Dviejų stulbinančių tyrimų duomenimis, koronavirusas – tarsi zombis iš siaubo filmo: jis gali išlikti užsikrėtusių pacientų kūnuose ir po mirties, netgi išplisti tarp kitų, rašo „The New York Times“.
Užkrėtimo pavojus daugiausia kyla tiems, kurie dirba su lavonais, pavyzdžiui, patologams, teismo medicinos ekspertams ir sveikatos priežiūros darbuotojams, taip pat tokiose įstaigose kaip ligoninės ir slaugos namai, kur gali būti daug mirčių.
Nors užsikrėtimas nuo lavonų greičiausiai nebus pagrindinis pandemijos veiksnys, žuvusiųjų šeimos nariai turėtų būti atsargūs, teigia ekspertai.
„Kai kuriose šalyse nuo COVID-19 mirę žmonės paliekami be priežiūros arba parvežami į namus, – sakė Japonijos Čibos universiteto mokslininkas Hisako Saitoh, paskelbęs du neseniai atliktus šio reiškinio tyrimus. – Todėl manau, kad apie tai turėtų žinoti plačioji visuomenė.“
Keliuose tyrimuose infekcinio viruso pėdsakų lavonuose rasta net 17 dienų po mirties. H. Saitoh ir jo kolegos žengė dar toliau ir įrodė, kad mirusiųjų kūnuose gali būti didelis kiekis infekcinio viruso ir kad mirę žiurkėnai gali jį perduoti gyviems narvo draugams. Tyrimai dar nepatvirtinti, kad juos būtų galima paskelbti moksliniame žurnale, tačiau nepriklausomi ekspertai teigė, kad tyrimai buvo gerai atlikti, o jų rezultatai įtikinami.
Kartu H. Saitoh ir kiti mokslininkai pabrėžė, kad rizika, jog gyvas pacientas platins koronavirusą, yra daug didesnė nei galimas perdavimas iš lavonų. Jei infekcija nuo lavonų sudarytų didelį atvejų skaičių, „mes juk būtume pastebėję, tiesa?“ – sakė Nacionalinio alergijos ir infekcinių ligų instituto virusologas Vincentas Munsteris.
Jungtinėse Valstijose kūnai paprastai balzamuojami netrukus po mirties arba kremuojami. Tačiau Nyderlanduose, kur užaugo V. Munsteris, kaip ir daugelyje pasaulio šalių, šeimos nariai gali plauti ir aprengti kūnus.
2020 m. liepą Japonijos vyriausybė paragino gedinčius šeimos narius laikytis atokiau nuo mirusiųjų kūnų ir jų neliesti ar net nežiūrėti. Pareigūnai taip pat rekomendavo lavonus uždaryti į nepermatomus maišus ir per 24 valandas kremuoti. 2022 m. gegužę gairės buvo patikslintos, kad šeimos nariams būtų leista pamatyti nuo COVID-19 mirusius artimuosius, tačiau „tinkamai infekcijos kontroliuojamoje ligoninės patalpoje“.
Šios gairės iš dalies paskatino daktarą H. Saitoh ištirti, kas vyksta su virusu organizme po mirties. Jis ir jo kolegos ištyrė 11 žmonių, mirusių nuo COVID-19, nosies ir plaučių mėginius. Tyrėjai nustatė, kad šešiuose iš 11 lavonų didelis viruso kiekis išliko net praėjus 13 dienų po mirties.
„Nustebino tai, kad infekciniai titrai išliko tokie pat aukšti kaip ir klinikinių pacientų, – rašė H. Saitoh. –Tačiau labiausiai nustebino eksperimentų su gyvūnais rezultatai.“
Šių eksperimentų metu jis su kolegomis nustatė, kad žiurkėnai, nugaišę per kelias dienas nuo užsikrėtimo koronavirusu, galėjo jį perduoti kitiems gyvūnams. Tyrėjai teigė, kad ir žmonėms užkrėtimas labiausiai tikėtinas, kai pacientas miršta netrukus po užsikrėtimo, kai viruso kiekis organizme yra labai didelis.
Žmonių lavonų plaučiuose komanda rado daugiau viruso nei viršutiniuose kvėpavimo takuose. Tai rodo, kad autopsijas atliekantys asmenys turėtų būti ypač atsargūs dirbdami su plaučiais, sakė ekspertai. H. Saitoh atkreipė dėmesį į Tailande atliktą tyrimą, kuriame aprašytas teismo medicinos specialistas, kuris, atrodo, užsikrėtė darbo metu.
Po mirties susikaupusios dujos gali išsiskirti pro bet kurią kūno angą, įskaitant burną, ir gali pernešti infekcinį virusą, sakė tyrėjai. Jie nustatė, kad balzamavimas arba vadinamoji „angelų priežiūra“ – japoniškas ritualas, kai burna, nosis, ausys ir išangė užkemšamos medvilniniais tamponais, – užkerta kelią ligos perdavimui.
Užkrečiami lavonai nėra precedentas. Laidojimo papročiai sukėlė didelius Ebolos viruso protrūkius Afrikoje. Tačiau koronavirusas yra labai skirtingas, teigė Saskačevano universiteto (Kanada) Vakcinų ir infekcinių ligų organizacijos mokslininkė Angela Rasmussen.
Iki 70 proc. užsikrėtusiųjų Ebolos virusu miršta. Kovido atveju šis skaičius toli gražu nėra toks didelis – pandemijos pradžioje jis buvo didesnis nei 3 proc., o dabar – 1 proc. ar net mažiau. Be to, Ebolos virusas užkrečia visas kūno dalis, todėl perdavimo rizika net ir po mirties yra daug didesnė nei koronaviruso atveju.
„Ebolos atveju akivaizdu, kad tai yra tiesioginis kontaktas su kūno skysčiais, nes nuo Ebolos mirusio žmogaus organizme beveik visur yra didelis Ebolos titras“, – sakė daktarė A. Rasmussen.
Iš pradžių ji buvo skeptiškai nusiteikusi, kad koronavirusas gali plisti nuo mirusiųjų kūnų, tačiau naujieji tyrimai ją įtikino.
„Daugumai žmonių tikriausiai vis dar reikia daug labiau nerimauti dėl užsikrėtimo kovidu nuo gyvų kaimynų nei nuo neseniai mirusių“, – sakė ji.
Tačiau jie „turėtų būti labai atsargūs dėl fizinio kontakto su savo artimųjų palaikais“, pridūrė ji.
