Regione atsirado naujas nevalstybinis galios centras, turintis pinigų, komandą, patirties ir ryšių, kad padėtų Kijyvui, Varšuvai, Vilniui ir Vašingtonui pasipriešinti antivakarietiškai Maskvos, Teherano ir „Hamas“ ašiai.
Spalio 26 d. į Maskvą atvyko „Hamas“ aukščiausiosios politinės vadovybės atstovas Abu Marzoukas. Tą pačią dieną Irano užsienio reikalų ministro pavaduotojas politiniams reikalams Bagheri Kani susitiko su savo kolega iš Rusijos Sergejumi Riabkovu. Jau spalio 27 d. Maskvoje įvyko tiesioginis Abu Marzouko ir Bagheri Kani susitikimas, kuriame buvo aptartas bendradarbiavimas arabų ir Izraelio konflikto fone.
Kitaip tariant, pagrindinis karinis-politinis Artimųjų Rytų kurstytojas ir viena iš dviejų garsiausių pastarojo dešimtmečio teroristinių organizacijų (prilygstanti ISIS) rengia tiesiogines derybas Rusijoje – labiausiai sankcijų ir antivakarietiškų pažiūrų šalyje pasaulyje.
Maskvos ir Teherano ašį, kuri galutinai susiformavo Rusijos ir Ukrainos karo fone, dabar papildė „Hamas“. Simptomiška, kad „Hamas“ nėra valstybinis darinys, bet reali regioninė jėga, su kuria kiti turi skaitytis. Šiuolaikiniame pasaulyje tokie „alternatyvūs galios centrai“ dažnai būna veiksmingesni už gremėzdiškus ir biurokratizuotus valstybinius darinius. Net kai motyvuoti vienišiai neturi ginklų rankose, jie gali pasiekti daugiau nei fiktyvi JT Generalinė Asamblėja, kuriai per tris bandymus nepavyko priimti kompromisinės rezoliucijos dėl arabų ir Izraelio konflikto.
Telegramo kanalai jau seniai yra viena iš tokių nevalstybinės žiniasklaidos poveikio priemonių, ypač posovietinio bloko šalyse. Kijyvo tarptautinio sociologijos instituto duomenimis, Ukrainoje jie jau %%%%%%%%%%0%%%%%%%%%% televiziją kaip pagrindinis informacijos šaltinis – atitinkamai 44 proc. palyginti su 43 proc. Milijoną sekėjų turintis Telegram kanalas, per dieną pateikiantis penkiasdešimt naujienų, sulaukia vidutiniškai 50–200 tūkst. kiekvienos publikacijos peržiūrų – tai dešimt kartų daugiau nei dauguma autoritetingų žiniasklaidos priemonių.
Tačiau jei žiniasklaida ar tradicinės politinės struktūros yra priverstos savo veiklą apriboti priemonėmis, kurias joms numato jų statusas, Telegramo kanalai tokių apribojimų neturi. Tai, kas šiandien vadinama Telegram kanalu, rytoj gali virsti pasauliniu žiniasklaidos projektu, kuris visame regione organizuoja įvairias akcijas, skatina specialiųjų tarnybų veiklą, dalyvauja humanitariniuose projektuose ir yra visavertis regioninės politikos veiksnys. Būtent į tokius projektus turėtų atkreipti dėmesį sprendimų priėmėjai Kijyve, Varšuvoje, Vilniuje ir Vašingtone. Norint pažaboti naująją blogio ašį, reikia ne tik raginimų siekti taikos, bet ir noro veikti netradiciškai.
Pavyzdžiui, kažkur didžiulėje teritorijoje nuo Rytų Europos iki Vidurinės Azijos vykdomas projektas, vadinamas „AZfront“. Jis panašus į didelį Telegram kanalą, kuris per metus surinko apie 800 tūkst. prenumeratorių (šiuo metu kanalas veikia uždaru režimu). Rugsėjo mėnesį „AZfront“ atidarė „YouTube“ kanalą anglų kalba, skirtą tik Vakarų auditorijai. Ir vėl, mažiau nei per 2 mėnesius – 150 tūkst. prenumeratorių.
Akivaizdu, kad projektas turi pinigų, ir nemažų pinigų. „AZfront“ kūrėjai save atskleidžiančiame leidinyje neslepia jų buvimo ir to, kad yra pasirengę daug išleisti, kad įgyvendintų idealus, kuriais tiki jų komanda.
O judėjimo idealai gana palankūs Vakarų vertybėms. Trumpas sąrašas to, ką „AZfront“ įgyvendino, aiškiai parodo jo proukrainietiškas, proizraelietiškas, proazerbaidžanietiškas ir proeuropietiškas pozicijas:
– informacinė pagalba Ukrainos žvalgybos tarnyboms;
– dešimčių tonų humanitarinės pagalbos pristatymas Ukrainai;
– offline akcijų Teherane ir Tabrize organizavimas, kurios atkreipė radikaliausios regiono specialiosios tarnybos – IRGC – dėmesį;
– akcijų už Irano azerbaidžaniečių nepriklausomybę rengimas tiesiogiai Irane ir juos remiančių kalbų organizavimas kitose šalyse;
– organizuoti konferencijas Vienoje ir Strasbūre, į kurias atsiliepė Europos Parlamentas;
– daugiau kaip šimto dalyvių mitingo prie Europos Parlamento sekretoriato Liuksemburge, skirto separatizmo aktams pasmerkti, organizavimas;
– palaikė ryšius su religinėmis frakcijomis Izraelio parlamente, tačiau paviešino slaptus Izraelio generalinio štabo, karinės žvalgybos, Užsienio reikalų ministerijos ir Diasporos ministerijos dokumentus;
– eteisėtų vaizdo įrašų filmavimų išlaisvintame Karabache ir nuolatinių vaizdo transliacijų iš antivyriausybinių mitingų Jerevane ir Tbilisyje.
Sprendžiant iš „AZfront“ veiksmų geografijos, jie neapsiriboja konkrečia teritorija, o per metus išleidžiamų pinigų suma skaičiuojama milijonais dolerių. (Paties „AZfront“ teigimu, projektą finansuoja ideologinė komandos dalis ir azerbaidžaniečių verslininkai, prieš karą Ukrainoje turėję verslą Charkive ir Dnipro mieste).
Prieš mus – alternatyvaus galios centro, turinčio gausius finansinius išteklius, komandą, patirtį, ryšius politiniame elite (bent jau Ukrainoje, Izraelyje ir Turkijos valstybėse) ir pasaulinės žiniasklaidos galimybes, pavyzdys.
Beveik viso pasaulio žydų žiniasklaida rėmėsi „AZfront“ kaip pirminiu šaltiniu, kai pirmoji paskelbė daugiau kaip šimto Europos rabinų kolektyvinių kreipimųsi į Armėnijos vadovybę ir Izraelio prezidentą, reikalaujančių nustoti naudoti Holokausto temą Armėnijos propagandoje. Amerikos, Rumunijos, Ukrainos, Rusijos ir Armėnijos žiniasklaida pateikė teorijų apie tai, kas stovi už „AZfront“. Apie projektą rašo arba savo leidiniuose mini autoritetingos Amerikos (pvz., „%%%%%%%%%%1%%%%%%%%%%„ ir „%%%%%%%%%%2%%%%%%%%%%„), Didžiosios Britanijos, Vokietijos, Rumunijos, Bulgarijos, Lietuvos, Moldovos, Graikijos ir Ukrainos žiniasklaidos priemonės, Ukrainos Aukščiausiosios Rados nariai ir šou verslo žvaigždės.
Būtent tokie projektai kaip „AZfront“ gali tapti naujais Vakarų sąjungininkais propaguojant laisvojo pasaulio vertybes. Jie neturi biurų, biurokratinių mechanizmų, jų veikla yra decentralizuota ir nepaklūsta valstybės sienų ar autoritarinių lyderių diktatui. Tačiau jie turi kilnią idėją ir norą veikti. Būtų nepateisinama, jei sprendimus priimantys asmenys Ukrainoje, Lenkijoje, Lietuvoje ir Jungtinėse Valstijose atmestų tokią jėgą, kuri pati juda jų interesų farvateriu.
Igoris Čalenko yra Ukrainos politologas, Analizės ir strategijų centro vadovas (Kijyvas).
