Prieš 30 metų „Aum Shinrikyo“ sekta įvykdė didžiausią teroro išpuolį Japonijos istorijoje. Ji galėjo nusipirkti zarino gamybos technologiją Rusijoje.
1995 m. kovo 20 d. rytą Tokijo metro buvo kaip niekada daug žmonių. Žmonės skubėjo savo reikalais ir mažai kreipė dėmesį į tai, kas vyksta aplinkui. „Aum Shinrikyo“ kulto lyderis Shoko Asahara pasirinko šią rytinę piko valandą, kad užpultų niekuo dėtus civilius. Teroristai į metro vagonus pristatė 11 pakelių zarino dujų. Apie 7 val. ryto beveik vienu metu visus maišus pramušė skėčiai. Sektantai iškart paliko vagonus, po kuriuos pamažu pradėjo plisti zarino dujos. Jos nužudė 13 žmonių, o dar apie 6 tūkst. žmonių apsinuodijo, bet liko gyvi. Tyrimo metu Japonijos teisėsaugos institucijos išsiaiškino, kad „Aum Shinrikyo“ zarino gamybos technologija buvo įsigyta Rusijoje per aukšto rango pareigūnus.
Aklas ir nušvitęs
Religinės sektos arba, kaip jas vadina, nauji religiniai judėjimai pradėjo ryškėti praėjusio amžiaus antrajame dešimtmetyje, kai Japonija buvo uždara šalis. Alternatyvių religijų atsiradimą mokslininkai sieja su Japonijos valdžios bandymu atskirti tradicinį japonų šintoizmą ir budizmą (vadinamus nusistovėjusiomis religijomis). Daugelis japonų buvo nusivylę valdžios veiksmais ir rado paguodą besikuriančiuose naujuose religinio šališkumo judėjimuose. Po Antrojo pasaulinio karo Japonija pakėlė uždangą, nes milijonai japonų paliko šalį, o milijonai Vakarų turistų pasipylė priešinga kryptimi. Tikėjimų sferoje buvo jaučiamas kultūrų įsiskverbimas.
Totalitarinių sektų atsiradimas Japonijoje siejamas su geležinės uždangos atsivėrimu. Viena iš tokių sektų buvo „Aum Shinrikyo“, kurią 1987 m. sukūrė Shoko Asahara.
Sh. Asaharos (tikrasis vardas Matsumoto Chizuo) kelias į nušvitimą prasidėjo 1975 m. Būdamas 20 metų, jis baigė mokyklą, skirtą silpnaregiams vaikams (Sh. Asahara sirgo glaukoma, dėl kurios jis buvo visiškai apakęs kairiąja akimi ir iš dalies apakęs dešine) ir bandė stoti į medicinos mokyklą. Neišlaikęs egzaminų pradėjo savarankiškai mokytis kinų gydymo praktikos (farmakologija iš natūralių ingredientų, akupunktūra, masažas ir kt.). 1981 m. jis atidarė savo vaistinę Čibos mieste, kur pardavinėjo vaistus, „prikrautus energijos, kuri skatina ligonių sveikimą“. Vaistinė gyvavo tik metus. 1982 m. Sh. Asahara pirmą kartą buvo areštuotas už padirbtų vaistų pardavimą ir neturėjimą privačios medicinos praktikos licencijos. Verslą teko uždaryti, nors viskas klostėsi labai gerai: per metus Shoko uždirbo apie 40 mln. jenų (daugiau nei 300 tūkst. dolerių).
1984 m. Sh. Asahara Tokijuje atidarė jogos ir meditacijos salę „Aum-no-kai“ (kuris gali būti išverstas kaip „universalus klubas“) ir įkūrė įmonę, prekiaujančią religiniais daiktais („prekės ir maisto papildai, įkrauti universalia energija“). Indijos joga Japonijoje buvo naujiena ir į klubą pritraukė daug žmonių, daugiausia studentų ir mokytojų.
1985 m. klubas tapo „Aum Shinrikyo“ („Aukščiausioji tiesa“), tačiau tai ne sekta, o, anot vadovo, elitinė religinė bendruomenė. 1986 m. Sh. Asahara pasiskelbė „pagaliau išsilaisvinusiu ir nušvitusiu“. O jau 1987 m. daugelyje Japonijos miestų atsidarė naujosios religinės bendruomenės „Aum Shinrikyo“ skyriai.
Tiesą sakant, klubas ir bendruomenė nuo pat pradžių demonstravo visus destruktyvios ir totalitarinės sektos požymius. Pagrindinio mokytojo guru autoritetas buvo neginčijamas, o jo žodžiai nebuvo kvestionuojami. Nauji šalininkai turėjo įrodyti savo ištikimybę sektai, įnešdami kuo didesnį įmanomą indėlį į bendrą katilą. Kai kas pardavė namus ir žemę, kai kas paaukojo visas santaupas, kai kas atidavė savo verslą. Sekta praktikavo ekstremalias psichologinio smurto formas, paprastų sekėjų valios ir sąmonės slopinimą, įskaitant fizinius poveikio būdus.
Nuo 1990 m. sekta pradėjo plisti visame pasaulyje: „Aum Shinrikyo“ filialų atsirado Šri Lankoje, JAV, Vokietijoje. Rusijoje pirmasis sektos filialas buvo įregistruotas 1992 m. birželį. Jau 1994 m. Rusijos sekėjų skaičius pasiekė 40 tūkst.
Kaip vėliau paaiškėjo, toks spartus augimas tapo įmanomas dėl to, kad Sh. Asahara (1992 m. vasarą viešėjęs Maskvoje) savo mokymu sudomino kai kuriuos Kremliaus pareigūnus. Visų pirma, buvusį Sverdlovsko srities komiteto antrąjį sekretorių Olegą Lobovą, kurį Borisas Jelcinas kartu išsivežė į Maskvą.
O. Lobovas ėjo Ekspertų tarybos prie Rusijos Federacijos (RF) prezidento pirmininko pareigas ir buvo įtrauktas į Rusijos ir Japonijos universiteto direktorių sąrašą. 1993 m. balandį jis buvo paskirtas RF Vyriausybės pirmininko pirmuoju pavaduotoju ir ūkio ministru, o rugsėjį – RF Saugumo Tarybos sekretoriumi. Su tokiu mecenatu „Aum Shinrikyo“ Rusijoje jautėsi laisvai.
Rusiškas zarino pėdsakas
„Aum Shinrikyo“ veikla galėjo nutrūkti beveik prieš jai prasidėjus. 1988 m. garsus japonų teisininkas Tsutsumi Sakamoto įkūrė visuomeninę organizaciją „Aum Shinrikyo“ aukų asociacija“ ir ketino jos vardu pateikti ieškinį (sujungė kelias dešimtis žmonių, daugiausia sektoje dalyvavusių šeimos narių), reikalaudamas likviduoti sektą ir areštuoti visą jos turtą. T. Sakamoto darbų bagaže jau buvo sėkmingai iškelta byla prieš „Susivienijimo bažnyčią“ (įkurta 1954 m., vis dar gyvuoja, nebenaudoja prievartos metodų prieš šalininkus), todėl buvo tikimybė, kad advokatas laimės šią bylą.
1989 m. lapkričio 3–4 d. naktį keli „Aum Shinrikyo“ šalininkai įsiveržė į T. Sakamoto butą Jokohamoje. Advokatui, jo žmonai Satoko ir jų mažamečiui sūnui Tatsuhiko nežinomi užpuolikai suleido mirtinas kalio chlorido injekcijas. Nuodai ne iš karto paveikė Tsutsumi, ir jis buvo pasmaugtas. Palaikai buvo sudėti į metalinius konteinerius, išvežti iš miesto ir užkasti kaime. Jie buvo rasti tik praėjus 6 metams, kai buvo suimti sektos lyderiai. Tačiau jau daugiau niekas kitas nepareiškė „Aum Shinrikyo“ didelio masto ieškinių.
„Jei policija būtų nuodugniau ištyrusi T. Sakamoto ir jo šeimos dingimą, ataka Tokijo metro nebūtų įvykusi, – rašo Haruki Murakami savo knygoje „Metro“ (skirtoje teroristiniam išpuoliui). – Tuo metu T. Sakamoto neturėjo kitų reikalų, išskyrus ieškinį „Aum Shinrikyo“ sektai. Tačiau kadangi tuo metu kūnų nerasta, policija nepradėjo žmogžudystės bylos. Ir tyrimas dėl dingimo buvo greitai baigtas.“
Kaip jau minėta, naujieji sektos šalininkai į bendrą katilą dažnai aukojo savo verslus. Iki 1994 m. „Aum Shinrikyo“ priklausė keli viešbučiai, restoranai, kelionių agentūros, kompiuterinių žaidimų kompanija ir net chemijos gamykla, įsikūrusi 100 km už Tokijo. Šią gamyklą sekta perėmė 1992 m. Ir būtent nuo to laiko Rusijoje pradėjo dažnai lankytis vienas artimiausių Sh. Asaharos padėjėjų – „statybų ministras“ Kiyohida Hayakawa. Ten jis bandė nusipirkti Kalašnikovo automatų partiją (kaip tyrimo metu teigė K. Hayakawa, siekdamas įkurti jų gamybą Japonijoje), sraigtasparnius MI-8 ir branduolinės bombos komponentus.
Ikuo Hayashi, Sh. Asaharos „gydymo ministras“ ir jo artimiausias bendražygis, tyrimo metu teigė, kad nuodingų zarino dujų gamybos technologija 1993 m. buvo nupirkta iš O. Lobovo už 10 mln. jenų (apie 80 tūkst. dolerių). I. Hayashi parodymus patvirtina kito Sh. Asaharos bendražygio, sektos „žvalgybos vadovo“ Yoshihiro Inoue žodžiai. Atsakydamas į tai, O. Lobovas pareiškė, kad su „Aum Shinrikyo“ bendradarbiavo tik vykdydamas labdaros projektus, ir skundėsi, kad Japonijos žvalgybos tarnybos jo neįspėjo apie sektos keliamus pavojus. Rusijos FSB taip pat pareiškė, kad sektantų pareiškimuose nemato jokių įrodymų: zarino gamyba nėra paslaptis, o šią technologiją galima laisvai rasti internete.
Žurnalistai pabrėžė, kad 1993 m. internetas nebuvo taip išplėtotas, kaip 2000-aisiais, ir vargu ar jame būtų galima ką nors sužinoti apie zariną. Be to, 1993 m. Rusija prisijungė prie Paryžiaus konvencijos dėl cheminio nusiginklavimo, kurioje oficialiai buvo paskelbta, kad Rusijoje saugoma ne mažiau kaip 40 tūkst. tonų nuodingų dujų, įskaitant zariną. Taigi japonų sektantai galėjo nusipirkti net ne technologiją, o gatavą produktą.
Kad ir kaip būtų, 1994 m. birželio mėn. zarino jau turėjo „Aum Shinrikyo“. Kai tų metų pavasarį Matsumoto miesto (Nagano provincija) gyventojai griežtai pasisakė prieš sektos padalinio atidarymą jų rajone, Sh. Asahara įsakė pamokyti miestiečius. 1994 m. birželio 27 d. zarinas buvo paleistas į Matsumoto apylinkes. Septyni žmonės žuvo ir mažiausiai 200 buvo sužeisti.
Policija, nagrinėdama įvairias teroro akto versijas, pamažu priėjo prie išvados, kad „Aum Shinrikyo“ galėjo būti su juo susijęs. Tačiau tiesioginių įrodymų nebuvo. Ir staiga 1995 m. sausį Kamiku-Ishiki kaimo, esančio netoli „Aum Shinrikyo“ chemijos gamyklos, gyventojai pasiskundė keistais kvapais, sklindančiais iš gamybos įrenginio. Ekspertai dirvožemyje aptiko zarino pėdsakų, tačiau sektos vadovybė tvirtino, kad būtent juos atakavo dujomis. Gamyklos kratos orderio gauti nepavyko, tačiau įtarimai dėl sektos augo.
1995 m. vasario 28 d. „Aum Shinrikyo“ nariai, vadovaujami įtakingo kulto nario Makoto Hirato, pagrobė ir nužudė notarą Kiyoshi Kariya, kurio jaunesnioji sesuo norėjo pasitraukti iš kulto, o brolis grasino paduoti ieškinį. Kūnas buvo sudegintas deginimo krosnyse, o po to palaikai buvo išmesti į Kawaguchi ežerą. Tačiau policija vis tiek surado pagrobimo organizatorių, ir M. Hirato turėjo pasitraukti į pogrindį, kur jis gyveno iki 2012 m. gruodžio mėn. 1995 m. kovo 19 d. buvo areštuoti trys „Aum Shinrikyo“ nariai, įtariami notaro pagrobimu. Japonijos policija sukaupė pakankamai medžiagos pasaulinei operacijai prieš kultą.
Didelio masto kratos visuose „Aum Shinrikyo“ biuruose ir nekilnojamojo turto objektuose buvo suplanuotos 1995 m. kovo pabaigoje. Tačiau sekta smogė pirma.
Teroristai tarp mūsų
1995 m. kovo 20 d. rytą penki „Aum Shinrikyo“ nariai nusileido į skirtingas Tokijo metro stotis. Jie rankose laikė popierinius maišelius, kurių viduje storuose plastikiniuose maišeliuose buvo dujos. Tokį paketą pramušti nebuvo lengva. Kiekvienas kovotojas nešė po skėtį paaštrintu antgaliu. Teroristas pramušė paketą, išbėgo iš traukinio vagono ir išlipo iš metro. Ir taip penkis kartus. Zarinas buvo nelakios dujos, kvepiančios obuoliais, sklindančios lėtai, bet mirtinai. Suaugusiam žmogui nužudyti pakanka smeigtuko galvutės dydžio lašo. Didžiausias pavojus buvo tiems, kurie buvo arčiausiai dujų šaltinio.
Įvairiais skaičiavimais, tą dieną žuvo nuo 12 iki 28 žmonių. Tačiau BBC, atidžiai išnagrinėjusi informaciją apie aukas, įvardijo 13 žuvusiųjų ir apie 6 tūkst. nukentėjusiųjų.
Kitą dieną Sh. Asahara paskelbė pareiškimą, kuriame ataką metro pavadino „papiktinusiu žiaurumu, su kuriuo „Aum Shinrikyo“ neturėjo nieko bendra“. Tačiau šis pareiškimas neturėjo įtakos Japonijos policijos ir PSIA (Japonijos valstybės saugumo agentūros) veiksmams. 1995 m. kovo 22 d. visose sektos šakose buvo atliktos visapusiškos kratos. Kovo 23 d. buvo tęsiamos paieškos „Aum Shinrikyo“ priklausančiose įmonėse. Slaptos dirbtuvės buvo aptiktos chemijos gamykloje, kurioje buvo laikomas zarinas ir biologiniai ginklai (juodligės ir Ebolos karštligės atmainos). Zarino atsargų buvo tiek, kad pakaktų nunuodyti perpildytoje vietovėje esančius 4 mln. žmonių.
Sh. Asahara kovo mėnesį išvengė arešto ir beveik du mėnesius slapstėsi.
1995 m. gegužę policija atrado jo slėptuvę jogos studijoje. „Aukščiausiasis guru“ slėpėsi sienoje esančioje nišoje su didele pinigų suma krepšyje ir miegmaišiu.
Kitų aukščiausių sektos narių medžioklė tęsėsi iki 2012 m., kai buvo areštuoti Makuto Hirata, Naoko Kihuchi (vienintelė moteris „Aum Shinrikyo“ vadovybėje) ir Katsuya Takahashi. Iš viso buvo sulaikyta apie du šimtus sektos šalininkų. Teismas šioje byloje paskelbė 12 mirties bausmių.
2018 m. liepos 6 d. Sh. Asaharai ir šešiems jo bendražygiams, prisipažinusiems organizavus masinę žmogžudystę, buvo įvykdyta mirties bausmė (pakarti). Dar penkiems mirties bausmė įvykdyta 2018 m. liepos 26 d.
Dešimt žmonių, įskaitant juos į metro nuvežusius teroristų vairuotojus, buvo nuteisti kalėti iki gyvos galvos, o dar 484 šalininkai nuteisti įvairiomis laisvės atėmimo bausmėmis.
„Aum Shinrikyo“ reikalas tapo rimto Rusijos ir Japonijos santykių atšalimo priežastimi. Tačiau japonai vis dar linkę dėl to, kas nutiko, kaltinti savo valdžią. Taigi, reaguodama į 2010 m. Japonijos ministro pirmininko Yukio Hatoyamos kalbą, kuris pareiškė: „Niekas neįsivaizdavo, kad toks teroro aktas yra įmanomas“, žiniasklaida iš karto paskelbė advokato Taro Takimoto laišką (jis taip pat buvo kulto kovotojų taikinys dėl „Aum Shinrikyo“ persekiojimo), kurį likus savaitei iki teroro akto jis išsiuntė policijai ir generalinei prokuratūrai. Laiške advokatas tvirtino, kad sekta gali įvykdyti masines žmogžudystes naudodama zariną. Buvęs Japonijos nacionalinės policijos agentūros vadovas Takaji Kunimatsu patvirtino informaciją: „Policija turėjo informacijos, kad „Aum Shinrikyo“ rengė atsaką į policijos kratas kulto būstinėje Jamanašio prefektūroje. Tačiau, motyvuodama patikimos informacijos stoka, policija nesiėmė jokių veiksmų.“
Suėmus sektos lyderius, „Aum Shinrikyo“ nenustojo egzistavusi. Kultistai persivadino į religinę draugiją „Aleph“ ir toliau veikia Japonijoje, oficialiai prižiūrint policijai. Naujuoju aukščiausiuoju guru tapo Fumihiro Joyu (Maitreya Seitaishi), buvęs sektos spaudos sekretorius ir Rusijos skyriaus vadovas. Rusijoje ši sekta buvo uždrausta 1995 m. balandį. Tuo metu, pasak religijotyrininko Igorio Kanterovo, Rusijoje buvo iki 40 tūkst. „Aum Shinrikyo“ sekėjų.
2016 m. „Aum Shinrikyo“ staiga pasirodė Europoje. 2016 m. kovo pabaigoje Juodkalnijos valdžia išsiuntė 58 užsieniečius, įtariamus dalyvavimu „Aum Shinrikyo“. Jie apsistojo viešbutyje, kurį visą išsinuomojo. Juodkalnijos vidaus reikalų ministerijos pranešime teigiama, kad keturi iš jų buvo iš Japonijos, 43 iš Rusijos, septyni iš Baltarusijos, trys iš Ukrainos ir vienas iš Uzbekistano.
