Naujasis Ukrainos karo etapas užgožė daugelį kitų šalių naujienų Lietuvos viešojoje erdvėje, todėl nenuostabu, kad pernai trejiems su puse metų kalėjimo nuteisto kartvelų žurnalisto Nikos Gvaramijos istoriją stebėjo daugiausia politologai ir spaudos laisvės gynėjų organizacijos. Tačiau ši istorija yra svarbi, nes aiškiai rodo, kad politinė situacija Sakartvele nuolat blogėja.
Daugiau nei dešimtmetį valdžioje esantys politikai rodo aiškius ženklus, kad numojo ranka į provakarietišką šalies kursą ir suka Sakartvelą į Rusijos įtakos sferą. N. Gvaramijos pavyzdys tai puikiai patvirtina – įtakingas provakarietiškas žurnalistas atsidūrė už grotų, nes esą neteisėtai asmeniniais tikslais naudojosi privačios bendrovės automobiliu. Toks absurdiškas nuosprendis šokiravo net kai kuriuos valdančiosios partijos „Sakartvelo svajonė“ atstovus.
Apie tai portalui Alfa.lt pasakojo neseniai Vilniuje apsilankiusi N. Gvaramijos žmona Sofija Liluašvili, kuri keliauja po Vakarų valstybes, ieškodama pagalbos vyrui ir nešdama aiškią žinią Vakarams: jūs galite pakeisti tai, kas šiandien vyksta Sakartvele.
– Jūsų vyro įkalinimas buvo viena iš priežasčių, kodėl Sakartvelas negavo kvietimo į ES kartu su Moldova ir Ukraina. Vyriausybė nusprendė mokėti tokią didelę kainą vien tam, kad atsikratytų vieno žmogaus?
– Mano vyras įkūrė televizijos kanalą „Mtavari“, kuris tapo didžiausiu provakarietišku kanalu šalyje. Jis kalbėjo apie tai, kad dabartinė valdžia vis labiau neša į Sakartvelą „rusų pasaulį“. Kanalas turėjo didelę auditoriją ir žmonės įsiklausydavo į Nikos balsą. Jis parodė tikrąjį valdžios veidą – tai, kad iš jų lūpų sklido Rusijos propagandos naratyvai, pavyzdžiui, „greitas Ukrainos pralaimėjimas kare“.
Tuo metu, kai mano vyras buvo įkalintas, Sakartvelas kaip tik laukė kvietimo tapti kandidatu į ES, bet vietoje kvietimo gavo sąrašą rekomendacijų, tarp kurių atskiru punktu buvo paminėtas mano vyro atvejis. Nors jo vardas neminėtas, rekomendacijose pabrėžta būtinybė užtikrinti žiniasklaidos priemonių savininkų saugumą ir laisvę nuo persekiojimo, o mano vyras – vienintelis nuteistas žiniasklaidos priemonės savininkas.
Kodėl mūsų valdžia nusprendė suduoti smūgį spaudos ir žodžio laisvei tada, kai sprendėsi kandidatavimo klausimas? Todėl, kad jie yra prorusiški, ir tai matyti iš jų veiksmų ir žodžių. Jiems nereikia Vakarų, nereikia Europos.
– Sakartvelo vyriausybė nenorėjo gauti kvietimo į ES? Ar taip pat nusiteikusi ir visuomenė?
– Valdžia nenori ne tik kandidato statuso, bet apskritai jokio suartėjimo su Vakarais. Tuo metu apie 80 proc. šalies gyventojų nori, kad Sakartvelas taptų Europos dalimi, nes tai vienintelė mūsų valstybės išlikimo galimybė, vienintelis būdas užtikrinti ateitį mūsų vaikams.
Deja, valdžia veikia priešingai piliečių valiai. Paleista tipiškai rusiška propagandos mašina, kalanti žmonėms į galvas mintį, kad Vakarai yra blogis, nes nori įtraukti mus į karą. Ne viskas prarasta, dauguma žmonių tiki, kad Vakarai yra jų pusėje, todėl mes raginame Vakarų lyderius kuo griežčiau kalbėtis su mūsų vyriausybe.
– Lietuvoje girdėjome neraminančių naujienų apie tai, kaip kalėjime elgiamasi su buvusiu prezidentu Michailu Saakašviliu. Kaip elgiamasi su jūsų vyru?
– Laimei, su juo elgiasi padoriai ir jo fizinė bei psichologinė būklė yra gera. Jis gali bendrauti su advokatais kiekvieną darbo dieną, o man leidžiama jį aplankyti kartą per mėnesį, tačiau tik per stiklinę pertvarą – negaliu prie jo net prisiliesti. Su žiniasklaida bendrauti jam negalima.
Nors dabar jo būklė visai gera, yra vienas didelis bet. Matome, kaip valdžia faktiškai žudo M. Saakašvilį, ir bijau, kad jei jie nuspręs, kad mano vyras kelia grėsmę, jie gali su juo padaryti tiesiogine žodžio prasme bet ką. Artėja 2024 m. parlamento rinkimai ir tai viena svarbesnių priežasčių, kodėl mano vyras yra už grotų. Jis yra įtakingas nuomonės formuotojas ir valdžia neketina leisti jam kelti problemų dabartiniams valdantiesiems.
– Kokia žiniasklaidos padėtis jūsų šalyje?
– Padėtis tikrai blogėja. Mano vyro atvejis aiškiai byloja apie tai, kad žodžio laisvė spaudžiama, teismai nėra nepriklausomi ir vykdomi politiniai persekiojimai. Mano vyro įkalinimas nėra vien prieš jį asmeniškai nukreiptas veiksmas – siekiama nutildyti didelį ir įtakingą televizijos kanalą. Daugėja smurto prieš žurnalistus atvejų.
Situacijos blogėjimą fiksuoja ir tarptautinės organizacijos. Žurnalistai puldinėjami ir žeminami. 2021 m. valdžios pakurstyta minia surengė siaubingą pogromą, kurio metu sužeisti daugiau nei 50 žurnalistų ir vienas nužudytas.
Prieš mažąsias žiniasklaidos priemones paprastai imamasi finansinio spaudimo priemonių – keičiami įstatymai, vis labiau ribojantys finansinę žiniasklaidos laisvę ir teisę išsakyti savo poziciją. Pavyzdžiui, „Mtavari“ kanalas buvo nubaustas rekordine pinigine bauda už antiputinišką, Ukrainą palaikančią socialinę reklamą. Valdžia nesibodi bet kokių priemonių, nuo baudų iki teismų ir smurto. Žiniasklaidai „kvėpuoti“ darosi vis sunkiau.
– Sakartvelas ketina priimti „Užsienio agentų“ įstatymą, kopijuojantį tą, kuris dabar veikia Rusijoje. Kam toks įstatymas išvis reikalingas?
– Todėl, kad viskas, ką daro mūsų valdžia, yra daroma pagal rusišką „instrukciją“. Mano vyras seniai išnagrinėjo ir viešai išdėstė tai, kad ši vyriausybė yra prorusiška ir ne tik mėgdžioja, bet ir dirba naudai šalies, kuri yra vienintelis tikras Sakartvelo priešas.
– Prieš kelis mėnesius lankantis Ukrainoje, iš daugelio žmonių girdėjau, kad jie nori stoti į ES, tačiau dauguma nieko nesakė apie naudingas su tuo susijusias reformas, laisvos visuomenės kūrimą, o minėjo tik tai, kad „ES duos pinigų“. Kaip kartvelai įsivaizduoja, kas yra ES ir ką ji gali jiems duoti?
– Manau, kad dauguma mano tautiečių pirmiausia palaiko Ukrainą. Žmonės suvokia, kad Ukrainos pergalė yra svarbi ne tik jai arba mums, bet ir visam civilizuotam pasauliui. Putino Rusija privalo būti nugalėta, ir šiandien tai daro šalis, kuri jau pradėjo įsiliejimo į bendrą Europos erdvę kelią.
Kas mums yra Europa? Daugumai tai – mūsų vaikų ir jų vaikų ateitis, kurią galime užtikrinti, prisijungę prie Europos. Svarbiausia, ką mes galime nuveikti dėl savo vaikų, – duoti jiems galimybę gyventi ES šalyje.
Kaip minėjau, mūsų žmonėms galvas kvaršina propaganda apie tai, kokie „blogi“ yra Vakarai. Todėl mums reikia daugiau jūsų paramos – šviesti žmones, aiškinti jiems, kas yra kas. Išaiškinti, ką iš tiesų reiškia būti ES dalimi ir kokių privalumų tai duoda. Tiesiog išaiškinti jiems esmę, kad tai yra įvairiais atžvilgiais geresnio gyvenimo galimybė. Jei jūs apie tai kalbėsite, esu įsitikinusi, kad kartvelai viską supras.
– Ar politinė Tbilisio vadovybė klausytųsi, ką jai sako Lietuva ir kitos Vakarų šalys? Jei jūsų vyriausybei nerūpi narystė ES, mes turime mažokai svertų?
– Deja, valdžia nesiklausys. Visgi jūs turite kalbėti ir kalbėti griežtai. Šitaip Sakartvelo žmonės supras, kad jūs esate jų, o ne prorusiškos vyriausybės pusėje. Reikia kalbėti apie tai, kas daroma su M. Saakašviliu, ir apie tai, kaip neteisingai nuteisiami žmonės, pvz., kaip mano vyras. Reikia aiškiai pasakyti, kad kalėjime šiandien yra ne mano vyras, o žodžio laisvė. Ką tik jūs bedarytumėte, darykite tai ryžtingai ir griežtai. Mūsų valdžia turi tai aiškiai pajusti.
Vienas iš pavojų yra tai, kad Europa nusivils Sakartvelu ir nusisuks nuo mūsų šalies. Požymių jau yra, bet negalima leisti tam nutikti. Todėl ir aš dabar keliauju po Vakarų šalis ir bandau įtikinti jų atstovus.
Po Rožių revoliucijos mano šalis buvo tikras pavyzdys, kaip atsilikusi šalis gali sparčiai pajudėti į priekį. Iš tiesų, iki revoliucijos mes apskritai vargu ar galėjome vadintis valstybe, o per kelerius metus Sakartvelas pasikeitė neatpažįstamai. Deja, po 2012 m. reikalai pajudėjo blogyn ir dabar mes jau nebejudame į priekį, o atvirkščiai – slystame atgal. Tai dar galima pakeisti ir Vakarų šalys gali padėti tai padaryti.
– Lietuvoje susitikote su mūsų politikais. Ar vizitas į Vilnių buvo sėkmingas?
– Pajutau, kad tikrai nesu viena savo kovoje už teisingumą. Lietuviai išreiškė aiškią paramą ir motyvuoja mane nenuleisti rankų ir grumtis iki pergalės – mano vyro išlaisvinimo. Netrukus ketinu keliauti toliau – į Briuselį, į JAV ir kitur. Tokia mano misija. Vyras kovoja iš nelaisvės, o aš tai darau čia.
