Itin žiauriai vaiką nužudę broliai turėtų kalėti iki mirties, bet veržiasi gyventi laisvėn: abiejų laukia žmonos, darbas

Daugiau nei prieš ketvirtį amžiaus Klaipėdoje buvo įvykdytas nusikaltimas, kuris žiaurumu ir nežmoniškumu vargiai prilygsta šiandienos nusikaltimams – jauni klaipėdiečiai broliai, Jevgenijus ir Andrejus Pavlovai, itin brutaliai nužudė savo mamos geriausią draugę, o tuomet protu nesuvokiamais būdais pribaigė vos penkerių metų jos anūką. Ir nors abu broliai turėtų kalėti iki mirties, gyvenimas jų neskriaudžia – laisvėje jų laukia žmonos ir artimieji, tereikia kažkaip išeiti iš kalėjimo.

Apie vyresnįjį šios istorijos dalyvį, Jevgenijų, Alfa.lt rašė prieš keletą savaičių, kai paaiškėjo, kad iki gyvos galvos kalėti nuteistas kalinys bando įtikinti teisėjus, jog per keletą dešimtmečių nelaisvėje pasitaisė, todėl jam turėtų būti suteikta proga išeiti į laisvę bent po dešimties metų. Dabar aiškėja, kad to paties norėtų ir jaunesnysis brolis, Andrejus – pastarasis taip pat kol kas bergždžiai beldžiasi į teisėjų širdis, prašydamas suteikti galimybę kada nors išvysti laisvę.

Paaiškėjo, kad abu broliai gyvenimu už grotų negali labai skųstis – gyvena kartu, be to, abu susirado žmonas, kurios jų laukia laisvėje. Laukia ir artimieji, su kuriais kaliniai norėtų matytis, nors jų aukų artimieji nužudytų anūko ir močiutės neišvys niekada…

Močiutė ir anūkas mirė kančiose

Apie save teisėjams vėl priminę broliai Pavlovai įvykdė vieną žiauriausių žmogžudysčių XX amžiaus pabaigos Lietuvoje.

Pastarasis nusikaltimas sudrebino Klaipėdą 1998 m. vasario 27 d., kai viename iš uostamiesčio butų buvo rastas 48 metų Jelenos Čiulkovos ir jos anūko, penkiamečio Pavelo Grigorianco lavonai. Vėliau paaiškėjo, kad brutalūs žudikai buvo J. Čiulkovos geriausios draugės Svetlanos sūnūs – tuomet 23 metų amžiaus Jevgenijus ir trejais metais jaunesnis Andrejus.

Vėliau paaiškėjo, kad Jevgenijus dar 1998 m. sausį buvo apvogęs būsimos aukos butą, kai su iš anksto pasigamintais raktų dublikatais atsirakino duris ir išnešė turto, tuomet verto daugiau nei 10 tūkst. litų. Brolis Andrejus tuomet jam nepadėjo, kadangi dienas leido už grotų.

Tačiau po gero mėnesio broliai Pavlovai pas J. Čiulkovą atvyko kartu, tik ne slapčiomis apvogti. Iš anksto pasiruošę peilį bei lipnią juostą, vyrai atėjo į nukentėjusiosios butą, Jevgenijus iš karto kumščiu smogė moteriai į veidą. Buto šeimininkei bandant pasipriešinti, broliai, reikalaudami atiduoti pinigus, mažamečio anūko akivaizdoje nukentėjusiąją jėga nutempė į svetainę ir pargriovė ant žemės.

Po to Jevgenijus moterį ėmė smaugti bute rasta virve, o Andrejus bandė lipnia juosta užklijuoti burną, tačiau to padaryti nepavyko, todėl Andrejus atsineštu peiliu ne mažiau kaip 10 kartų J. Čiulkovai smogė į kaklą.

Nežinia, kiek atšipęs buvo šis peilis, bet broliai suprato, kad taip moters nenužudys. Todėl Jevgenijus ėmė su visa jėga veržti moters kaklą, taip sulaužydamas gerklės skydinę kremzlę, o tuo pačiu metu Andrejus iš virtuvės atsineštu didesniu peiliu smogė šeimininkei ne mažiau kaip 34 kartus į kairę krūtinės pusę, kaklą bei galvą.

Taip brutaliai nužudę moterį, broliai atsigręžė į žiaurios žmogžudystės liudininką – penkiametį anūką. Žudikai paguldė jį ant lovos ir užspaudė burną, o tuomet Andrejus mažam berniukui, kuriam dar visas gyvenimas buvo prieš akis, ne mažiau kaip 10 kartų peiliu tyčia smogė jam į kaklą ir krūtinės ląstą.

Gal vaikas dar būtų išgyvenęs, tačiau Jevgenijus pastebėjo, kad berniukas dar gyvas. Pasiėmęs kitą peilį, Andrejus vaikui peiliu smogė dar ne mažiau kaip 13 kartų į kaklą ir krūtinę.

Šis nusikaltimas į viešumą išlindo po gero pusmečio, kai 1998 m. rugpjūtį abu broliai Pavlovai su bendrais įkliuvo, kai Jevgenijus buvo sulaikytas dėl ginkluoto „Baltijos“ laivų statyklos kasininkės apiplėšimo, kurio metu buvo pagrobta 155 tūkst. litų. Sulaikius vyresnįjį brolį, pamažėle ėmė aiškėti ir kiti nusikaltimai – vagystės, nežmoniška dviguba žmogžudystė.

Nori į laisvę – ten laukia žmonos, darbas

2001 m. abu broliai Pavlovai buvo nuteisti laisvės atėmimu iki gyvos galvos su viso turto konfiskavimu, o už grotų pakliuvo dar 1998-aisiais ir kalėjime abu yra praleidę po kiek daugiau nei 26 metus. Tačiau abu nuteistieji dar nesulaukę penkiasdešimtmečio ir turi vilties, kad viso gyvenimo neteks praleisti už grotų – prašo teisėjų išleisti juos į laisvę.

Kaip paaiškėjo, gyvenimas kalėjime broliams turėjo savų privalumų. Pavyzdžiui, Andrejus kalėjime iš pradžių įgijo pradinį išsilavinimą, vėliau – vidurinį, galiausiai netgi įgijo profesinį išsilavinimą – dailidės ir elektrinių krautuvų eksploatavimo kvalifikacijas, dar vėliau – ir staliaus profesinę kvalifikaciją. Kalinys netgi pateikė teismui pažymą, kad išėjęs į laisvę būtų įdarbintas elektros krautuvo operatoriumi.

Abu broliai, ilgus metus kalėdami už grotų, netgi sugebėjo susirasti žmonas ir teigia, kad norėtų su jomis gyventi laisvėje.

Teisme žudikai bando įrodyti, kad per kelis dešimtmečius pasikeitė. Į Lietuvos apeliacinį teismą kreipęsis Andrejus tikina, kad jo transformacija vyksta jau labai seniai, o jis pats supranta, ką padarė ir už ką yra nubaustas, labai dėl to gailisi ir kaltina save, bet negali atsukti laiko atgal. Panašiai kiek anksčiau teisėjus bandė įtikinti ir vyresnysis brolis Jevgenijus – vyras aiškino, kad nusikaltimus padarė būdamas gan jaunas, tačiau metams bėgant subrendo ir pasikeitė, turėjo daug laiko apmąstyti, ką padarė, bėgant metams savo „žygdarbius“ ėmė vertinti itin neigiamai.

Tačiau žudikų raudos apie transformacijas ir pasikeitimus kol kas – kaip žirniai į sieną. Lietuvos apeliacinis teismas nesutinka nei vienam, nei kitam broliui laisvės atėmimo iki gyvos galvos pakeisti švelnesne bausme.

Prieš keletą savaičių neigiamo atsakymo iš teismo sulaukė Jevgenijus, vasario 11 d. atsisakyta tenkinti ir jaunesniojo brolio skundą – kaip pabrėžė Apeliacinio teismo teisėjų kolegija, net ir po daugiau nei dvidešimties metų, praleistų už grotų, A. Pavlovas vis dar kelia pavojų visuomenei, o jo padarytas nusikaltimas toks sunkus, kad gailesčio rodyti nesinori net ir prabėgus tiek metų.

Ypač abiem broliams trukdo tai, kad pirmuosius keletą metų, praleistų už grotų, jie buvo itin destruktyvūs – įžeidinėjo prižiūrėtojus, kitus nuteistuosius kurstė priešintis pareigūnams, gadino sienas, mušėsi su kitais kaliniais. A. Pavlovas pirmaisiais metais netgi, kaip vėliau išsiaiškino vienas iš pareigūnų, planavo pabėgti iš įkalinimo vietos ir sužaloti prižiūrėtoją.

Nors abu broliai tikina, kad šie dalykai vyko pirmaisiais įkalinimo metais, o jie laikui bėgant subrendo ir keitėsi, teismai šiomis raudomis kol kas netiki.