Politinės partijos giriasi kukliomis pergalėmis ir išlaikyta įtaka, tačiau didžiųjų partijų surinktų balsų skaičius rodo šias netekus per 260 tūkst. balsų.
Sekmadienį vykusių savivaldos rinkimų aktyvumas buvo kiek didesnis nei prieš ketverius metus. Remiantis Vyriausiosios rinkimų komisijos (VRK) pateiktais rinkėjų aktyvumo duomenimis, šiemet prie balsadėžių atėjo 28 tūkst. piliečių daugiau.
Džiugi žinia demokratijai, tačiau partijoms dėl to ne geriau – penkios atstovų Seime turinčios partijos, palyginti su 2015 m. savivaldos rinkimais, neteko 262 tūkst. rinkėjų palaikymo. Daugiau nei gyvena visoje Klaipėdoje ir Šiauliuose kartu sudėjus.
Daugiausia balsavusiųjų šiemet keitė nuomonę dėl Liberalų sąjūdžio (LRLS). 2015 m. triumfavusi partija per ketverius metus savivaldoje neteko 107 tūkst. balsų. 216 mandatų praėjusių rinkimų metu šventusi partija naujoje kadencijoje tenkinsis 119 tarybos narių.
Dalis liberalų balsų išplaukė kartu su Vilniaus ir Klaipėdos liberalų sprendimu apleisti partiją ir postų savivaldoje siekti su visuomeniniais rinkimų komitetais (VKM). Tačiau LRLS vadovybės tai guosti neturėtų. Paskui Remigijų Šimašių sekę Vilniaus liberalai grįžti neplanuoja, o tai gali reikšti mažesnį partijos renkamų balsų skaičių 2020 m. Seimo rinkimų metu.
Antra daugiausiai balsų išbarsčiusi partija – socialdemokratai (LSDP). Gintauto Palucko vedama partija įrodė, kas bus tikrieji Algirdo Brazausko partijos perėmėjai, ir nugalėjo fiasko rinkimuose patyrusius Gedimino Kirkilo socialdarbiečius (LSDDP).
Tačiau savivaldos rinkimuose už LSDP balsavo 60 tūkst. gyventojų mažiau nei prieš ketverius metus. Net jei skaičiuosime, kad kiekvienas G. Kirkilo partijai atitekęs balsas kitu atveju būtų atiduotas socialdemokratams, balsų sumažėjimas vis tiek siektų per 40 tūkst.
Negana to, partija liko už Vilniaus ir Kauno savivaldos durų, o palyginti su 2015 m. rezultatais, socdemai neteko beveik 100 mandatų. Negana to, partijos lyderis liko be posto – ankstesni LSDP vadovai (o prieš tai – LDDP) pirmininkavimo partijai metu užėmė politinius postus.
Žemyn truktelėjo ir Darbo partija bei „Tvarka ir teisingumas“. Senąjį lyderį susigrąžinę ir į Vilniaus miesto savivaldą sugrįžę darbiečiai, palyginti su 2015 m., gavo 36 tūkst. mažiau balsų. Mandatų skaičiaus susitraukimas – dramatiškiausias. 152 balsus prieš ketverius metus iškovojusi partija šiemet savivaldoje iškovojo 60 vietų.
Kuklia pergale gali pasigirti konservatoriai, paauginę gautų balsų skaičių 9 tūkst. Vis dėlto skaudus pralaimėjimas Vilniaus mero rinkimuose, kur Dainius Kreivys nusileido ne tik R. Šimašiui ir Artūrui Zuokui, bet ir Darbo partijos vadovui Viktorui Uspaskichui, turėtų versti partiją susimąstyti apie savo rinkimų strategiją.
Daugiausia rinkėjų savo pusėn pritraukė Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga (LVŽS). Palyginti su 2015 m., varnelę greta valstiečių kandidatų rinkimuose žymėjo 53 tūkst. šalies gyventojų daugiau. Vis dėlto pergalės džiaugsmą partijai apkartino nepamatuoti lūkesčiai laimėti visus rinkimus iki 2020 m.
Tikrieji savivaldos rinkimų laimėtojai – komitetai. Už šiuos, palyginti su praėjusiais rinkimais, balsavo 194 tūkst. gyventojų daugiau. Reikia pažymėti, kad drastišką komitetams atitekusių balsų skaičių sustiprina R. Šimašiaus komitetui kliuvę 60 tūkst. balsų.
Bet kuriuo atveju rinkimų komitetai iškovojo 307 mandatus, neturės konkurencijos Kauno ir Šiaulių savivaldybių tarybose. Labai tikėtina, kad jų atstovai įsigalės Vilniuje ir Kaune. Bet kuriai politinei partijai tai būtų milžiniškas laimėjimas.
Noriai komitetams dalijami balsai rodo, kad gyventojai linkę lengva ranka balsuoti už politinius darinius, kurių neįmanoma politiškai nubausti. Komitetai – ne partijos, todėl jų nariai gali nesunkiai palikti postą gauti padėjusį darinį ir įsilieti į partiją ar sukurti dar vieną komitetą.
Dar daugiau: savivaldos rinkimų rezultatai rodo, kad dalis šalies gyventojų galėtų balsuoti už šaknų neturintį politinį darinį. Prezidento rinkimų perspektyvoje tai siunčia gerą žinią nuo partijų atsiribojusiam Gitanui Nausėdai.
Kitąmet vyksiančių Seimo rinkimų kontekste tai rodo galimybę sužibėti dar vienam naujam ar naujai atrastam politiniam dariniui. Svarbiausia, kad sąsajos su valdžioje esančiomis politinėmis partijomis atrodytų kuo silpnesnės.
