Pirmąją 2025-ųjų metų pavasario dieną – kovo pirmąją – užgeso iškilios Lietuvos pedagogikos vyriausiosios kartos mokslininkės lituanistės – literatūros didaktikos dėstytojos, docentės, edukologijos mokslų daktarės Reginos Norkevičienės (1930–2025) – gyvybė.
„Šią išlydėjimo liūdesio savaitę tariame žodžius Reginai Kuzmaitei– Norkevičienei – kilniai asmenybei, mokytojai, dėstytojai, mokslininkei, kovotojai už kokybišką Lietuvos švietimo sistemą atminti“, – buvusių bendradarbių vardu rašė Vilija Janušauskienė.
Regina Kuzmaitė gimė 1930 m. liepos mėn. 23 d. Panevėžio rajono Rėklių kaime išsilavinusių tėvų šeimoje, kurioje po ūkio darbų buvo sekamos pasakos, skaitomos knygos, skambėjo poezija, dainos.
Deja, šeimos gyvenimą sukrėtė ankstyva Tėčio – Jono Kuzmos – mirtis. Jauniausiajai iš šešių vaikų dukrai Reginai tebuvo septyneri ir ji šią netektį suvokė kaip vaikystės pabaigą, paguodą rasdavo užsisklendusi savyje arba persikėlusi mintimis ir vaizduote į knygų pasaulį.
Dėl vaikystėje patirto skaudaus emocinio lūžio – iš Tėčio kuriamos ilgesingos neoromantinės filosofinės aplinkos („Nieko amžino, nieko nuosavo...“) pasitraukus į vaikiškai aštrią vienatvę ir uždarumą („nėra ir nebebus“) – tikėtina, pradėjo formuotis gilių individualių pajautų, savarankiško mąstymo bei kontempliatyvių įžvalgų būsimos pedagogės asmenybė.
Lietuvos pokario 1949-aisiais metais Regina Kuzmaitė baigė Panevėžio gimnaziją ir įstojo į Vilniaus pedagoginį institutą studijuoti lietuvių kalbos ir literatūros, nepaklausiusi iš namų sovietų išvarytos Mamos – Anastazijos Kuzmienės – graudenimų nesirinkti lituanistikos tokiais sunkiais laikais.
Studijas baigė su pagyrimu, tačiau buvo apkaltinta netinkamomis sovietinei sistemai pažiūromis ir paskirta lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja tolimoje Rietavo vidurinėje mokykloje Žemaitijoje. Šiuo septynerių metų gyvenimo etapu užsimezgė romantiška draugystė su matematikos mokytoju Juliumi Norkevičiumi, su kuriuo po kelerių metų, jam pradėjus dirbti žurnalistinį darbą Vilniuje, sukūrė šeimą.
Nors iš išorės dažniau atrodė santūri, griežta, skvarbaus žvilgsnio, tačiau tomis pačiomis gilios mėlynės akimis ir ramia šypsena sušildydavo, padrąsindavo abejojančius, drovius mokinius, vėliau studentus, jaunesnius kolegas. Išorinė stiprybė ir vidinis švelnumas, vaižgantiški paradoksai, biliūniškas socialumas, sruogiškas aštrumas ir / ar binkiškas lengvumas – visa tai derėjo literatūros ir gyvenimo Mokytojos asmenyje.
Nepataikavo, nors sisteminės politinės nomenklatūros veikėjams tai nepatikdavo, patirtas savas nuoskaudas užspausdavo giliai viduje, dėl kitų asmenų – pagal esamas galimybes atvirai kovojo.
Lituanistinio mokytojavimo patirtis bei noras tobulėti paskatino rinktis aukštesnę studijų pakopą – 1960 m. įstojo į Vilniaus universiteto Lietuvių literatūros katedros aspirantūrą (doktorantūrą). 1963–1966 m. dirbo Vilniaus pedagoginio instituto Lietuvių ir užsienio literatūros katedros dėstytoja, 1966–1999 m. – Pedagogikos mokslinio tyrimo instituto (RMTI, PMTI) Lietuvių kalbos ir literatūros mokymo sektoriaus moksline darbuotoja. 1991–2002 m. – Vilniaus pedagoginio instituto (vėliau – Edukologijos universiteto) Lituanistikos fakulteto Lietuvių kalbos ir literatūros didaktikos katedros docentė.
Nuo mokslinio darbo pradžios pagrindinė tyrimų sritis buvo literatūrinis ugdymas aukštesniosiose vidurinės mokyklos klasėse.
1974 m. apgynė edukologijos disertaciją „Dabartinės lietuvių literatūros mokymas žanriniu principu XI klasėje“, 1978 ir 1989 m. išleido didaktikos knygas „Dabartinės lietuvių literatūros mokymas žanriniu principu XI klasėje“ ir „Stambiųjų epinių kūrinių nagrinėjimas X-XII klasėje“, rašė mokslinius straipsnius, dalyvavo respublikinėse ir tarptautinėse mokslinėse konferencijose.
Sudarė ir publikavo IX-XI klasių lietuvių literatūros ir kalbos kurso teminius planus (1979), su kolegėmis parengė literatūrinio ugdymo fakultatyvinių užsiėmimų programas (1979), inovatyvius integracinio humanitarinio ugdymo (literatūra, istorija, muzika) planus gimnazijų I-IV kl. (1996).
Su kolege literatūrologe Vanda Zaborskaite išleido naujų metodinių prieigų lietuvių literatūros skaitinius aukštesniųjų klasių mokiniams (1995, 2001), su Valerija Mockiene sudarė tautosakininko, pedagogo Antano Mockaus darbų rinktinę (1998).
Pratęsdama kolegės Teresės Bukauskienės lietuvių pedagogikos istorinius tyrimus („Lietuvių literatūros mokymo istorija (iki 1940 m.)“, 1993), išleido studiją „Literatūrinis lavinimas. XX a. II pusė“ (2007).
Palankiai vertindama Pedagogikos mokslinio tyrimo instituto (įsteigto 1958 m.) struktūrinį ir profesinį pasirengimą bei galimybes tarnauti atkurtosios nepriklausomos Lietuvos švietimui, pagrindine chaotiškų Lietuvos švietimo reformų priežastimi laikė šios institucijos sunaikinimą bei valstybinio lygmens pedagogikos cento Lietuvoje stygių.
Atidavusi savąjį Lietuvos švietimo programų archyvą jaunam mokslininkui 2022-aiais, laiške jam apie buvusius bendradarbius rašė: „Jie nuoširdžiai stengėsi, kad institutas dirbtų Lietuvos mokyklai, siekdamas, kad ji būtų aukšto lygio ir tikrai lietuviška. Labai skaudu, kad kelių dešimtmečių instituto darbas lieka ir nesuvoktas, ir neįvertintas.“
Lietuvos švietimo problemos Jai rūpėjo ir buvo svarbios visąlaik – išliko tarytum viso prasmingo pedagoginio gyvenimo leitmotyvas.
Regina Norkevičienė buvo drąsi mokslininkė-mokytoja, mokslininkė-bičiulė, mokslininkė-kovotoja. Jos palikime – daugybė publicistinių publikacijų, skirtų Lietuvos švietimo aktualijoms, literatūrinio ugdymo ar egzaminų problemoms kelti ir spręsti, naujoms literatūros programoms, vadovėliams, metodinėms / didaktinėms priemonėms recenzuoti, literatūros didaktikos idėjoms iš Lietuvos ar svetur skleisti, literatūros kūrinių analizės būdams ir mokinių rašiniams aptarti, užsienio šalių švietimo patirtims aprašyti, kolegoms ir jų idėjoms priminti / atminti, Lietuvos visuomenės, kultūros, etnokultūros, kraštotyros ar kitiems svarbiems klausimams svarstyti.
Lietuvos spaudoje bendradarbiaudama beveik 60 metų (1964–2019) paskelbė apie 300 publikacijų – straipsnių, apžvalgų, apybraižų, recenzijų, poleminių svarstymų, atsiminimų, nekrologų...
Priešpaskutinės publikacijos antraštė „Lietuvos aide“ – „Visuomenei ar prastuomenei?“ [apie antihumaniškus spaudos straipsnius] – liudija autorės gyvastį – rūpestį, atjautą, ironiją, sarkazmą, satyrą, o gal tik liūdną šypseną – vis dažnesnę... Memuarinėse atsiminimų fragmentų knygose – „Rėklių Kuzmos“ (2014) ir „Nuo Lėvens iki Neries“ (2020) – nemažai kartaus liūdesio.
Nepavykusio Lietuvos pedagoginės spaudos atgimimo projekto neišleistam leidiniui 2018 metais buvo parašyti tokie – tarytum testamentiniai – žodžiai: „Kiekviename gyvenimo etape žmogus galvoja apie ateitį, vertina dabartį, apmąsto praeitį. Taip pat ir asmenys, vadovaujantys Lietuvos švietimo sistemai, privalo turėti platų akiratį, skvarbų žvilgsnį, galintį įvertinti visą Lietuvos švietimo panoramą. <...> Laikas suvokti: stovime prie ribos, už kurios realus pavojus Lietuvos valstybei, lietuvių tautai. Reikia apie tai kalbėti, reikia netgi šaukti, gal visuomenė atsibus, gal ims griežtai kovoti prieš visais lygiais išsiplėtojusį biurokratinį aparatą, kuris darosi ne mažiau kenksmingas negu savo laiku partinė nomenklatūra. <...> Normalūs, padorūs mokslininkai, mokyklos darbo praktikai renkasi vieną ginklą – viešumą, atvirai išsakytas mintis.“ („Ko norime? Ką praradome? Kur einame?“)
Pranešama, kad su a. a. Regina Norkevičiene bus galima atsisveikinti 2025–03-08.
Velionės urna bus pašarvota Vilniaus Laidojimo paslaugų centro (Paco g. 4 Antakalnyje) pirmojoje salėje 9–12 val.
Šv. Mišios bus aukojamos Vilniaus Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčioje 9 val.
Laidotuvės vyks Panevėžio Šv. apaštalų Petro ir Povilo parapijos senosiose kapinėse 14 valandą.
Ant Vilniaus Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios fasado yra išlikęs prašymas: „Regina Pacis funda nos in pace“ („Taikos Karaliene, stiprink mus taikoje“).
Tikėkime, tikėkimės, tebūnie.
