Vaikų chirurgui Benediktui Jonuškai nereikėjo ilgai galvoti, kaip pavadinti savo socialinių tinklų paskyras. Konkurencijos nebuvo.
Todėl instagrame, feisbuke ir tiktoke Benediktą rasite tiesiog įvedę žodžius „vaikų chirurgas“.
– Kokią informaciją tėvai labiausiai vertina?
– Prasidėjus rezidentūrai, kai kasdien matydavau mažuosius pacientus ir jų tėvelius, buvau šokiruotas – nejau dar tiek daug visuomenė nežino. Atrodo, viskas aišku: jeigu skauda – duoti vaistų nuo skausmo, jeigu susimušė – pašaldai, ir taip toliau. Tačiau supratau, kad ne medikams visi pirmosios pagalbos patarimai visiškai neaiškūs.
Pradėjau mintimis dalytis socialinėse medijose, pasakojau istorijas iš budėjimų, dalijausi patarimais, kaip reikėtų elgtis patyrus traumą. Pamačiau, kad žmonėms tai įdomu. Rašydavau elementarius dalykus, pavyzdžiui, kada vaiką vežti į ligoninę, o kada galima gydytis namuose. Turėjau atsiriboti nuo nuostatos „juk tai savaime aišku“. Reikėjo susitaikyti, kad daugybei žmonių tai visiškai neaišku.
Tie edukaciniai įrašai buvo įdomūs ir man, nes taip tobulėdavau, ieškodavau įdomesnės medžiagos, gilindavau žinias. Galima sakyti, kad socialiniuose tinkluose atsidūriau ir iš savanaudiškų paskatų, nes atsirado priežastis tobulėti.
Sekėjų gretos didėjo, atsirasdavo vis daugiau klausimų, norėjosi papasakoti vis daugiau istorijų.
Mačiau prasmę dalytis žiniomis ir taip prisidėti prie visuomenės švietimo. Galvojau, kad jeigu ta paskyra padės nors vienam vaikui, tai tikslas bus pasiektas.
Medikams grįžtamasis ryšys labai svarbus. Jeigu tu viską padarai gerai, pacientas pas tave negrįžta, nes pasveiksta. Jo nebematai – nėra atgalinio ryšio. O socialiniuose tinkluose tėvai parašo, padėkoja. Gaunu net tokių žinučių: „Gydytojau, vaikui pradėjus springti, prisiminiau jūsų vaizdo įrašą (rylsą) ir pavyko vaiką atgaivinti, greitoji tikrai būtų nespėjusi.“
Kad paskyros veikia, iliustruosiu vienu pavyzdžiu. Tiktoke paskelbiau vaizdo įrašą apie sėklides. Jeigu skauda kapšelį, keliauk į priėmimą! Mano auditorija yra tėvai, tačiau tiktoke įrašus pamato ir nemažai vaikų. Įrašas surinko beveik 200 000 peržiūrų. Po šio įrašo jau teko išoperuoti 5 vaikus, kitaip tariant, išgelbėjau bent 5 sėklides. Tai apčiuopiama socialinių tinklų nauda.
– Papasakokite didžiausio tėvų „nusigrybavimo“ pavyzdžių?
– Klaidų daug, jos daromos ne specialiai, o iš nežinojimo ir didelio noro padėti. Kai tėvai nėra tikri, pasikliauja forumais, tada labai lengva pakenkti vaikui. Pavyzdžiui, atvežama nudegusi mergaitė, kurią tėvai aptepė medumi. Užuot pašaldę nudegusią ranką ir krūtinę, jie užtepė medumi, nes forume paskaitė, kad medus tinka ląstelių regeneracijai. Atvyko po nudegimo praėjus 12 valandų, nes mergaitė nebegalėjo kęsti skausmo. Medus sulaikė šilumą, ji ėjo gilyn, ir nudegimas tapo laipsniu didesnis. Mergaitei reikėjo ilgo ir sudėtingo gydymo.
Labai liūdna, %%%%%%%%%%0%%%%%%%%%%, nesilaiko rekomendacijų. Iš nežinojimo, o gal iš patogumo. Paspirtukai, dviračiai, elektriniai dviračiai ir paspirtukai. Absoliuti dauguma vaikų, naudodamiesi šiomis priemonėmis, nedėvi šalmų. Kaip žinome, šalmas iki 88 proc. sumažina rimtos galvos traumos tikimybę. Yra tekę matyti, kaip atveža iš eismo įvykio vaiką, šalmas suskilęs į dvi dalis, vaikas nubrozdintas ir su daugybiniais lūžiais, o galva sveika, nes šalmas ją apsaugojo.
Visko matome – ir vaikų, patyrusių smurtą artimoje aplinkoje, ir net patyrusių seksualinę prievartą. Tai mūsų kasdienybė. O žiauriausia, žinoma, vaiko mirtis, kai stengiesi padėti, tačiau negali.
– Kokias traumas vaikai dažniausiai patiria?
– %%%%%%%%%%1%%%%%%%%%%. Tėvai leidžia šokinėti dviese ar net keliese. Labiausiai gaila, kad nukenčia tie, kurie sveria mažiausiai. Jeigu šokinėja du vaikai, lengvesniam vaikui yra 14 kartų didesnė rizika susižeisti nei sveriančiam daugiau. Atvežami 2–3 metų vaikučiai su rimtais lūžiais.
Beje, tėvai galvoja, kad vaikams pavojinga tik ant vadinamųjų kiemo batutų, o pripučiami, kurie atvažiuoja į miesto šventes, – saugūs. Deja, saugių batutų nėra. Pripučiami batutai lygiai tokie pat pavojingi, negana to, iš tokių batutų vasaromis atveža vaikus ne tik patyrusius traumas, bet ir nudegusius. Guma įkaista saulėje ir vaikui čiuožiant nudegina sėdmenis ir kojas. Pagalvokite, jeigu lauke 30 laipsnių, tai batutas gali įkaisti iki 50. Vaikai tiesiog prilimpa šlaunimis. Dideli pripučiami batutai pavojingi ir dėl aukščio, nes vaikai gali nukristi.
Šią vasarą buvo mažiau traumų, kurias vaikai patyrė ant elektrinių paspirtukų, tačiau batutų traumų nesumažėjo nė kiek. Gydėme ne vieną sudėtingą lūžį, kai vaikui tiesiog užteko užlipti ant batuto. Skirtingos jėgos, skirtingi svoriai, skirtingi šuoliai – ir lūžta net patys stipriausi.
– Auginate du mažus vaikus – ar teko patirti kažką ekstremalaus?
– %%%%%%%%%%2%%%%%%%%%%. Mūsų, tėvų, tikslas – apsaugoti nuo rimtųjų traumų, kad neprireiktų gydymo ligoninėje. Sumušimų, nubrozdinimų, žaizdelių mano vaikams yra buvę ir dar bus, bet gydymo ligoninėje nebuvo. Žinoma, tai turi savo kainą – esu pats blogiausias tėtis, nes, kai visi vaikai šokinėja ant batuto, aš neleidžiu.
Baisiausias nutikimas, kai mažoji dukrytė buvo užspringusi. Ji po sofa rado nuriedėjusį eglutės žaisliuką, įsidėjo jį į burną, tas pateko į gerklę. Laimei, buvau namie, radau jau mėlynuojančią, pavyko atgaivinti. Kai vaikas užspringsta, reikėtų pradėti nuo sumušimų tarp menčių nuleidus vaiko galvą ir daryti krūtinės suspaudimus. Dukrytei suveikė 4 sesijos sutrenkimų tarp menčių, ir žaisliukas iššoko. Svarbu nesutrikti ir žinoti, ką daryti, nes pirmosios minutės yra kritinės. Deja, nė vienas nesame apdraustas nuo tokių dalykų, vaiko į burbulą neįdėsi.
Tėvams sakau – padarykite viską, kad būtumėte ramūs. Uždėjote šalmą, bet vis tiek nusiskėlė dantį? Bus tų dantų, svarbu, kad nereikėjo gydymo reanimacijoje dėl skilusių kaukolės kaulų.
– Už žodžių „vaikų chirurgas“ slypi tiek daug reikalų – nudegimai, lūžiai, apendicitai?
– Vaikų chirurgija – plati sąvoka, todėl mes specializuojamės. Mano domėjimosi sritis yra pilvo chirurgija bei urologija, taip pat odos dariniai ir jų lazerinis gydymas. Tačiau mūsų, vaikų chirurgų, nėra daug, tenka budėti priėmimo skyriuose, kai turime dirbti pagal plačiausią supratimą. Didžiosiose klinikose traumatologai ir chirurgai priėmimo skyriuose dirba atskirai, bet Šiauliuose, jeigu budžiu vienas, tai susiduriu su visa galybe sričių, ko tik netenka pamatyti.
Mūsų darbo pikas yra vasarą, nes vaikai yra aktyvesni, todėl patiria ir daugiau traumų.
Apendicitai ir kitos skubiai operuoti reikalaujančios būklės sezonų neturi, kaip ir neturi ribų vaikų amžius, kai tenka priimti kūdikį, o čia pat septyniolikmetį, sveriantį 100 kg.
Jeigu tėvai išmanytų apie elementarius pagalbos būdus, priėmimo skyriai nebūtų tokie užkimšti. Pavyzdžiui, vaikui suskaudus pilvą pirmiausia reikia duoti nuskausminamųjų, ir tik tada, jeigu skausmas nepraeis, važiuoti į priimamąjį. Dažna situacija, kai atvežamas vaikas, kuriam skauda pilvą, jam duodi tabletę nuo skausmo, ir vaikas žvalus bei linksmas pradeda „griauti ligoninę“.
