealistiškai nusiteikusio žmogaus: vaikams tautinius drabužius siuvo, piliakalnius už savo pinigus pylė, aukurus statė, – teigė V. Gaidys. – Dabar jis save pristato kaip gana uždarą žmogų, neužimantį jokių postų – jis nei premjeras, nei Seimo pirmininkas, nei ministras, elgiasi kaip pilkasis kardinolas, taip iš patykų. Visuomenei tai nepriimtina.“
Užkulisių virtuozas (Fotobanko nuotr.)
Viešumo vengiantis R. Karbauskis vis dėlto atvyko į prezidento G. Nausėdos inauguracijos pokylį. Tačiau didžiąją laiko dalį praleido stovėdamas prezidentūros kiemo pakraštyje, sukryžiavęs rankas stebėjo pokylio svečius, tarp kurių tikrai nebuvo daug LVŽS lyderio šalininkų. Tuo metu, kai G. Nausėda nuo scenos kreipėsi į susirinkusiuosius, R. Karbauskis šnekučiavosi su aplinkos ministru Kęstučiu Mažeika ir svečių žvilgsnius traukė ne mažiau nei prezidentas. Pokylyje buvęs premjeras S. Skvernelis ir sveikatos apsaugos ministras Aurelijus Veryga, priešingai, bendravo su svečiais, juokavo ir jautėsi atsipalaidavę.
Daug kritikos R. Karbauskis sulaukia ir dėl atsakomybės už savo veiksmus stokos. Visai neseniai valstiečių frakciją Seime palikęs vienas artimiausių premjero S. Skvernelio bendražygių Vytautas Bakas IQ sakė, kad LVŽS lyderiai elgiasi nesąžiningai: „Prieš rinkimus deklaravę nepakantumą korupcijai, jie dabar pasirinko partnerystę su teisiamomis politinėmis partijomis, kurių lyderiai tenkino oligarchinių, siaurų verslo grupių interesus. Tokiems žmonėms LVŽS vadovų sumanymu matuojami svarbūs postai Vyriausybėje, Seime.“
Gandrai dar sugrįš?
Dėl draudimais pasižyminčios politikos R. Karbauskis nesigali: esą nepopuliarūs šiandienos sprendimai atsipirks ateityje. Jis į istoriją nori įeiti ne kaip aukštus postus valdžioje turėjęs ir nuopelnus sau prisiėmęs politikas, bet kaip rūpestingas bendruomenės ir valstybės narys. „Esu politikoje dėl to, kad noriu, jog jaunesni žmonės, kuriems dar labai daug visko priešakyje, norėtų gyventi šioje šalyje. Aš suprantu, kad nuo manęs tai irgi priklauso.“
Jis sakė suprantantis tuos žmones, kurie pyksta dėl kišimosi į asmens laisvę, bet esą vien švietimu problemų neišspręsi – reikia valstybės jėgos. „Nesu liberalas ir nesu kairysis, suprantu viena: mes nesame ta visuomenė, kuri šiandien yra pasiruošusi spręsti savo problemas be valstybės“, – tikino R. Karbauskis.
Tačiau ar to rūpesčio per prievartą užteks laimėti artėjančius Seimo rinkimus? Į juos – LVŽS veiklos Seime ir darbo Vyriausybėje testą – jis žiūri paprastai: „Jei žmonės nenorės, kad tęstume savo veiklą, mūsų nerinks. Mes dirbome teisingai, mums negėda žmonėms į akis pasižiūrėti.“
Pakartoti 2016 m. triumfą bus sudėtinga. „Valstiečiai apaugo problemomis, ko gero, labiau nei bet kurios kitos valdančiosios daugumos vidurkis“, – įsitikinęs V. Valentinavičius. Daugiausia įtakos tam turėjo lyderių nekompetencija, klaidos, intelektinis partijos skurdas, toli gražu ne visi ministrai pasirodė itin profesionaliai. Todėl yra tikimybė, kad prieš pat Seimo rinkimus valstiečiai bus visiškame dugne.
Kita vertus, kaip pripažino pašnekovas, be R. Karbauskio ši partija net negalėtų egzistuoti: nebūtų buvę nei „Naisių vasaros“, nei referendumų dėl žemės pardavimo užsieniečiams ar prieš Visagino atominę elektrinę, nutiesusių kelią į valdžios olimpą. „R. Karbauskio strategija prieš 2016 m. rinkimus buvo pritraukti žmonių iš šalies, tokių kaip S. Skvernelis. Dabar partija nukraujuoja iš dalies dėl jų“, – sakė V. Valentinavičius. Liekantis partijos branduolys – su pačiu R. Karbauskiu vienaip ar kitaip susiję asmenys, kuriuos pirmiausia vienija bendri piniginiai ar verslo interesai.
Visgi, kaip pabrėžė V. Gaidys, dabartinė politinė arena – itin neaiški: sunku suprasti, kuo skiriasi socialdemokratų ir socialdemokratų darbo partija, kas jų pirmininkai, nežinia, kur dingo Darbo partija bei „Tvarka ir teisingumas“, liberalų pasirinkimas – vos ne iš trijų. Tad daug ką nuveikti galėtų aktyvus, charizmatiškas žmogus. „Ar tai galėtų būti skirta R. Karbauskiui? Sunku pasakyti. Bet jo nurašyti nereikėtų“, – akcentavo V. Gaidys.
Politikoje jis seniai, kai kurios istorijos jau prisimiršo, kitos nugulė sveikatos apsaugos ministrui A. Verygai ant pečių. Vienas nepopuliariausių politikų neatmeta idėjos kitais metais vesti LVŽS sąrašą į rinkimus ir galimybei tapti ministru pirmininku nesako „ne“. Kas tai? Prarastas realybės jausmas, blefas, o gal dar vienas stebuklas?
R. Karbauskis
1969 m. gruodžio 5 d. gimė Naisiuose, Šiaulių rajone.
1994 m. baigė Lietuvos žemės ūkio akademiją (dabar – Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademija), Agronomijos fakultete įgijo mokslinio agronomo specialybę.
1990 m. įsteigė bendrovę „Agrokoncernas“. Šiuo metu ją valdo su tėvu ir dviem sūnumis.
1996 m. kaip nepriklausomas kandidatas tapo Seimo nariu.
1997–2000 m. Šiaulių rajono savivaldybės tarybos narys.
1997–2001 m. vadovavo Lietuvos valstiečių partijai, 2009 m. tapo Lietuvos valstiečių liaudininkų sąjungos (dabar – LVŽS) pirmininku.
2006–2016 m. Lietuvos šaškių federacijos prezidentas. Jaunystėje buvo Lietuvos jaunių paprastųjų šaškių rinktinės narys.
2000 m. vėl išrinktas į Seimą, ėjo Seimo pirmininko pavaduotojo pareigas.
2016 m. tapo Seimo nariu, vadovauja Kultūros komitetui.
Serialo „Naisių vasara“, blaivaus festivalio visai šeimai „Naisių vasara“, teatro „Naisių vasara“ sumanytojas ir mecenatas, įvairių vaikų kultūros ir švietimo projektų, knygų leidybos, kartu su Andriumi Mamontovu fondo „Švieskime vaikus“ įkūrėjas. Knygos „Naisių vasara“ bendraautoris, dviejų fotografijų albumų autorius.
Turtingesnis ir labiau oligarchas
Andrejus Babišas (Scanpix nuotr.)
Itin nevienareikšmiškai vertinamo dabartinio Čekijos ministro pirmininko Andrejaus Babišo turtas, 2017 m. duomenimis, siekia 3,6 mlrd. eurų. Kapitalą jis susikrovė dar dešimtojo dešimtmečio pradžioje, kai tapo konglomerato „Agrofert“ vadovu. Šiuo metu 230 įmonių daugiausia Čekijoje, Slovakijoje ir Vokietijoje vienijanti korporacija užsiima žemės ūkio, maisto, chemijos pramone, veikia logistikos, konstrukcijos, žiniasklaidos srityse. Bendrovei priklauso 57 tūkst. hektarų, arba 0,7 proc., visos Čekijos žemių.
Iki pat 2017 m., kai tapo šalies ministru pirmininku, A. Babišas buvo vienintelis „Agrofert“ akcininkas. Į politiką jis įžengė su 2013 m. paties įkurta „Nepatenkintų piliečių akcija“ (ANO) – prisistatė kaip technokratinė alternatyva tradicinėms partijoms, o valstybės valdymą matė kaip vadovavimą verslo bendrovei, kurios vyriausybę sudaro ANO nariai ir savo sričių ekspertai. Tiesa, dar 2011 m. išleistame biografiniame leidinyje „Mano istorija“ jis teigė neturintis jokių ambicijų užimti postus šalies vyriausybėje ar parlamente, siekiantis tik pasiūlyti Čekijai savo vadybinius sugebėjimus ir paversti ją dar viena Šveicarija ar Švedija.
Užsienio stebėtojams nerimą kelia ne tik kategoriškos A. Babišo pastangos neigti bet kokią su jo esą neteisėta veikla ar komunistine praeitimi susijusią informaciją, bet ir kaip reakcija į tai jo plėtojamas naratyvas: save A. Babišas laiko esamo politinio režimo taikiniu, su kuriuo susidoroti nusprendė politiniai oponentai, besibaiminantys silpstančios įtakos. A. Babišas viešai remia ekonominio nacionalizmo idėjas, vartoja frazę „padarykime Čekiją vėl didžią“, todėl kartais yra laikomas Čekijos Donaldu Trumpu.
2013 m. A. Babišas įsigijo žiniasklaidos bendrovę MAFRA, anksčiau priklausiusią šveicarų bei vokiečių įmonėms, leidžiančią vienus įtakingiausių Čekijoje laikraščių, taip pat įsigijo didžiausią auditoriją turinčią radijo stotį „Radio Implus“. Po metų naujasis savininkas atleido du apie jo valdomą bendrovę „Agrofert“ kritiškai atsiliepusius žurnalistus.
Po rinkimų tais pačiais metais jis tapo ministru pirmininku ir užsitikrino imunitetą nuo kriminalinio persekiojimo dėl ES lėšų švaistymo. 2018 m. visoje šalyje protestavę čekai reikalavo A. Babišo atsistatydinti dėl pasirodžiusių pranešimų apie Kryme laikomą jo sūnų, taip siekiant užtikrinti, kad jis neliudys apie neteisėtai gautas ES subsidijas žemės ūkiui. Ministras pirmininkas tokius teiginius atmetė.
2018 m. vasarą dėl mažumos vyriausybės susitarė buvę kolegos ANO ir socialdemokratai, pasitikėjimo ir paramos paprašę iš 15 vietų parlamente turinčios komunistų partijos. Taip A. Babišas, nuolat neigiantis savo sąsajas su komunistine valdžia šalyje, vartus į nacionalinę politiką atvėrė komunistų partijai. Tokio precedento nėra buvę nuo 1989 m.
