Karybos ekspertai: taikos pesliai

Karą Ukrainoje stebintys ir analizuojantys „Visuomenės informacinio saugumo agentūros“ įkūrėjai, specialiųjų operacijų pajėgų atsargos karininkas Aurimas Navys ir Mindaugas Sėjūnas seka veiksmus mūšio lauke ir šalia jo, juos analizuoja ir pateikia savo įžvalgas. Su jomis gali susipažinti ir Alfa.lt skaitytojai.

Geopolitiniai postūmiai

Šią savaitę JAV prezidentas Trumpas ir jo administracija pasišokinėdami iš džiaugsmo spardė ir Rusijos bei jos blogio ašies sąjungininkų daužomą Ukrainą, ir Amerikos demokratiją. Europa gi, viena akimi stebėdama įvykius už jūrų marių ir be jos vykstančias kraujuojančios Ukrainos dalybas, kita akimi bandė įžiūrėti savo pačios apginamumą krūvose popierių, raštų, ataskaitų ir planų, kuriuos visus vainikavo sutarimas gynybos pramonei bendrai skirti 800 mlrd. eurų.

Tiesa, kaip ir su Lietuvos ryžtu gynybai skirti 5–6 proc. nuo BVP, taip ir su ES gerais ketinimais, kelias kol kas tik tabaluojančiais liežuviais ir skambiomis žiniasklaidos antraštėmis grįstas. Nenorime jūsų liūdinti, bet politinė-socialinė-kruasaninė impotencija, kaip rodo ir mūsų šalies istorija, dažniausiai baigiasi vėpsančio į puodą kalakuto kryčiu į iš jo paties išvirtą kalakutienos sriubą. Kol mes rašome baltąsias knygas, manydami, kad popieriai ir planai mus stebuklingai apgins, taikos pesliai suka virš mūsų galvų ratus. Karą ir žudynes įvardindami taika, gabalais kapodami Ukrainą, jie žino, kad netrukus ateis ir mūsų eilė. Ji – neišvengiama, jei tik leisimės, kad mus ir vėl kaip jau ne kartą sudraskytų.

Kaip tą geriau padaryti šią savaitę Putinas dėstė Trumpui pokalbiu telefonu. Pastarasis savo draugystę su karo nusikaltėliu įtvirtino gražiais, fiureriui skirtais komplimentais ir, sprendžiant iš specialaus JAV pasiuntinio Steve'o Witkoffo, perimdamas vladykos pamokymus apie autokratinio režimo ypatumus.

Kol intelektualūs eruditai Valsijose krapštydami pakaušius vieni kitų klausinėjo, kaip čia gaunasi, kad Tautos įkūrėjų JAV Konstitucijoje nustatyta trijų lygiaverčių, viena kitą kontroliuojančių, valdžios šakų valdymo sistema – vykdomoji, įstatymų leidžiamoji ir teisminė – nebeveikia, prezidentas Trumpas suraitė naują parėdymą, kuriuo nusprendė panaikinti JAV Švietimo departamentą ( = ministeriją). Tokį Tamsiosios apšvietos žingsnį minia sutiko pritarimo šūksniais ir plojimu.

Ir teisingai – kuo tamsesnė ir mažiau išsilavinusi mulkių minia, tuo lengviau ją valdyti.

Dėl tokių ir panašių MAGA dueto veiksmų, federaliniuose teismuose buvo pradėta virš 100 bylų. Kuo jos, greičiausiai, baigsis rodo šis pavyzdys: kai JAV apygardos teisėjas Jamesas Boasbergas bandė sustabdyti parodomąją įtariamų Venesuelos gaujų narių deportaciją, Trumpas paragino Kongresą teisėją atleisti iš pareigų (pašalinti iš teisėjų kolegijos). Turint galvoje daugumą turinčių Kongreso respublikonų lojalumą prezidentui, teisėjo dienos yra suskaičiuotos.

Stebint kokiu greičiu JAV ritasi autokratijos link, Kremliuje nesiliauja žvygavimas ir susidaužymai granionais vodkos stakanais. Aidu jie ateina ir iki mūsų. Matyt, būtent tokių garsų motyvuoti, Seimo aušrininkai ir kitas parlamentarinis prokremlinis gaivalas nusprendė, kad kitas prie Nemuno išaušo jau rytas, ir balsavo prieš, kad būtų pratęstos sankcijos agresorei Rusijai. Prezidentui Gitanui Nausėdai konstatuojant, kad penktoji kolona kelia galvą ir kviečiant su ja negailestingai kovoti, mes labai pagarbiai, Jūsų Ekscelencija, atkreipiame dėmesį, kad penktoji kolona ne tik galvą kelia, ji jau kalba Seime iš tribūnų. Kai kas pasakytų, kad Jūsų dėka.

Bet grįžkime prie braškančios moralės, dylančio padorumo ir tarptautinės humanitarinės teisės pakasynų geopolitiniame „Europa praregėjo!“ tuše.

Spausdamas Ukrainą kapituliuoti ir priimdamas Rusijos primetamas žaidimo taisykles – į apšlifuotą diplomatiją įvilktą Rusijos ultimatumą – Trumpas ypatingai didžiuodamasis pareiškė, kad Ukraina ir Rusija yra „labai arti“ taikos derybų taško. Esą tą buvo galima pasiekti, nes ir Maskva, ir Kijevas sutiko tris dešimtis dienų neatakuoti vienas kito energetikos infrastruktūros. Išsyk po antradienį tokio „pasiekto susitarimo pokalbio telefonu metu“, Rusija atnaujino dronų ir raketų smūgius, kuriais iki šio laiko su dar didesniu įniršiu griauna Ukrainą bei žudo jos gyventojus. Ji toliau sąmoningai daužo civilinę infrastruktūrą, pavyzdžiui, daugiabučius namus arba ligonines. Bet tai, kas vyksta ant žemės, ir tai, kas išeina iš JAV prezidento ir jo administracijos lūpų, yra visiškai nesusiję dalykai, kaip ir tiesa, kuri nėra kažkur anapus. Tiesa yra tai, ką išplatina Baltųjų rūmų spaudos tarnyba.

Už tokį puikų pasistūmėjimą „taikos“ link, D. Trumpas pareikalavo Ukrainos branduolinių jėgainių kaip priedo prie naudingųjų iškasenų, ir pasiūlė Ukrainos prezidentui V. Zelenskiui mainais į jų perleidimą užtikrinti jų apsaugą.

Ar viskas iš tikrųjų taip blogai, kaip mes čia rašome? Tokia mintis galimai sukasi jūsų galvoje. Na, ne. Tai, kas vyksta geopolitinėje erdvėje nėra nei gerai, nei blogai. Tiesiog, tokia realybė. Ir nei Trumpas, nei Muskas, nei Putinas dėl to nėra kalti. Žinoma, jie yra atsakingi už jų sprendimus, už jų veiksmus, bet tai yra dėsningas rezultatas labai savimi patenkintos šiuolaikinės minios, kuri vis ieško, ne – reikalauja, kad kas nors jai parodytų kryptį, kad ja pasirūpintų, kad ją valdytų.

Kad jai kas nors ką nors duotų.

Demokratijose pataikavimas savo pačių įgeidžiams, pavydas ir godumas anksčiau ar vėliau visada priveda prie to paties rezultato: po jūsų išpuoselėtą sodo pievelę besišlaistančio Odoakro su ant jo kardo galo pamauta demokratijos galva.

Lūžio taškai

Buvęs Putino patarėjas, Rusijos Užsienio ir gynybos politikos tarybos pirmininkas, padėjęs pamatus rusų tėvynainių gynimo „artimajame užsienyje“ koncepcijai Sergėjus Karaganovas interviu BBC visiškai atvirai įvardino, ko Kremlius siekia karu Ukrainoje. Ne jos teritorijos ar resursų. Ne jos karinio potencialo sumažinimo. Ne sulaikymo nuo narystės ES ar NATO. Jei tai būtų Rusijos tikslas, tada, galbūt, būtų galima su rusais derėtis, būtų galima rasti kažkokį sprendimą, galbūt, tokiu atveju, netgi būtų galima modeliuoti derybų taktikas ir/ar strategijas.

Bet Rusijos tikslas, cituojame, yra „sulaužyti Europai stuburą“. Europai, kuri, pasak S. Karaganovo, yra „moralinis šiukšlynas“ ir Rusijai nereikalingas. Kiek mes kartų jau tai sakėme? Kiek prirašėme? Kiek prikišamai aiškinome ir baksnojome pirštu? Viskas veltui. Net dabar, kai tai yra aiškiai įgarsinama, ir Briuselyje, ir Vilniuje atsisakoma tą suprasti. Kai mes sakome, kad Rusija kariauja ne su Ukraina, kad Ukrainos valstybingumo sunaikinimas, jos kapituliacija yra tik priemonė Maskvai siekiant Europos suardymo tikslų, mes esame kaltinami Kremliaus propagandos skleidimu. Ką gi, matyt, tik ant galvų krentantys rusiški fabai ir jų sprogimai gali atkimšti kai kuriems užkerpėjusias jų ausis.

Ketvirtadienį Europos Sąjungos vadovai pareiškė, kad ir toliau rems Ukrainą. Bloko užsienio politikos vadovė Kaja Kallas taip pat paragino lyderius paramos Kijevui žodžius suderinti su darbais. „Kuo jie stipresni mūšio lauke, tuo stipresni jie yra už derybų stalo“, – sakė K. Kallas apie ukrainiečius. Pareiškime visi ES vadovai, išskyrus, žinoma, Vengrijos premjerą Orbaną, pažadėjo „toliau teikti Ukrainai reguliarią ir nuspėjamą finansinę paramą“. Jie taip pat sakė, kad ES narės turėtų „skubiai dėti daugiau pastangų, kad patenkintų neatidėliotinus Ukrainos karinius ir gynybos poreikius“.

Tačiau žodžiai, gražios kalbos pakibo ore Ukrainos prezidentui paprašius skirti bent 5 mlrd. eurų artilerijos amunicijai įsigyti. „Mums reikia lėšų artilerijos pabūklams ir būtume labai dėkingi Europai, jei ji kuo greičiau suteiktų bent 5 mlrd. eurų paramą“, – vaizdo ryšiu Briuselyje susirinkusiems ES vadovams sakė V. Zelenskis.

Į V. Zelenskio prašymą ES lyderiai atsakė tyla.

Mūšio linija

„Trisdešimt dienų paliaubų“ antraštėse ant žemės atrodo mažai pasikeitusia kruvina mėsmale. Rusai toliau daužo civilinę infrastruktūrą, ukrainiečiai ginasi ir atsako dronų smūgiais į driskyno gilumą. Vienintelė prošvaistė – apsikeitimais karo belaisviais, kurio metu į Ukrainą buvo sugrąžinti 175 gynėjai.

Ukrainiečiai iš Kursko placdarmo atsitraukė į siaurą ruožą palei valstybių sieną. Rusai šioje vietoje telkia pajėgas galimam proveržiui Sumų link, bet labai gali būti, kad tai – tik klaidinantis manevras. Tuo tarpu ukrainiečiai surengė kuopos dydžio pajėgų reidą Belgorodo link ir užklupo driskius visiškai nepasirengusius. Šturmo kariai netrukdomi įkirto maždaug 10 – 12 km nuo sienos ir tik tada sutiko rusų pasipriešinimą. Tai rodo, kad rusai labai saugiai jaučiasi savo teritorijoje ir tiesiog prašosi būti nubausti. Tai taip pat rodo didžiules skyles driskių gynyboje.

Rusų karo nusikaltėliai sklendžiančiomis aviacinėmis bombomis smogė Zaporižiai. Mažiausiai trys civiliai žuvo, dešimtys buvo sužeisti. Raketomis ir dronais driskiai atakavo civilinę infrastruktūrą ir Odesoje. Šachedais sprogdino Kijevą.

Ukrainiečių specialiųjų operacijų pajėgos atsakė smūgiu Saratove esančiai Engelso strateginių bombonešių aviabazei. Po garsaus sprogimo kelias valandas virš jos tvyrojo didžiulis dūmų debesis.