Danas Bjornas Lomborgas labiausiai žinomas kaip „skeptiškas aplinkosaugininkas“, kurio 1998 m. išleista knyga ir vėlesnės, pavyzdžiui, „Klaidingas pavojus“, sukėlė klimato kaitos aktyvistų pasipiktinimą. Tačiau jo pagrindinis interesas – iš pažiūros sausa, bet iš tikrųjų įdomi sąnaudų ir naudos santykio sritis. Jo vadovaujamas Kopenhagos konsensuso centras praleidžia laiką skaičiuodamas ir skaitydamas akademinius straipsnius, ieškodamas geriausių būdų, kaip visuomenė galėtų išleisti savo pinigus, rašo „Financial Times“ (FT).
„Tikiuosi, kad geroms idėjoms duosiu vėjo gūsį, o blogoms idėjoms – vėjo gūsį“, – FT sako jis, rekomenduodamas, pavyzdžiui, daugiau lėšų skirti širdies ligų prevencijai, kuri yra pigi, ir mažiau – vėžio gydymui, kuris yra brangus.
Pasak FT, B. Lomborgas kelia audringas emocijas. Jis buvo kaltinamas duomenų pritempimu, mokslinės metodologijos nepaisymu ir net marškinėlių dėvėjimu netinkamoje aplinkoje. Jis laikomas beširdžiu racionalizatoriumi ir klaidingų dichotomijų platintoju. Per knygos pristatymą Oksforde kažkas jam į veidą paleido Aliaskos pyragą. Buvęs JT klimato komisijos vadovas palygino jį su Hitleriu.
Tuo pat metu Billas Gatesas konsultuojasi su juo, o B. Lomborgas leidžia laiką svarstydamas, kaip išleisti pagalbą skurdžioms šalims. Jis pasisako už prekybą ir imigraciją, o tai nėra tipiškos dešiniųjų pozicijos. Priešingai, jis save vadina „kairiųjų pažiūrų skandinavu“ ir yra gėjus, tačiau dalyvauja tokiuose renginiuose, kaip Aljanso už atsakingą pilietiškumą (angl. Alliance for Responsible Citizenship) susirinkime – trijų dienų „dešiniojo Davoso“ ir krikščioniškų branduolinės šeimos vertybių festivalyje.
„Bet aš noriu, kad ir dešinysis, ir kairysis sparnas būtų geriau informuoti. Tiesiog sakau, kad yra neįtikėtinai protingų dalykų, kuriuos galima daryti, jei nori padėti. Nemanau, kad esu naudingas idiotas. Manau, kad esu naudingas protingas žmogus“, – teigė jis.
Dauguma B. Lomborgo darbų paremti utilitaristine filosofija, siekiančia didžiausios laimės kuo didesniam skaičiui žmonių. Kita vertus, utilitarizmas buvo kritikuojamas kaip šaltas apskaičiavimas.
„Iš tikrųjų tai labai humanistinė pasaulėžiūra. Kur pasaulyje yra žemai kabantys vaisiai, kur galima gauti didžiausią naudą? Paprastai tai yra pasaulio vargšai“, – sako jis. Doleris, išleistas skurdžioje šalyje sprendžiant pagrindines problemas, tokias kaip maliarijos prevencija ar vaikų aprūpinimas mokymo priemonėmis, yra daug didesnis nei doleris, išleistas turtingoje šalyje. Būtent už tai jis ir pasisako.
Naujausioje B. Lomborgo knygoje „Geriausi dalykai pirmiausia“ pateikiama 12 politikos priemonių, kainuojančių 35 mlrd. dolerių, kurios, jo teigimu, besivystančių šalių gamybos apimtį padidintų 1,1 mlrd. dolerių ir išgelbėtų 4,2 mln. gyvybių per metus, t. y. tiek, kiek, anot jo, kiekvieną valandą nesudužus pilnam keleivių reaktyviniam lėktuvui.
Norėdamas iliustruoti savo mintį, B. Lomborgas plėtoja škotų ekonomisto ir filosofo Adamo Smitho pasakojimą. Žmogus, kuris įsipjauna pirštą į laikraštį skaitydamas apie žemės drebėjimo aukas tolimoje pasaulio dalyje, greičiausiai nerimauja dėl savo piršto. Jei iš tiesų vienodai vertintume visų žmonių gyvybes, turtingos šalys didžiąją dalį savo mokesčių dolerių siųstų į skurdžias šalis, kur jie duotų daugiausia naudos.
Tačiau, pasak FT, B. Lomborgas ramiai kalba apie Jungtinių Valstijų tarptautinės plėtros agentūros (USAID) naikinimą, Elono Musko vykdomus karpymus. Pasak jo, riboti ištekliai turėtų būti naudojami efektyviai. „Tai tarsi meniu. Mes nesakome, kad negalima turėti brangiausių dalykų. Tiesiog sakome, kad, jei užsisakysite ikrų ir šampano, jums neliks tiek daug pinigų“, – sako jis.
Siekdamas efektyvumo, B. Lomborgas stengiasi nustatyti politikos kryptis, kurios, jo analitikos centro duomenimis, duoda bent 15 dolerių grąžą už kiekvieną išleistą dolerį. Kai kuri pagalba atitinka jo testą, bet didžioji dalis – ne. Jis sako, kad nedidelė dalis yra lengvabūdiška, ir nurodo, kad Vokietija finansuoja Peru dviračių takus, o Didžioji Britanija skyrė 200 tūkst. svarų sterlingų subsidiją Kinijos operai, kurioje vaidina tik moterys.
„Aš nesu prieš moterų operą Šanchajuje, tiesiog, turint omenyje, kad vaikai miršta nuo maliarijos, o kai kurie gauna siaubingą išsilavinimą, manau, kad turime suvokti prioritetus“, – teigė B. Lomborgas.
Jo pasiūlymai apima gana standartines, nors ir tiksliai išdėstytas intervencijas, kaip užkirsti kelią maliarijai, gydyti tuberkuliozę ir įgyvendinti vaikų imunizacijos programas. Tačiau tarp jų yra ir ne tokių akivaizdžių: naudoti e. viešuosius pirkimus korupcijai mažinti, tikrinti, ar nėra padidėjusio kraujospūdžio, stiprinti žemės nuosavybę, kad ūkininkai būtų skatinami didinti derlių, palengvinti kvalifikuotų darbuotojų migraciją ir mažinti tarifus.
Būtent sąnaudų ir naudos analizė B. Lomborgą paskatino prieštarauti pinigų leidimui anglies dioksido išmetimui mažinti. „Jei norite padėti vargšams skurdžiose šalyse, jums geriau rūpintis tuberkulioze, nei stengtis, kad po 100 metų būtų šiek tiek vėsiau“, – sakė jis.
Kalbėdamas apie bauginimus pasaulio pabaiga dėl klimato kaitos B. Lomborgas išleika skeptiškas. „Kritiniai taškai yra geri gąsdintojai. Yra daugybė galimų dalykų, kurie gali nutikti ne taip, – sakė jis, minėdamas meteorus, kurie gali nukristi į Žemę, mobiliuosius telefonus, kurie gali sugadinti mūsų smegenis, ir bioteroristus, kurie gali paralyžiuoti mūsų miestus: „Bet negalima viskam išleisti pinigų.“
Jis sako, kad galimos katastrofos yra lėšų rinkimo priemonės: „Aš sugalvoju baisų scenarijų. Dabar atiduokite man visus savo pinigus.“
B. Lomborgas neneigia žmogaus sukeltos klimato kaitos, bet mano, kad mes perdėtai sureikšminame jos poveikį ir turėtume skirti pinigus neatidėliotinoms problemoms spręsti, kol laukiame technologinių naujovių.
Neseniai Politico.eu paskelbtame komentare jis sudirbo ES kovą prieš klimato kaitą. Pasak jo, šie pinigai turėtų būti skirti persiginkluoti ir ekonomikos plėtrai.
„Tuo tarpu žinovai siūlo įvairius sprendimus – nuo gerovės mažinimo ir mokesčių didinimo iki skolinimosi ir turtėjimo. Socialinei apsaugai kasmet tenka 30 proc. ES BVP, o tai sudaro apie 3 trln. eurų socialinei apsaugai ir 1,5 trln. eurų pensijoms. Tačiau tiek mažinti išlaidas, tiek didinti mokesčius būtų nepaprastai sudėtinga. Skolinimasis yra viliojantis, bet pavojingas, atsižvelgiant į esamas skolas. O turtėjimas akivaizdžiai išspręstų daugelį problemų, tačiau tam reikia daugiau investicijų į inovacijas, mažiau augimo stabdžių ir dereguliavimo. Tačiau yra viena akivaizdi reforma, kuri galėtų paskatinti ekonomikos augimą ir atlaisvinti didžiulius išteklius: tai mūsų klimato politikos pertvarkymas“, – rašė B. Lomborgas.
Pasak jo, šiuo metu ES klimato politikai skiria trečdalį viso savo biudžeto. Praėjusiais metais tokiems dalykams kaip saulės baterijos, vėjo turbinos, elektros perdavimo linijos, elektromobiliai ir įkrovikliai įsigyti buvo skirta 367 mlrd. eurų – vien šia suma būtų galima padengti Europos gynybos išlaidas. Itin aukštos ES energijos kainos taip pat mažina žemyno augimo tempą, todėl lieka mažiau pinigų visiems kitiems prioritetams. Šiuo metu šios išlaidos jau viršija dar 1 proc. bendrojo vidaus produkto, o artėjant 2050 m. jos išaugs iki maždaug 10,5 proc. bendrojo vidaus produkto, t. y. apie 3,3 trln. eurų per metus.
„Žinoma, kovotojai už klimato kaitą paprieštaraus, kad Europa dabar yra viskas, kas apsaugo nuo nenumaldomos klimato katastrofos. Tačiau tai toli gražu nėra tiesa. Nors klimato kaita yra žmogaus sukelta problema, ji nublanksta, palyginti su daugeliu neatidėliotinų iššūkių, su kuriais dabar susiduria Europa, – rašė B. Lomborgas. – Be to, ES jau gerokai sumažino išmetamų teršalų kiekį. Tolesnis išmetamųjų teršalų mažinimas artimiausiais dešimtmečiais neturės jokio poveikio temperatūrai. Net ir išleidus šimtus trilijonų eurų grynajam nuliui iki 2050 m. pasiekti, poveikis bus neišmatuojamas. Tereikia paleisti Jungtinių Tautų klimato modelį su nuliniu ES išmetamų teršalų kiekiu, ir pasaulinės temperatūros pokytis šiandien bus lygus nuliui, o amžiaus viduryje – vos 0,017 laipsnio Celsijaus.“
Pasak eksperto, pasaulis nepadėkos ES už jos pasiaukojantį nulinį išmetamųjų teršalų kiekį. Tačiau jis rodys žemyną kaip pavojingą pavyzdį, ko reikėtų vengti: „Niekas netaikys save žlugdančios ir save baudžiančios politikos.“
