Europos Sąjungoje pagal įvairius kriterijus yra skaičiuojamas lyčių lygybės indeksas. Maksimalus rezultatas, kurį galima surinkti, yra 100 taškų. Tai padariusi valstybė laikoma pasiekusi visapusišką lyčių lygybę.
Nors feminizmas, judėjimas, pasisakantis už lyčių lygybę ir patriarchalinių struktūrų griovimą, paliko pėdsaką viso pasaulio visuomenėse, nėra nė vienos valstybės pasaulyje, kuri būtų surinkusi 100 taškų.
Lietuva – ne išimtis. Nors situacija žmogaus teisių srityje Lietuvoje gerėja, mūsų šalis tarp visų Europos Sąjungos valstybių užima 9-ąją vietą nuo galo – tokius duomenis pateikia Lygių galimybių plėtros centro ekspertė Margarita Jankauskaitė. Anot jos, dar liko daug ką nuveikti.
Kas lemia tokius rezultatus?
„Lyčių lygybė Lietuvoje – tai tolimame tolimame tunelio gale šviečia švieselė. Pavyzdžiui, smurto artimoje aplinkoje mastas yra didelis, problema nėra iki galo įsisąmoninta, nes, mano giliu įsitikinimu, nėra pakankamai dėmesio skiriama, kad tai būtų išspręsta.
Galime žiūrėti į moterų politinį atstovavimą. Matome, kad toli gražu nėra 50 proc. moterų ir 50 proc. vyrų. Mes galime žiūrėti į tokius klausimus kaip atlygio atotrūkis. Mes galime pažiūrėti į laiką, kiek vyrai skiria rūpinimuisi įvairioms atsakomybėms tuo, kas susiję su šeima. Čia yra pastebimas be galo didelis atotrūkis tarp vyrų ir moterų“, – laidoje „Gyvenimo ritmu“ pasakojo laidos pašnekovė.
Ji laidoje taip pat akcentavo, kad mokyklos vadovėliuose moterys yra paminimos kur kas rečiau nei vyrai. Geriausiu atveju 70 proc. vyrų ir 30 proc. moterų – patikina ekspertė.
„Mes gyvename tokioje švietimo aplinkoje, kur yra tarp eilučių pasiunčiamas signalas, kad moterys nėra tokios svarbios kaip vyrai Lietuvos kultūrai ir istorijai. Jų galima ir nepaminėti. Tarsi dėl to niekas nenukentės, bet iš tikrųjų yra padaroma labai didelė žala.
Didžiojoje Britanijoje atliktas tyrimas parodė, kad jau būdamos 6–7 metų mergaitės pradeda prasčiau apie save galvoti negu berniukai. Jeigu jos prasčiau apie save galvoja, pagalvokime, kokią įtaką tai darys toliau tų mergaičių raidai, kai bus pareikalauta ar kažkokios lyderystės, ar savirealizacijos siekimo“, – mintimis dalijosi moteris.
„Idealu būtų, kad nebebūtų stovyklos. Kad mes gyventume tokioje glaudžioje partnerystėje, suvokdami, kad visų mūsų indėlis yra be galo svarbus tam, kad mes kaip visuomenė klestėtume“, – toliau mintį tęsė ji.
Pokyčiai sunkiai įgyvendinami
Nors reikia imtis pokyčių, ne visi yra pasiruošę juos priimti. Taip yra dėl to, nes net ir pačios mažiausios tvarkos keitimas sukelia nepatogumą, nerimą ir pasipriešinimą, sako M. Jankauskaitė.
„Žiūrėkite, Vilniuje prieš kažkiek metų buvo keičiamas transporto grafikas ir vieni maršrutai naikinami, kiti įkuriami. Kiek buvo nepasitenkinimo, nes žmonės buvo įpratę gyventi taip, kaip gyvena. Tai, kai mes kalbame apie tokius sudėtingesnius reiškinius kaip feministinis judėjimas arba bet koks kitas judėjimas už žmogaus teises, reikia suprasti, kokio masto tai yra pokytis“, – kalbėjo M. Jankauskaitė.
Jos teigimu, kuo mes turime daugiau vidinių išteklių, pavyzdžiui, žinių, psichologinio ar bendruomenės palaikymo, tuo mums lengviau yra ryžtis pokyčiui.
„Kai mes ryžtamės pokytį daryti, tai tą žinomą vietą paliekame, bet į naują vietą mes dar neatvykome. Mes esame tokioje pakibusioje situacijoje, ir tas pakibimas yra psichologiškai labai sudėtingas. Tiems, kurie turi daugiau vidinių išteklių, lengviau padaryti tą šuolį, tie, kurie jų neturi, greičiausiai liks senoje vietoje ir iš paskutiniųjų gins seną tvarką, sakydami, kad taip yra gerai“, – aiškino laidos pašnekovė.
„Mes visi gyvename toje pačioje visuomenėje ir turime suprasti, kad feminizmas, kaip ir kiti judėjimai už žmogaus teises, mėgina keisti nusistovėjusią tvarką, atkreipia dėmesį, kad tam tikra žmonių dalis senoje tvarkoje neturėjo tokių pat teisių, neturėjo tokių pat galimybių. Galų gale atėjo laikas tai pakeisti“, – pridūrė ji.
