Pirmadienį Sakartvelas ir Kinija pasiekė vieną aukščiausių tarpvalstybinių santykių lygmenį – paskelbta apie strateginės partnerystės užmezgimą. Politologų manymu, šis žingsnis dar neužkerta Sakartvelo kelio į Europos Sąjungą (ES) ir NATO, tačiau atsiranda rizika jį dar labiau komplikuoti.
Pastarąjį Sakartvelo žingsnį galima vadinti savotišku akibrokštu ES ir Vakarams apskritai: sudėtingoje geopolitinėje situacijoje esanti valstybė jau keletą dešimtmečių nori tapti tiek ES, tiek NATO dalimi, tačiau iki šiol sulaukdavo tik aptakių atsakymų, kad gal kada nors ateityje ir taps šių organizacijų nare. Visai tikėtina, kad po nerezultatyvių bandymų Sakartvelas bando parodyti – jei Vakarai nemato šioje valstybėje jokių perspektyvų ir nerodo susidomėjimo, tuomet galima sieti savo ateitį su partneriais iš Rytų.
Siekia pademonstruoti lyderystę pasaulyje
Pasak Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Azijos studijų centro lektoriaus ir vyr. specialisto dr. Arvydo Kumpio, žiūrint iš Sakartvelo pozicijos, užmegzta strateginė partnerystė suteikia didesnę prieigą prie Kinijos rinkos ir vartotojų.
„Be abejo, tai yra prieiga prie to, ką Kinija gali pasiūlyti bendrai: tai ir technologijos, ir ekonomika, ir prekyba. Visa tai, ką strateginės partnerystės lygmuo gali garantuoti“, – teigė specialistas.
Tačiau kalbant apie naudą, kurią strateginė partnerystė gali suteikti Kinijai, reikėtų žiūrėti jau ne iš ekonominės, o, tikėtina, ideologinės pusės.
„Partneriai ganėtinai nelygiaverčiai, todėl tikėtina, kad iniciatyva turėjo būti iš Sakartvelo pusės, gal netgi su ta mintimi, kad būtų atsveriamas Rusijos vaidmuo regione. Bent jau man tokia pirma mintis ir kilo“, – įžvalgomis dalijosi A. Kumpis.
Anot A. Kumpio, gali būti, kad dėl Rytų partnerystės formato neapsisprendusioms šalims šiuo žingsniu Kinija siekia parodyti savo lyderystę pasaulyje ir tai, jog yra atvira. Esą užmezgus strateginę partnerystę, vadinamiesiems nesuvienytiesiems Vakarams galimai yra parodoma, kad, diplomatiniu lygmeniu palaikant gerus santykius, galima gauti greitą grąžą.
Sakartvelo pozicija „vienos Kinijos“ klausimu
Tiesa, A. Kumpis nemano, jog Vakarai prašovė iki šiol nepriimdami Sakartvelo į NATO ir ES.
„Tai nereiškia, kad Sakartvelas anksčiau ar vėliau negali būti ES dalimi. Gali būti, kad buvo lengvesni žingsniai, lengviau atliekamos procedūros, kurios ir leido sudaryti šią partnerystę, nes stojant į ES ir NATO, be abejo, kriterijai yra griežti“, – pastebėjo specialistas.
Tačiau po šios partnerystės užmezgimo, sakė A. Kumpis, ant Sakartvelo užsienio politikos bus uždėta stipri Kinijos ranka, siekiant, kad šalis nesikištų į „vienos Kinijos“ klausimą.
Įdomu ir tai, kaip galėtų pasikeisti Sakartvelo ir Lietuvos santykiai, pastarajai mezgant vis artimesnį ryšį su Taivanu ir remiant šios šalies nepriklausomybę. Nors iki šiol ir nėra tekę girdėti Sakartvelo pasisakymų už arba prieš Lietuvos santykius su Taivanu, pastebi A. Kumpis, gali būti, jog Kinija norės, kad į viešąjį diskursą šiuo klausimu ir toliau neišlįstų jokių žinučių.
„Aš sakyčiau, kad šioje situacijoje turėtų likti santykinė tyla arba tylus palaikymas, neprieštaravimas. Bent jau aš norėčiau tikėti, kad iš Sakartvelo nebus keliamas klausimas dėl to, ką Lietuva yra nusprendusi daryti su Taivanu. Na, tai yra ir ne Taivano reikalas“, – sakė A. Kumpis.
Tiltas tarp Azijos ir Europos
Rytų Europos studijų centro direktorius Linas Kojala atkreipė dėmesį į šiuo metu ypač komplikuotą Sakartvelo politinę poziciją santykiuose su ES. Esą šiame kontekste atrodo, kad Sakartvelas ieško papildomų galimybių, kurias ir sudaro Kinija.
„Šiai šaliai nebuvo suteiktas kandidatės statusas ir yra daug nerimo Vakaruose dėl progreso įgyvendinant reformas, kurios stagnuoja. Akivaizdu, kad Sakartvelas bando tapti tiltu tarp Azijos ir Europos“, – sakė L. Kojala.
Kinijos interesas, politologo teigimu, taip pat yra panašus – šalis nori toliau vystyti Šilko kelio koncepciją, surasti daugiau valstybių, kurios būtų atviros ekonominiams santykiams su Kinija.
„Sakartvelas yra potencialus partneris. Susitarimo dėl strateginės partnerystės pasirašymas ir prieš kelias dienas vykęs Sakartvelo premjero vizitas į Kiniją yra to įrodymas“, – sakė Rytų Europos studijų centro direktorius.
Lietuvos parama Sakartvelui keistis neturėtų
Kalbėdamas apie tolimesnį Sakartvelo kelią į ES ir NATO, L. Kojala akcentavo, jog viskas pirmiausia priklauso tik nuo šios šalies – nuo to, kaip jai seksis įgyvendinti reformas.
„Kalbant apie prisitaikymą prie ES standartų, dar prieš porą metų Sakartvelas buvo tarp lyderių. Deja, dabar šalis atsilieka ir nuo Moldovos, ir nuo Ukrainos. Nepaisant to, kad Sakartvelo gyventojai vis tiek išlieka itin proeuropietiški, praktinių žingsnių iš politinių lyderių labai trūksta“, – teigė politologas.
Pasak L. Kojalos, jei po užmegztos partnerystės su Kinija atsirastų reikšmingų investicijų į strateginius Sakartvelo infrastruktūros objektus arba būtų jaučiama išaugusi Kinijos įtaka, tai taptų papildomu komplikuojančiu veiksniu Sakartvelo keliui į ES ir NATO.
„Mes žinome, jog Vakarų Europos šalyse vyksta atvirkštinis procesas – Kinijos investicijos yra vertinamos atsargiau, o tokios šalys kaip Vokietija rengia dokumentus, susietus su santykių su Kinija peržiūra. Tai, ką dabar daro Sakartvelas, Vakarų Europos šalys darė prieš keliolika metų ir dabar savo politiką keičia“, – dėmesį atkreipė L. Kojala.
Nors politologo aptartos pastarųjų metų tendencijos apsunkina ir tolesnę Lietuvos paramą Sakartvelui prisijungiant prie NATO ir ES, L. Kojala pastebi, jog Lietuva visada buvo didelė Sakartvelo rėmėja. Tai ypač išryškėjo Rusijos agresijos kontekste, kai apie penktadalis Sakartvelo teritorijos vis dar yra okupuota.
„Aš manau, kad Lietuvos parama bendrai Sakartvelui ir pilietinei visuomenei, ir šaliai, kuri tikrai visuomet deklaravo siekiamybę tapti Vakarų demokratinių šalių šeimos dalimi, savaime nesikeis, nebent Sakartvelas pats pakeis savo poziciją“, – sakė Rytų Europos studijų centro direktorius.
