Vokiečių brigada, kurią kažkada galbūt dislokuos Lietuvoje, pastaruoju metu politiniame elite skaldo žiežirbas ir nesutarimus – į viešumą leidžiamos skirtingos versijos, reikia ar ne Lietuvoje dislokuoti šią brigadą ir ar apskritai tokie dalykai turi būti viešai aptarinėjami. Tačiau šiame triukšme lieka neišgirstas kitas svarbus klausimas, ar stebint dabartinį Vokietijos blaškymąsi dėl pagalbos Ukrainai apskritai Lietuvai ši brigada būtų veiksminga.
Stebint Vokietijos veiksmus karo Ukrainoje kontekste galima pasigesti aktyvesnio įsitraukimo į galingesnės ginkluotės tiekimą nuo agresorės kenčiančiai šaliai, o ir pati vokiečių kariuomenės būklė kelia abejonių, mat gynybos klausimai paliekami paraštėse. Ekspertai sako, kad Vokietija turi dar daug namų darbų, o juos atlikus pernelyg didelių vilčių į vokiečių brigadą dėti nereikėtų.
Dar vasarą Vokietija užkirto kelią Ispanijos valdžios planams Ukrainai perduoti Vokietijoje pagamintus tankus „Leopard 2“, o žalios šviesos dabar laukia Lenkija ir Suomija. Šalys yra pasiruošusios perduoti Ukrainai savo karinę ginkluotę, tačiau, kaip teigia Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto profesorius Tomas Janeliūnas, prognozuoti vokiečių sprendimą sunku dėl Vokietijos gynybos sistemą užklupusios krizės. Atsistatydinus Vokietijos gynybos ministrei Christine Lambrecht tampa aišku, jog tiek ši, tiek kiti politikai supranta, jog gynybos sistemoje yra nemažai problemų.
„Viskas priklauso nuo naujojo ministro pozicijos ir ar tai reikš jau visos Vokietijos vyriausybės požiūrio pasikeitimą. Iki šiol vokiečiai buvo realiai paskutinieji, kurie ryždavosi priimti sprendimus teikiant kažkokią rimtesnę ginkluotę. Visos kitos šalys tą spaudimą tik didina, todėl manau, kad ilgainiui, net jei tai ir truks daugiau laiko, vokiečiai bus priversti suteikti tuos leidimus“, – svarstė politologas.
Išsakytai nuomonei pritaria ir Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) docentas, politologas Ignas Kalpokas. Priduriama, jog priimti tokius sprendimus Vokietijai trukdo nuo Antrojo pasaulinio karo likusios traumos ir iš jų kylančios nuostatos, mat užsienio politikoje reikia padaryti tai, kas iki šiol vokiečiams buvo neįsivaizduojama. Politologas nėra įsitikinęs, kad šį rubikoną jiems pavyks peržengti.
„Sprendimas yra tikrai sunkus, nes po Antrojo pasaulinio karo vokiečiai laikėsi tos pozicijos, kad negali ir neturi veltis į karinius konfliktus. Ypač ta rytinė Europos dalis, įskaitant ir Rusiją, jiems iš dalies vis dar yra traumos dalykas, nes jie jaučiasi istoriškai atsakingi už nusikaltimus, kuriuos ten įvykdė. Ypač kairiuosiuose visuomenės sluoksniuose į Rusiją yra žiūrima taip pat ir kaip į Vokietijos vaduotoją nuo nacizmo. Bus labai simboliška, jeigu vokiečiai siųs savo tankus, nes tai būtų pirmas kartas, kai vokiečių tankai būtų Ukrainoje nuo Antrojo pasaulinio karo“, – pasakojo I. Kalpokas.
Ar siekiant išvengti atsakomybės yra dangstomasi JAV autoritetu?
Priimant ginkluotės perdavimo Ukrainai sprendimus, Vokietijos kancleris Olafas Scholzas yra sakęs, jog pozicija šiuo klausimu priklauso ir nuo JAV. Visgi NATO generalinis sekretorius Jensas Stoltenbergas teigė, jog konsultuotis su sąjungininkėmis reikia, tačiau galutinis sprendimas priklauso nuo pačių paramą teikti norinčių valstybių.
Tokie Vokietijos pasiteisinimai politologams atrodo juokingi ir nelogiški. T. Janeliūnas sako, kad vokiečiams niekas netrukdo teikti galingesnės ginkluotės Ukrainai, jeigu tik jie patys to norėtų. Išskiriamos dvi priežastys, dėl kurių Vokietija dangstosi ir tempia gumą.
„Viena grupė yra politinė, ir tai buvo ypač ryšku dar praėjusių metų vasarą, kada Vokietijos vyriausybė iš tikrųjų bijojo, kad kažkokia papildoma karo eskalacija, vedanti į Rusijos pralaimėjimą mūšio lauke, galėtų ją kažkaip dar labiau suerzinti. Vokiečiai atitinkamai vengė bet kokio žingsnio, kuris tarsi galėtų suteikti pretekstą Rusijai kažką tokio nemalonaus daryti tiesiogiai prieš Europos šalis. Iš dalies ši aiškinimų grupė yra susijusi su tokiu bendru Vokietijos neva politiniu apsisprendimu, kaip jie mato karo pabaigą tarp Rusijos ir Ukrainos. Ar Vokietija galėtų būti pasiruošusi visiškam Rusijos pralaimėjimui ir atitinkamai įvairiems iššūkiams, kurie dėl to kiltų? Politinė aiškinimų grupė sako, kad vokiečiai iš principo nenori niekaip prisidėti prie Rusijos pralaimėjimo, kuris vestų į kažkokius politinius subyrėjimus, politines krizes“, – priežastį aiškino T. Janeliūnas.
Priduriama, kad ši problema vis dar aktuali, mat patys vokiečiai nenori būti kaltinami, jei Rusijai pralaimėjus karą bus aiškinimų, kad prie to prisidėjo ir Vokietija, ir atitinkamai derantis dėl karo pabaigos į šalies interesus nebus kreipiamas dėmesys.
T. Janeliūnas sako, kad antroji aiškinimų grupė yra susijusi su techninėmis problemomis Vokietijos kariuomenėje. Daugybė ženklų rodo, kad ši yra išsekusi ir neturi tinkamų priemonių atkurti savo karinę galią, taip pat ir rimtos technikos, kurią galėtų atiduoti Ukrainai. Politologas pabrėžia, kad ši priežastis paaiškina ribotus tiesioginius Vokietijos ginkluotės tiekimus Ukrainai, tačiau nepateisina draudimo kitoms šalims siųsti ginkluotą paramą.
Vokietijos politikų dangstymąsi JAV autoritetu politologas I. Kalpokas vadina paradoksaliu reiškiniu.
„Jeigu pažiūrėtume keletą metų atgal, tai vokiečiai su prancūzais itin daug kalbėjo apie Europos karinę autonomiją, poreikį nepriklausyti nuo Amerikos ir jos sprendimų. O dabar kaip tik sako, kad kaip amerikiečiai nuspręs, taip jie ir darys. Aš tai laikyčiau tam tikra atsakomybės vengimo strategija, kadangi vėliau bus galima vis dėlto sutikti su sunkiosios ginkluotės tiekimu, nes „visi čia siunčia, tai ir mums jau nebeliko kitos išeities“, – nuomone dalijosi I. Kalpokas.
Vokietijos kariuomenė nustumta į šešėlį
Kintančią Vokietijos poziciją bei pažadų vilkinimą galima pastebėti ir kalbant apie tikslus dar per praėjusius metus padidinti karinį biudžetą 100 mlrd. eurų, tačiau pažadai ir liko pažadais. Tačiau kodėl ekonomiškai stipriausia šalimi Europoje laikoma valstybė tokių tikslų įgyvendinti nesugebėjo?
T. Janeliūnas sako, kad problema kyla iš jau kelis dešimtmečius trunkančių Vokietijos socialdemokratų partijos tradicijų. Partijoje vyrauja požiūris, jog kariuomenė yra tarsi atgyvena, jos stiprinti nereikia, o valstybės gerovę galima sukurti ir per socialinių funkcijų bazę.
„Socialdemokratai per ilgus dešimtmečius netgi yra įgavę tam tikrą priešiškumą karinėms struktūroms ir jiems persilaužti ir iš principo pakeisti pozicijas yra labai sunku. Aš manau, kad jiems tiesiog reikia laiko prisitaikyti prie dabartinės realybės ir suprasti, kad Vokietijos kariuomenė tikrai reikalauja didelių pokyčių ir finansavimas yra būtinas“, – situaciją nusakė politologas.
Kita vertus, ir pati Vokietijos kariuomenė nėra pasiruošusi tokiems dideliems pokyčiams. Anot T. Janeliūno, tokios investicijos turi būti skiriamos įvairiems įsigijimams, personalo plėtrai ir geresniam išlaikymui, bet nei Vokietijos visuomenė yra pasiruošusi stoti į kariuomenę, nei karinė pramonė yra pasirengusi vykdyti tokius staigius užsakymus. Būtent dėl šios priežasties tokių didelių pinigų skyrimas galėtų būti ir neefektyvus.
„Ir, aišku, galvojant apie visą ekonominę situaciją dėl energetikos kainų, infliacijos ir palūkanų normų kilimo, tai Vokietijos vyriausybei yra daug rizikos ir nerimo, kaip valdyti situaciją, kad visuomenė nesijaustų, jog lėšos skiriamos galbūt ne toms sritims, kurios reikalauja socialinio dėmesio“, – pridūrė ekspertas.
Tačiau net ir ekonomiškai gerais laikais, anot I. Kalpoko, Vokietijos kariuomenės finansavimas nebuvo blizgantis.
„Tai irgi iš dalies yra susiję su tokiu skeptišku požiūriu į kariuomenę po Antrojo pasaulinio karo ir apskritai tuo vokišku požiūriu, kad gerovę reikia kurti per investicijas į verslą, mat vokiečių verslas sukurs Vokietijos galią ir įtaką, o ne kariuomenė. Tas finansavimo padidėjimas buvo, bet jis nė iš tolo nepanašus į tą, kuris žadėtas. Tai reiškia, kad Vokietijos armija ir toliau vilksis gerokai iš paskos šalies ekonominei galiai“, – ateitį prognozavo politologas.
Ko Lietuvai galima tikėtis iš vokiečių brigados?
Lietuva į Vokietiją, kaip sąjungininkę, telkia nemažas viltis. Tai ypač matyti keliant vokiečių brigados klausimą, kurią, kaip yra sakęs gynybos komiteto (NSGK) pirmininkas Laurynas Kasčiūnas, būtume pasirengę priimti 2026-aisiais. Tačiau silpna vokiečių kariuomenės situacija ir laiko tempimas dėl svarbių sprendimų priėmimo konsultuojantis su sąjungininkėmis verčia suabejoti, ar tikrai galima tikėtis realios pagalbos.
T. Janeliūnas sako, kad šiuo atveju jokio sąjungininkių pritarimo tikrai nereikėtų, nes tai yra numatyta NATO lygiu. Vis dėlto reikėtų kelti logistinius klausimus, mat neaišku, kaip ir kada vokiečių brigada gali būti išdėstyta, o Vokietija techninio pasiruošimo darbo turi ne mažiau nei Lietuva.
„Nuolatinis brigados dislokavimas reiškia, kad ji turi būti rotuojama, t. y. kad Lietuvoje bus brigados lygio struktūra ir personalas, o maždaug dar dukart tiek personalo turėtų būti paruošta Vokietijoje, kad jie galėtų periodiškai rotuoti su tais nuolat Lietuvoje gyvenančiais kariais. Ir tam vėlgi reikia plėsti ne tik patį kariuomenės dydį žmonių prasme, bet ir ginkluotės prasme. Toks pasiruošimas tikrai reikalauja ir nemažo planavimo, ir to paties finansavimo, ir, be abejo, socialinių pokyčių, pritraukiant naujus žmones į kariuomenę“, – pasakojo T. Janeliūnas.
Dalydamasis savo įžvalgomis politologas I. Kalpokas sako, kad didelių vilčių į didesnes, nuolat Lietuvą ginančias ir saugančias Vokietijos pajėgas nedėtų. Anot eksperto, dvejonių kelia vokiečių karinis pasirengimas, mat neaišku, ar kariuomenė turės pakankamai veikiančios kovinės technikos, kad galėtų dislokuotis Lietuvoje. Taip pat neaišku, ar tam užteks motyvacijos.
„Kitas dalykas, mes išvis kol kas net neturime atsakymo ir labai viešai dėl to viduje ginčijamės, kaip tiksliai atrodys ta Vokietijos gynybinė parama mums ir kiek tų karių čia bus, ar jie bus nuolat, ar tik treniruosis, ar dar kokiu nors pagrindu, tai čia prognozuoti yra labai sudėtinga.
Iš bendros atmosferos, ko gero, yra matyti, kad Vokietija tikrai stengsis kiek įmanoma mažiau įsitraukti ir kiek įmanoma mažiau tų realių buvimo įsipareigojimų prisiimti“, – komentavo I. Kalpokas.
