Karas padidino kritiškai Rusiją vertinančių Vidurio ir Rytų Europos šalių įtaką, sustiprino raginimus plėsti ES ir NATO bei sumažino Prancūzijos ir Vokietijos įtaką, rašo autoritetingas dienraštis „The New York Times“.
Rugpjūčio mėnesį Prahoje Vokietijos kancleris Olafas Scholzas pasakė tiesiai šviesiai: „Europos centras juda į rytus.“
Rusijos įsiveržimas į Ukrainą buvo šokas tiek ES, tiek NATO. Tai pabrėžė ir sustiprino Vidurio ir Rytų Europos šalių įtaką.
„Lenkija ir Baltijos šalys tapo moralinio pobūdžio argumentų Ukrainai paremti varomąja jėga, užpildžiusia beveik vakuumą karo pradžioje, kai tradicinės Europos lyderės – Prancūzija ir Vokietija – atrodė paralyžiuotos. Tačiau karas taip pat suteikė naujos skubos ir energijos ES plėtrai į Vakarų Balkanų šalis ir už jų ribų, siūlant kandidatūras Ukrainai ir Moldovai, – rašo „The New York Times“. – Balsingas Rytų ir Vidurio Europos spaudimas buvo labai svarbus, kai šią savaitę po kelis mėnesius trukusių ginčų ir pasipriešinimo buvo priimti sprendimai suteikti Vakarų tankus Ukrainai.“
Po ilgų išsisukinėjimų trečiadienį O. Scholzas paskelbė, kad jo šalis pateiks dalį savo tankų „Leopard 2“ ir leis kitoms šalims atsiųsti savo tankus, o JAV prezidentas Joe Bidenas pareiškė, kad atsiųs amerikietiškus tankus „Abrams“, ir tai suteikė O. Scholzui norimą politinį užnugarį.
JAV dienraštis priduria, kad karas taip pat pagreitina tai, apie ką užsiminė O. Scholzas: jėgų pusiausvyra Europoje taip pat keičiasi kartu su jos centru – nuo „senosios Europos“, kuri vertino ir puoselėjo savo ryšius su Maskva, link naujųjų narių rytuose ir šiaurėje, turinčių nesenus prisiminimus apie sovietų okupaciją ir nenorinčių atiduoti Briuseliui dalies savo suvereniteto.
„O. Scholzas teisus, – „The New York Times“ sakė Timothy Gartonas Ashas, Europos istorikas iš Oksfordo Šv. Antonijaus koledžo. – Vidurio ir Rytų Europos gyventojų balsų ES tarybose klausomasi labiau ir į juos žiūrima rimčiau, ir svarstoma didelė Rytų plėtros darbotvarkė.“
Pasak jo, dabar, kai jos ribose vyksta didelis karas, Europai labiau nei anksčiau rūpi kietoji galia. „Taigi Vidurio ir Rytų Europa, kuri rimtai žiūri į saugumą, turi įtakos.“
Lenkija sparčiai plečia savo kariuomenę – praėjusiais metais vyriausybė pareiškė, kad planuoja padvigubinti šalies ginkluotąsias pajėgas, ir užsakė daug naujos ginkluotės, todėl Varšuva tampa svarbesne tiek ES, tiek NATO veikėja.
„Galia persikėlė į Rytus, ir Ukraina įtvirtins šią tendenciją“, – prognozavo Europos užsienio santykių tarybos (ECFR) Berlyne direktorė Jana Puglierin. Pasak jos, „matyti aiškus moralinės lyderystės modelis“.
Vidurio ir Rytų Europos šalys, pridūrė J. Puglierin, laiko save „kovotojomis už laisvę Europos Sąjungoje, ginančiomis jos vertybes ir besipriešinančiomis diktatūrai“. Jos jaučiasi, kad įspėjimai apie Rusijos neoimperializmą, jos prezidentą Vladimirą Putiną ir Europos priklausomybę nuo Rusijos energetikos, priešingai, nei, jų nuomone, Vakarų Europos naivumas diplomatijos ir prekybos su Rusija atžvilgiu, išsipildė.
Veikdamos iškart, nieko nelaukiant, kad suteiktų Ukrainai karinę paramą ir priimtų pabėgėlius, šios šalys padėjo formuoti Europos naratyvą.
„Berlyne ir Paryžiuje susidarė toks vakuumas, iki paskutiniųjų derantis su V. Putinu ir nustebus dėl invazijos, – „The New York Times“ tegė J. Puglierin. – Rytų šalys buvo greitos ir daug patikimesnės, o mes buvome praradę žadą ir sustingę.“
Vokietijai ir Prancūzijai taip pat teko susidurti su savo tradicinės Europos saugumo politikos nesėkme. Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas atkakliai tikėjosi dalyvauti bet kokiose būsimose Rusijos ir Ukrainos taikos derybose ir nuėjo taip toli, kad prakalbo apie saugumo garantijų Rusijai suteikimą, o tai papiktino daugelį Europoje, ne tik Rytuose.
Dėl karo E. Macrono siekis sukurti „autonomišką“ Europos gynybą taip pat atrodo tuščias, nes per pastaruosius metus smarkiai sustiprėjo NATO ir Jungtinių Valstijų vaidmuo, teigia JAV dienraštis.
„Rytų šalys nėra didelės ES gynybos gerbėjos – jos nori Jungtinių Valstijų ir NATO“, – sakė J. Puglierin. Vokietija taip pat nori stiprinti transatlantinius santykius ir yra priklausoma nuo Vašingtono, net ir bandydama atkurti savo menką kariuomenę.
„Taigi Prancūzija praras kai kuriuos sąjungininkus ir bus mažesnė“, – pridūrė ji.
„The New York Times“ teigimu, susilpnėjusi Europoje, bent kol kas Prancūzija taip pat bus mažiau įtakinga aktyvesnėje ir agresyvesnėje NATO. Aljansas yra labiau priklausomas nuo Amerikos ginkluotės ir vadovavimo nei prieš karą, o ne mažiau, be to, tikimasi, kad netrukus jis išsiplės, nes jo narėmis taps Švedija ir Suomija.
Naujoji Vokietijos vyriausybė, vadovaujama O. Scholzo, buvo nepasirengusi karui, o ką jau kalbėti apie staigų Rusijos energijos ir prekybos nutraukimą. Didėjant susirūpinimui dėl panašios priklausomybės nuo Kinijos, Vokietija susiduria su būtinybe pertvarkyti savo į eksportą orientuotą ekonomiką, paremtą pigiomis rusiškomis dujomis ir nevaržoma prekyba su Kinija.
ES istorikas Luukas van Middelaaras pastebi, kad nuo karo pradžios tiek su Lenkija, tiek su Vengrija Briuselis elgėsi švelniau. „Politiniu ir moraliniu požiūriu Lenkija yra nuošalyje dėl to, kad ji atlieka pafrontės valstybės vaidmenį, tiekia ginklus ir priima pabėgėlius“, – „The New York Times“ teigė jis.
Pasak Wojciecho Przybylskio iš Varšuvoje įsikūrusios tyrimų centro „Res Publica“, karas „patvirtino tikrovę, kad Europa nebegali būti valdoma iš Paryžiaus ir Berlyno“.
Hansas Kundnani iš „Chatham House“, daug rašęs apie Vokietiją ir ES, įžvelgia psichologinius pokyčius Europoje. „Lenkai ir Vidurio Europos gyventojai jaučiasi labiau pasitikintys savimi, o prancūzai ir vokiečiai labiau ginasi“, – sakė jis.
Neabejotina, kad politiniu požiūriu ir net kultūrinių vertybių požiūriu Vidurio ir Rytų Europos šalys „patraukė Europą į dešinę“, pridūrė H. Kundnani.
Vis dėlto, anot jo, Briuselio galia remiasi ekonomikomis ir gyventojų skaičiumi, todėl Europos svorio centras išlieka Vakaruose. Apie naujai įsitvirtinusias Rytų šalis jis sakė: „Nesu įsitikinęs, kad pasitikėjimo savimi ir aukštos moralinės pozicijos pakanka, kad Briuselyje būtų galima pasiekti didelių dalykų.“
Tačiau net ir čia Prancūzijos ir Vokietijos „poros“ galia jau kurį laiką silpnėja. P. van Middelaaras palygino karą Ukrainoje su kitu tektoniniu sukrėtimu Europoje – Berlyno sienos griuvimu ir Vokietijos susivienijimu.
Dėl to atsirado lyderystės spraga, kurią Vidurio ir Rytų Europos šalys agresyviai bando užpildyti, apibendrina „The New York Times“.
