Arno Ašmono veidas, regis, nuolatos mirga scenoje, televizijos ekrane, socialiniuose tinkluose. O jis – vienas iš tų, kurie kalba apie savo profesiją be mitų, bet su gilia pagarba kūrybai. Jau kurį laiką Arnas yra ir „Improwood“ trupės narys – scenoje kuriantis čia ir dabar, kartu su kolegomis dovanojantis žiūrovams nepakartojamą, kiekvieną kartą kitokį ir nesurepetuotą improvizacijos teatro malonumą. Su Arnu kalbamės apie gyvenimą tarp kamerų ir scenos, aktorystės žaidimą ir tikrovę, improvizaciją gyvenime ir scenoje.
– Kaip išgyveni savo populiarumą? Ar jauti jo svorį kasdienybėje?
– Keista, bet jis man vis dar nesijaučia. Mano dienos bėga tarp darbų: spektaklis, repeticija, filmavimas, grįžtu namo, permiegu – ir vėl viskas iš naujo. Populiarumas dažniau pasireiškia iš išorės – žmonės atpažįsta, pasisveikina. Pradžioje buvo keista. Eidavau gatve ir galvodavau – iš kur pažįstu tą žmogų? Ar jis buvo mano gyvenime, ar tiesiog mane matė per ekraną? Dabar reaguoju paprasčiau – žmonės tiesiog nori pasakyti „labas“. Ir tai yra gražu. Jiems atrodo, kad esi jų draugas – tas iš serialo. Ir man smagu atsakyti tuo pačiu – parodyti dėmesį, padėkoti. Bet vidinis gyvenimas nelabai keičiasi. Ir turbūt gerai, kad taip.
– O tau pačiam dar būna tas „oho“ jausmas sutikus žinomą žmogų?
– Žinoma, visada, ypač sutikus pasaulinio lygio aktorius, muzikantus! Jeigu pamatyčiau kokį Leonardo DiCaprio geriantį kavą – tikrai prieičiau. Būtų baisu, bet norėčiau pasisveikinti, prieiti. Nors ir būtų be proto baisu jį trukdyti. Man įdomūs tie žmonės, kurie kuria, veikia, keičia. Ne dėl žinomumo, o dėl jų indėlio.
– Kada supratai, kad aktorystė – tavo kelias?
– Pradžia buvo labai paprasta – mokyklinis teatro būrelis. Tuomet tai atrodė kaip smagus užsiėmimas po pamokų. Bet vieną dieną suvokiau, kad aktorystė yra reali profesija. Galima ją studijuoti, gilintis, iš jos gyventi. Tada viskas apsivertė – ėmiausi to tikslingai. Ruošiausi egzaminams, kalbėjausi su aktoriais, stengiausi kuo geriau suprasti, į ką einu.
– O jei dabar tau skambintų 18-metis ir klaustų: „Ar verta?“ – ką atsakytum?
– Sakau taip – jei jauti, kad tai tavo dalykas. Bet reikia suprasti, kad šis kelias yra pilnas nežinomybės, savęs ieškojimo. Tačiau jeigu scenoje gera, jei ten jautiesi gyvas – be abejonės verta.
– Studijavai LMTA. Ten, kaip žinia, daug „aukštojo meno“ ideologijos. Ar tai kėlė vidinių konfliktų, kai ėmei dirbti televizijoje, ar šmėžuoti reklamose?
– Taip, buvo toks laikotarpis. Akademijoje dažnai formuojamas požiūris, kad tik teatras yra tikras menas. Televizija, reklama – pigu, lėkšta. Ir kurį laiką tą nuomonę buvau priėmęs kaip tiesą. Bet vėliau, kai pradėjau save matyti įvairiose situacijose – filmavimo aikštelėje, laidų vedėjo pozicijoje, scenoje su reklamos tekstu – supratau, kad menas nėra vieta. Menas – tai kaip tu tai darai. Man laisvė rinktis tapo svarbesnė. Aš noriu vaidinti. Ir nesvarbu kur – jeigu darai tai nuoširdžiai ir profesionaliai, tai yra vertinga. Man svarbiausia – neprarasti savęs ir savo balso.
– Ar būna momentų, kai tavo profesija atrodo… keistai? Kaip žaidimas?
– Dažnai. Ir tame yra kažkas labai žavaus. Tarkime – ateinu į teatrą, man trisdešimt, o turiu vaidinti paaugliams skirtame spektaklyje trylikametį. Ir staiga suvokiu – o koks iš manęs trylikametis? Vos paeinu, iš lovos vos išlipu, stuburas traška. Ir visgi, aš išeinu į sceną, įeinu į tą personažą – ir žmonės tiki. Jie mato mane kaip tą paauglį, jiems tai įdomu. Ir tai kažkaip veikia. Tada susimąstai – koks keistas tas mūsų aktorinis pasaulis. Mes apsimetam, meluojam – bet gerai meluojam. Įtikinam. Ir tai sukuria emociją, sukuria patirtį. Baigi spektaklį, nulipi nuo scenos ir vėl grįžti į savo normalų gyvenimo ritmą, į buitį, į paprastas problemas. Ir toks keistas „klik“ įvyksta viduje – kaip du paraleliniai pasauliai, ir tu pereini iš vieno į kitą. Dažnai apie tai galvoju. Aktorystė – tai tarsi legaliai leistinas melas. Tu meluoji. Bet jei meluoji taip, kad žmogus patiki, ir dar tai paliečia jo jausmus – gal tai jau nebe melas, o menas.
– Ar yra buvę, kad vaidmuo per daug įtraukė?
–Esu apie tai daug galvojęs. Yra tų Holivudo istorijų, kur aktoriai taip giliai panyra į vaidmenį, kad nebegali iš jo išbristi. Prasideda rimtos problemos – griūna santykiai, trinka psichika, byra šeimos. Man asmeniškai to patirti neteko, bet esu buvęs arti ribos. Akademijoje vaidinau Raskolnikovą iš „Nusikaltimo ir bausmės“. Vaidmuo buvo stiprus, tamsus, psichologiškai alinantis. Vienu metu tiesiog pajutau, kad nebesusitvarkau su savimi. Įsikniaubiau į tą personažo skausmą taip giliai, kad grįžęs namo jo dar neišleisdavau. Jautiesi emociškai išsekęs, fiziškai išsunktas. O žinai, kad rytoj vėl eisi į repeticiją ir kartosi tą patį. Tai užburtas ratas. Nuo tada supratau, kaip svarbu mokėti atsiriboti. Turėti savo pasaulį – savo artimus žmones, savo rutiną, tą realybės inkaro virvę, už kurios laikaisi. Kitaip gali pamesti save.
– Kodėl, tavo nuomone, teatriniame pasaulyje tiek daug destrukcijos?
– Gal dėl to, kad kartais aktoriai nori patirti personažo gyvenimą ne tik scenoje, bet ir realybėje. Tarsi „tam, kad geriau suprasčiau“. Tai labai slidus kelias. Profesija žavi tuo, kad leidžia gilintis, bet jei neturi ribų – galima pasiklysti. Profesionalumas – tai gebėjimas vaidinti nepersikeliant vaidmens į savo kasdienybę. O dar jei šalia destruktyvi kūrybinė komanda, nepagarbus režisierius ar kolega – tai dar labiau gilina vidinius konfliktus. Teko patirti ir vieną, ir kitą. Ir visgi, kai susirenka komanda, kurioje tvyro pagarba, atvirumas, kūrybinė laisvė – tada viskas tampa gydančiu procesu.
– O kaip buvo su improvizacija? Ar nuo pat pradžių su savo „Improwood“ kolegomis scenoje jauteisi laisvai?
– Iš pradžių tikrai ne. Man atrodė, kad improvizuoti scenoje gali tik labai protingi, apsiskaitę žmonės. Jie turi žinoti visas aktualijas, literatūrą, muziką, kas vyksta pasaulyje, turi būti pasiruošę spontaniškai nerti į bet kurią bet kurią temą. Ir man tai kėlė stresą. Nes kai jaučiuosi silpnas kažkur – užsidarau. Ir buvo situacijų, kai scenoje man pasiūlydavo temą, apie kurią visiškai nieko neišmanau. Nežinai, ką sakyti, ką veikti, o aplink – kolegos, kurie, atrodo, viską žino. Tada apima gėda, tarsi būtum nepakankamai išprusęs. Ir užsisklendžiau. Bet kai pradėjau dirbti su „Improwood“, atradau laisvę nežinojime. Supratau, kad improvizacija – tai ne viską žinoti, o mokėti būti. Kartais – pasakyti „nežinau“, kartais – paklausti, o kartais – tiesiog šauti pro šalį. Ir tame nėra tragedijos. Žmonės juokiasi ne tik iš to, kas protinga – jie reaguoja į tikrumą. O kai klysti scenoje, bet su šypsena, su atvirumu – žiūrovai tai labai vertina. Tai išlaisvina.
– Mes užaugę pamirštame, kaip svarbu yra žaisti!
– Tikrai taip! Ir žaidimas – vienas iš gražiausių dalykų, kuriuos suteikia improvizacija. Dažnai matau, kaip suaugę žmonės sau tiesiog nebeleidžia sau žaisti. Jie galvoja, kad tai nebrandu, neefektyvu, neproduktyvu. Bet žaidimas – tai kūrybiškumo, gyvybės, smalsumo forma. Ir būtent scenoje, ypač improvizacijoje, tu vėl pasijunti vaiku. Tu reaguoji, eksperimentuoji, kvailioji, kuri be išankstinio plano. Ir tame atsiveria labai daug žmogiškumo. Man žodis „žaisti“ – vienas iš gražiausių. Nes jis leidžia būti laisvam. Ir man atrodo, kad to mums visiems labai trūksta. Ne tik scenoje, bet ir gyvenime. Kartais tiesiog leisti sau pažaisti – tai jau terapija.
– Tai kaip manai – tvo gyvenimas labiau primena scenarijų ar improvizaciją?
– Gera tema. Kartais atrodo, kad esame kažkokiam jau parašytam scenarijuje, einame iš anksto numatytu keliu, tik nežinom, kas bus po kito posūkio. Tarsi viskas jau suplanuota, tik mes nežinom to plano. Bet lygiai taip pat kartais jaučiu, kad mes patys tą scenarijų kuriame – kiekvienu pasirinkimu, kiekviena reakcija, kiekviena klaida. Kažkas tarp „The Truman Show“ ir sapno. Gal mes visi tiesiog dalyvaujame kažkokiame žaidime, apie kurio taisykles tik spėliojam. Ir kai pagalvoji apie šiuolaikines technologijas, dirbtinį intelektą – viskas atrodo dar paslaptingiau. Gal mes iš tikrųjų esame tik programos. Gal kažkieno projektas. Bet man patinka galvoti, kad net jei egzistuoja kažkoks pradiniu kodu parašytas planas – mes vis tiek turim teisę improvizuoti. Tame yra mūsų žmogiškumas. Tame yra pasirinkimas. Tame ir visa laisvė.
Su kolegomis improvizuojantį Arną Ašmoną scenoje išvysti galite artimiausiuose „Improwood“ pasirodymuose – balandžio 8 ir 14 dienomis Vilniuje, muzikos klube Tamsta, bei gegužės 20 dieną Kauno kultūros centro Girstučio padalinyje. Kiekvienas jų – vienintelis toks. Lyg ir gyvenimas.
