Ramiojo vandenyno nykštukai migruoja iš gėlo į sūrų vandenį. Šie nuostabūs padarai neturi kaulinio skeleto, jaučia silpnybę kraujui ir kūno skysčiams, turi „trečiąją akį“, esančią viršugalvyje.
Didžiąją dalį mūsų planetos paviršiaus dengia vandenynai, kurių gelmėse tyko daugybė nuostabių ir kartais šiurpių būtybių.
Įdomu tai, kad kai kurie iš jų gyvena planetoje ilgiau nei bet kas kitas, rašo „IFLScience“.
Pavyzdžiui, šie nuostabūs padarai, turintys bauginančius dantis, neturintys kaulinio skeleto ir neįtikėtinai trokštantys kraujo.
Mokslininkai pažymi, kad šios rūšies atstovai yra vieni iš ilgiausiai Žemėje gyvenančių būtybių.
Tiesą sakant, jie „matė“ dinozaurus ir mūsų planetoje gyvena ilgiau nei medžiai – mokslininkai mano, kad šie baisūs kraujasiurbiai gyviai po Žemės vandenynus bruzda jau 450 mln. metų.
Kalbame apie Entosphenus tridentatus, arba Ramiojo vandenyno nykštukus – į ungurius panašius padarus. Jie neturi žandikaulių ar kaulų, tačiau garsėja neįtikėtinu kitų organizmų kraujo ir kūno skysčių troškuliu.
Mokslininkai žino, kad Ramiojo vandenyno nykštukų kūną sudaro kremzlinis „skeletas“, o viršugalvyje yra „trečioji akis“, kuri iš tikrųjų yra specializuotas šviesai jautrus organas.
Iš tikrųjų Ramiojo vandenyno nykštukus galima laikyti gyva fosilija, nes šie padarai atsirado maždaug prieš 450 mln. metų. Nuo to laiko šios rūšies atstovai patyrė tam tikras adaptacijas ir transformacijas ir sugebėjo išgyventi iki mūsų laikų.
Savo pavadinimą meldai gavo dėl gyvenimo kelionės, kurią jie turi įveikti: ji prasideda gėlavandenėse upėse ir upeliuose, o paskui jie migruoja į Ramųjį vandenyną.
Tačiau tai nėra jų kelionės pabaiga, nes subrendusios ir pasiruošusios nerštui nendrės turi grįžti į gėluosius vandenis.
Transformacija iš jūrinio į gėlavandenį gyvūną yra sudėtinga užduotis, todėl šie gyvūnai patiria daugybę išvaizdos ir fiziologijos pokyčių.
Būtent tai leidžia jiems išgyventi dramatiškus druskingumo pokyčius.
Tyrėjai pažymi, kad Ramiojo vandenyno nykštukės taip pat „turi supergalių“ – jos sugeba pasinaudoti migruojančių nykštukų lervų išskiriamais cheminiais signalais, kad grįžtų į gyvenimą gėlame vandenyje.
Iš esmės jos sugeba grįžti į tą patį vandens telkinį, kuriame neršė, tačiau tai nėra būtina sąlyga.
Tačiau Ramiojo vandenyno nykštukai geriausiai žinomi dėl savo maitinimosi strategijos. Jų burnos be žandikaulių yra kaip spygliuoti siurbtukai, kurie padeda įkąsti žuvims ir žinduoliams.
Prisisiurbę prie grobio, jie minta jo krauju ir kūno skysčiais, o po to palieka ant kūno žiojėjančias žaizdas.
Atkreipkite dėmesį, kad nykštukai savo aukų nežudo, nes jie yra parazitai ir grobis turi likti gyvas, kad nykštukas galėtų maitintis.
