Aktualijos | Lietuva | 10 min.

Ukrainos pamokos Lietuvai ir NATO: kaip atmušti Maskvai net mintį apie agresiją?

Aidanas Praleika
2023 m. vasario 24 d. 11:00
Vokiečių kariai Lietuvoje. | BNS
Susiję straipsniai

Pastarasis Ukrainoje karo etapas privertė NATO generolus ir karybos ekspertus permąstyti daugelį ankstesnių nuostatų ir sukti galvas, kaip geriausia toliau kurti gynybos sistemą, pirmiausia, žinoma, rytiniame flange. Ar aljansas ir pačios Baltijos šalys gali išplėtoti gynybą taip, kad Maskvai niekada net mintis apie agresiją nešautų?

Vienas žinomiausių Vokietijos karybos ekspertų, vyresnysis Miuncheno saugumo konferencijos bendradarbis ir studijos „Kaip nugalėti Rusiją?“ autorius Nico Lange teigia, kad karas Ukrainoje pateikė daugybę naudingų pamokų tiek NATO, tiek pavieniams aljanso nariams. Pokalbyje su Alfa.lt analitikas dalijosi savo gynybos vizija.

– Ukrainiečiai teigia, kad jiems pakaktų bent trijų vakarietiška ginkluote aprūpintų brigadų ir jie galėtų surengti lemiamą puolimą pietryčių fronte ir pasiekti pergalingą persilaužimą kare. Jūsų nuomone, tai tikroviškas scenarijus?

– Manau, kad jis tikroviškas ir tampa tik tikroviškesnis, nes matome, kad vadinamasis Rusijos „pavasarinis puolimas“ tėra lokalių atakų serija. Rusams pavyksta užimti mažus žemės lopinėlius tai šen, tai ten, o ukrainiečių frontas laikosi. Ukrainiečiams svarbiausia išsilaikyti, nepritraukiant rezervų, o rengiant juos ir apmokant jūsų minėtų brigadų formavimui.

Vien ginkluotės neužtenka. Ukrainiečiams reikia ne tik apmokyti rezervą ja naudotis, bet ir pagerinti formuočių sąveiką. Sakyčiau, kad naują karinę techniką būtų galima įvaldyti per 6 savaites, o dar per 2–3 įmanoma „atidirbti“ sąveiką.

– Sunkiausiai rusams sekasi kaip tik pietryčių fronte – atvirose lygumose, kur puolančios pajėgos yra pažeidžiamesnės. Ukrainiečiai ten susidurtų su tokiais pačiais sunkumais?

– Todėl jiems reikia vikšrinių pėstininkų kovos mašinų. Dauguma iki šiol gautų šarvuočių yra ratiniai, o tai trūkumas vietovėse, gausiai išraižytose irigaciniais kanalais ir panašiomis kliūtimis.

Kita problema yra ta, kad rusai suvokia, kad puolimas link Tokmako ar Melitopolio gali turėti lemtingų pasekmių, todėl, be abejonės, gerai įtvirtino savo pozicijas. Todėl esminiu klausimu tampa tai, ar ukrainiečiai sugebės organizuoti netikėtą ir labai spartų, mobilų puolimą.

Matome, kad šiaurės rytų fronte rusai puola kaip tik ten, kur ukrainiečiai laukė jų puolimo. Tai neįtikėtinai kvailas sprendimas, lemiantis milžiniškus nuostolius. Jie nesukaupė pranašesnių pajėgų ir neturėjo jokio netikėtumo momento. Ukrainiečiai turi padaryti kaip tik taip. Kaip jie tai padarys – vis dar atviras klausimas.

Matome, kad šiaurės rytų fronte rusai puola kaip tik ten, kur ukrainiečiai laukė jų puolimo. Tai neįtikėtinai kvailas sprendimas, lemiantis milžiniškus nuostolius.

– Pesimistinis scenarijus: nė viena pusė nepasiekia persilaužimo ir karas virsta tęstiniu, poziciniu karu. Kas tada?

– Nemanau, kad toks scenarijus labai tikėtinas. Rusai daro daug klaidų ir tai yra gerai. Mano nuomone, generolo Sergejaus Surovikino anksčiau taikyta taktika buvo efektyvesnė. Jis teigė, kad rusams reikėjo įsitvirtinti pozicijose ir laukti ukrainiečių puolimo bei patiems pulti tik tada, kai ukrainiečiai išsikvėps. O Valerijus Gerasimovas pradėjo puolimą ir pajėgas į jį meta taip beatodairiškai, kad nuostoliai gali lemti tai, kad Rusija dar labai ilgai nesugebės surengti naujo puolimo.

Ukrainiečiams reikia toliašaudžių sistemų, ir jei jie jas gaus, manau, kad puolimas į Azovo pakrantę gali būti sėkmingas. Panašu, kad tam jie turi sukaupę ir pakankamą rezervą. Nesėkmingas rusų puolimas keičia pusiausvyrą ukrainiečių naudai.

– Net ir pralaimėjusi karą, Rusija neabejotinai tuoj pat imsis atkurti karinę galią, o tai reiškia, kad mums reikia jau dabar galvoti, kaip sukurti tokią NATO rytinio flango gynybą, kad rusams net minties nekiltų ją išbandyti. Kaip tai padaryti?

– Pirmiausia turime tęsti karinę paramą Ukrainai ir tuo pat metu ruoštis suteikti jai pokarines saugumo garantijas, pavyzdžiui, narystė NATO. O galbūt tiesiog apginkluoti ukrainą „iki dantų“, kad ateityje ji galėtų pati atremti bet kokią agresiją.

Tuo pat metu privalome stiprinti NATO rytinį flangą, ypač Lietuvoje, kuri yra nepalankioje padėtyje dėl Kaliningrado ir Gudijos, kurią Rusija aiškiai ketina aneksuoti. Lietuvos padėtį galima palyginti su Vakarų Berlynu Šaltojo karo metais.

Todėl NATO pajėgų stiprinimas rytiniame flange tampa labai svarbiu klausimu, o, mano asmenine nuomone, Lietuvoje reikia daryti tą patį, ką amerikiečiai darė Vokietijoje Šaltojo karo metais – kurti nuolatines bazes su visa infrastruktūra kariams ir jų šeimoms: būstai, mokyklos, vaikų darželiai ir taip toliau. Pirmiausia tuo turėtų užsiimti partneriai Europoje, įskaitant Vokietiją.

– Ilgą laiką NATO vertino Baltijos šalis kaip neapginamą teritoriją, kurią agresijos atveju aljansas neabejotinai prarastų ir vėliau atkovotų. Remiantis Ukrainos karo patirtimi, ar įmanoma Baltijos šalis padaryti apginamas?

– Manau, kad reikia visiškai rimtai vertinti Joe Bideno žodžius, kad NATO gins kiekvieną aljanso teritorijos colį. Vadinasi, karinis planavimas turi būti grindžiamas šiuo teiginiu. Regiono situacija gerėja – į aljansą bus priimtos Švedija ir Suomija. Tai – labai gerai. Taigi, nauji gynybos planai turi būti rengiami atsižvelgiant ne tik į Ukrainos karo pamokas, bet ir naujų narių pajėgumų prisijungimą. Tuo pat metu planų nereikia viešinti – Rusija neturi jų žinoti.

Nico Lange. | Asmeninis archyvas

– Prasidėjus Rusijos invazijai, ukrainiečių pajėgos daug manevravo, nes turėjo gilų užnugarį. Tai – didelė šalis. Baltijos šalys tokios „prabangos“ neturi. Kaip mes galime pritaikyti sau ukrainiečių patirtį?

– Skirtumas yra, todėl ir tvirtinu, kad Baltijos šalyse privalome turėti gausesnes, geriau aprūpintas ir parengtas pajėgas tiesiog pasienyje. Taip pat NATO kartu su ES turi užtikrinti, kad transporto infrastruktūra būtų visiškai paruošta operatyviam pastiprinimų permetimui. Reikia gerinti kelius, geležinkelius, tiltus – visą infrastruktūrą. Ukrainos karas parodė, kad mobilumas ir taiklumas įveikia masę.

– Vis dažniau kalbama, kad Lenkija tampa lydere užtiktindama rytų ir šiaurės rytų flango saugumą. Ar pritariate tokiai nuomonei?

– Lenkija tikrai parodė lyderystę. Galime vėl rasti analogijų su Šaltojo karo laikais – anksčiau JAV prezidentai lankydavosi Vakarų Berlyne, o dabar jie vyksta į Varšuvą. Akivaizdu, kad Lenkijos lyderystė sulaukia pripažinimo. Pažiūrėkite, kiek ji investuoja į sausumos pajėgas – artileriją, šarvuotą techniką, raketų sistemas.

Žvelgiant iš Vakarų Europos perspektyvos, turime išaiškinti jūsų regionui, kad reikia kalbėtis su partneriais Europoje. Taip, Lenkija gali būti lydere jūsų regione, bet turime įtikinti prancūzus, italus, britus ir visus kitus, kad jų pajėgos taip pat privalo būti čia. Jau nekalbant apie Vokietiją. Kartu turime sukurti integruotą oro gynybos sistemą nuo Suomijos iki pietinio NATO flango. Vokietija turėtų tame suvaidinti pagrindinį vaidmenį.

Mano nuomone, Lietuvoje reikia daryti tą patį, ką amerikiečiai darė Vokietijoje Šaltojo karo metais: kurti nuolatines bazes su visa infrastruktūra kariams ir jų šeimoms – būstai, mokyklos, vaikų darželiai ir taip toliau.

– Bundesveras išgyvena ne pačius geriausius laikus. Kalbama apie kariuomenės stiprinimą, bet ar tai tikrai daroma ir kiek tai užtruks? Ar Vokietija turi pajėgumų tapti svarbia žaidėja šioje srityje?

– Lietuvoje dislokuoti vokiečių kariai yra gerai apmokyti, aprūpinti ir pasirengę ginti kiekvieną žemės pėdą. Savo pareigą jie atliks, net neabejokite tuo. Bundesverą apskritai būtina stiprinti, ir tikiuosi, kad naujasis gynybos ministras tuo užsiims. Yra problemų dėl biurokratijos, gamybinių pajėgumų ir panašiai. Pirmyn judame lėtokai, bet tikrai judame teisinga linkme. Esu nusiteikęs optimistiškai.

„Zeitenwende“ – ne tuščios kalbos, tai iš tiesų vyksta. Vokietijos visuomenė keičiasi – romantiški santykiai su Rusija baigėsi. Žaliųjų partija šiandien yra aktyviausi paramos Ukrainai ir Bundesvero stiprinimo šalininkai. Tai labai akivaizdžiai parodo, kokio masto pokyčiai vyksta Vokietijos visuomenėje.

– Lenkija yra didelė šalis, galinti sau leisti milžiniškus karinius pirkimus. Ką daryti mažoms šalims, tokioms kaip Lietuva? Taip pat investuoti į sunkiąją techniką tik daug mažesniu mastu ar koncentruotis į mobilius pėstininkų dalinius, gausesnes specialiųjų operacijų pajėgas? Koks būtų jūsų patarimas?

– Vėlgi galima pasimokyti iš ukrainiečių. Pavyzdžiui, mažų dalinių veiksmai. Efektyviam jų panaudojimui turime ginklus, tokius kaip „Javelin“ ar „Stinger“, o kaip parodė ukrainiečiai, mobilumas taip pat nėra problema, nes jie gali efektyviai naudoti bet kokias transporto priemones, įskaitant net elektrinius dviračius. Ukrainiečiai parodė, kad maži pėstininkų daliniai gali ne tik sustabdyti priešo technikos kolonas, bet ir pridaryti didelių nuostolių.

Tokia taktika buvo propaguojama Šaltojo karo metais, tačiau vėliau pamiršta. Dabar matome, kad ji vėl aktuali – prieštankiniais ginklais ginkluoti lengvieji pėstininkai, kurių parengimui taikomi specialiųjų operacijų pajėgų rengimo elementai, yra labai efektyvūs.

Antra pamoka – ukrainiečiai „skaitmenizavo“ mūšio lauką. Jie pritaikė lengvai prieinamas technologijas ir gerokai pranoksta priešą mūšio lauko žvalgybos srityje. Sename šarvuotyje sėdi vaikinas su planšete ir jų abiejų derinys jau yra kitoks, naujas ginklas. Todėl ir Lietuvai rekomenduočiau kuo daugiau gynyboje integruoti skaitmenines technologijas bei dronus, įskaitant net civilinius. Ukrainiečiai parodė, kad jų panaudojimas gali būti labai efektyvus.

Taip pat reikia daug daugiau artilerijos ir raketų sistemų. Tai daugumos šalių problema šiandien. Ukrainoje stebime, kaip vyksta artilerijos karas. Lenkija šiuo požiūriu gerokai pažengė, bet mums visiems reikia gerokai sustiprinti mobilios ir tikslios artilerijos pajėgumus. Ypač ginkluotę, skirtą naikinti priešo baterijas, nes šiandien matome, kaip smarkiai Rusija kliaujasi savo artilerijos mase.

Taigi, maži ir mobilūs lengvųjų pėstininkų daliniai, skaitmeninių technologijų panaudojimas ir moderni artilerija. Manau, kad tai neblogas „receptas“ Lietuvai. Kokybė prieš kiekybę. Šiuo požiūriu galima nemažai išmokti iš suomių ir švedų. Pirmieji yra puikiai ištobulinę lengvųjų pėstininkų taktiką, o antrieji turi puikią, ypač taiklią ir mobilią artileriją.

Nereguliariosios pajėgos, tokios kaip jūsų Šaulių sąjunga, gali būti labai naudingos, bet su sąlyga, kad jos yra integruotos į bendrą gynybos sistemą. Žmonės turi būti apmokyti, o jų veiksmams privalo vadovauti reguliarioji kariuomenė.

– Kokia jūsų nuomonė apie nereguliariąsias pajėgas – savanorius arba tokias organizacijas kaip Lietuvoje esantys šauliai?

– Pirmiausia, ir tai vėlgi galima pasimokyti iš tokių šalių kaip Suomija arba Izraelis, labai naudinga yra visuotinės gynybos sistema, kai piliečiai ne tik suvokia pareigą ginti šalį, bet ir žino, ką, kada ir kaip tai turi daryti. Jei sugebate sutelkti gynybai visuomenę – esate nenugalimi. Būtent todėl rusai neturėjo jokių šansų užimti Ukrainoje didelius miestus.

Kalbėdamas apie vadinamąsias teritorinės gynybos pajėgas, manau, kad jos gali būti naudingos. Pirmosios karo Ukrainoje dienos tai patvirtino. Savanoriai labai prisidėjo atremdami puolimą kartu su reguliariąja kariuomene ir nacionaline gvardija.

Jei visuomenė yra parengta ir turiu omenyje ne tik karinį parengimą, bet, pavyzdžiui, pirmosios pagalbos teikimą, išgyvenimą karo sąlygomis, gynyba labai sustiprėja.

Nereguliariosios pajėgos, tokios kaip jūsų Šaulių sąjunga, gali būti labai naudingos, bet su sąlyga, kad jos yra integruotos į bendrą gynybos sistemą. Žmonės turi būti apmokyti, o jų veiksmams privalo vadovauti reguliarioji kariuomenė. Jokiu būdu tai negali būti visiškai autonomiškai veikiančios žmonių grupės.

– Mūsų saugumo situaciją gali pakeisti labai tolimas Taivanas. Ar tikėtina eskalacija tame regione ir ar nenukentėtų mūsų saugumas, jei amerikiečiams tektų sutelkti dėmesį ir jėgas į Tolimuosius Rytus?

– Manau, kad tarptautinės bendruomenės susitelkimas ir atsakas į Rusijos agresiją buvo beprecedentis ir po metų nenusilpo, o tik sustiprėjo. Tai verčia Kiniją rimtai susimąstyti apie galimas eskalacijos pasekmes. Nemanau, kad kinai norėtų pradėti karą ir po metų stebėti, kaip Taipėjuje lankosi J. Bidenas. Kinai negarsėja karinėmis avantiūromis, ir manau, kad patys apie save galvoja, maždaug „mes ne tokie kvaili kaip rusai“. Jie nepasižymi aistra galvotrūkčiais pulti kažką daryti, nepasvėrę visų galimybių. Ukrainos karas tai taip pat iliustruoja: jo pradžioje Kinija visai palankiai žiūrėjo į Rusijos veiksmus, tačiau pasipylė rusų pralaimėjimai ir kinams jau visai „nebepatiko“ šis karas. Kinai nemėgsta įsivelti į nevykėlių žaidimus.

ALFA.TV REKOMENDUOJA
Straipsnio komentarai (0)
 .