Aktorė Vaida Baranovė, išgarsėjusi seriale „Moterys Meluoja Geriau“, ir toliau skinasi kelią pramogų pasaulyje. Britų žurnalistės vaidmuo šių metų pradžioje „Disney+“ platformoje pasirodžiusiame seriale „Whiskey on the Rocks“, intensyvus turas su rekordinės sėkmės susilaukusia teatro komedija „Uošvis“ bei galimybė pasirodyti milijonams, filmuojantis JAV ir Kanados rinkai skirtose reklamose – tai tik keletas dalykų, kuriais Vaida gyvena šiuo metu.
Tačiau nepaisant nuolat skubančio ir augančio profesinio gyvenimo, asmeniniame gyvenime aktorė pasirinko išbandyti neįprastą „ramybės“ iššūkį – pusei metų atsisakyti soc. tinklų ir žinių skaitymo. Pakalbinome Vaidą apie tai, kur ją veda karjera, kodėl ji ėmėsi iššūkio bei kaip išlaiko balansą tarp pramogų industrijos triukšmo ir privataus asmeninio gyvenimo.
– Vaida, seriale „Whiskey on the Rocks“ vaidinate britų žurnalistę. Žiūrovai giria tiek puikų jūsų britišką akcentą, tiek nepriekaištingai išpildytą aštuoniasdešimtųjų įvaizdį. Papasakokite daugiau apie šią patirtį.
– Filmavimasis seriale „Whiskey on the Rocks“ buvo fantastiška patirtis ir mano debiutas „Disney+“ platformoje. Nors mano vaidmuo ir nedidelis, atrankos procesas, kostiumų primatavimai, plaukų ir grimo bandymai reikalavo panašaus kiekio laiko ir dėmesio, kaip ir ruošiantis pagrindiniam vaidmeniui. Smagu ir tai, kad galėjau pagaliau panaudoti savo britišką akcentą, kurį tobulinu jau seniai, bet naudoju sąlyginai retai. Kastingo metu išbandėm kelis akcentus: britšką, vokišką, airišką, bet likome prie standartinio britiško akcento, kurį pati esu linkus vadinti Hario Poterio akcentu (juokiasi). Personažo prasme, stengiausi įkūnyti visą įmanomą žurnalistinį intensyvumą. Įsivaizduoju, kad norėdami pirmi pranešti apie vieną ar kitą politinę aktualiją, žurnalistai tiesiog neriasi iš kailio, kad atkreiptų politiko dėmesį. Bandžiau tai pajausti ir prieš kameras išgyventi pati.
– Seriale jums teko filmuotis kartu su garsiu švedų aktoriumi Rolfu Lassgardu. Kaip sekėsi dirbti su juo?
– Labai jaudinausi. Pamačiusi, kad filmavimo aikštelėj sutiksiu Rolfą Lassgardą, maniau, kad apalpsiu. Kaip tyčia, buvau neseniai pažiūrėjusi „En man som heter Ove“ („Gyveno kartą Uvė“ – aut. past.), tad filmavimo dieną tikrai nežinojau, kur dėtis. Vienok, Rolfas yra pasaulinio lygio kino žvaigždė, filmavęsis „Downsizing“, „After the Wedding“ ir kituose turbo sėkminguose filmuose. Tačiau, sutikus jį man eilinį kartą pasitvirtino tas pats dėsnis, kurį pastebėjau dirbdama su kitais sėkmingais ir talentingais savo srities profesionalais – kuo žmogus laimingesnis ir kuo labiau patenkintas savo darbo kasdienybe, tuo jis malonesnis ir dosnesnis tiems, kurie yra aplink.
– Šiuo metu didelę dalį jūsų laiko užima gastrolės su Teatro komedija „Uošvis“. Ar tikėjotės, kad spektaklis bus toks sėkmingas ir turėsit tiek daug pasirodymų? Taip pat, kaip sugyvenate su scenos kolegomis Arūnu Valinsku ir Matu Bartuševičiumi.
– Nemeluosiu, nuo pat pradžių tikėjau projekto sėkme. Nuo Tado Vidmanto pjesės iki scenos darbuotojų kruopštumo prieš kiekvieną spektaklį ruošiant dekoracijas – „Uošvis“ veikia kaip šveicariškas laikrodis. Visa komanda gyvena spektakliu ir atiduoda jam save, tad ir rezultatai geri ir įkvepiantys. Man atrodo, kad visuose projektuose dalį rezultato visada lemia ne tik įdėtas darbas, bet ir grynų gryniausia sėkmė, tinkamas laikas bei aplinkybės. Bet jei padarai savo dalį ir tikrai pasirūpini viskuo, kas nuo tavęs priklauso, aplinkybės irgi ima labiau šypsotis.
Kas dėl kolegų, tai praėjus metams po premjeros, vis dar labai džiaugiuosi, kad vaidinam būtent mes trise. Čia kaip meilė, sako, kai žinai – tai žinai. Tai taip pat yra su Mantu ir Arūnu. Tiesiog suprantam vieni kitus, turim apie ką kalbėtis, mokam kartu ir patylėt, ir pailsėt, ir vieni kitų klausytis. Ir, manau, mokomės vieni iš kitų daug gerų dalykų. Arūnas labai ambicingas ir nori, kad gyvenimas būtų didelis ir garsus, tai iš jo galima pasimokyt pozityvo ir tokio bendro gyvenimo troškulio. Mantas visada gyvena savo projektais, bet tarp jų moka įterpt labai įdomių idėjų, kelionių ir iššūkių – tai iš jo galima pasimokyti to, kaip jis derina profesines ir asmenines ambicijas. Ko jie išmoksta iš manęs, reiktu jau klausti jų, bet manau, kad turiu šiokių tokių įkvepiančių savybių (šypsosi).
– Prieš Naujuosius Instagrame pasidalinot, kad vienas 2025 metų tikslų – pusė metų be socialinių tinklų ir žinių skaitymo. Kas paskatino išsikelti tokį tikslą ir kaip sekasi jo laikytis?
– Noriu mažiau blaškytis ir labiau susikaupti į tai, ką gero galiu nuveikti, o ne tai – ko negaliu pakeisti. Sunku žiūrėt kai pasaulis griūva tokioj daugybėj taškų – svyra rankos. Galbūt kitiems žmonėms žinios ir visas informacinis šaršalas nedaro tokios didelės įtakos, bet mane katastrofinės antraštės tikrai stipriai veikia, todėl pagalvojau, kad būsiu naudingesnė pasauliui, jei gyvensiu be viso to naujienų „triukšmo“. Be abejo, kažkiek vis tiek sužinau iš mane supančių žmonių, bet tai, ką išgirstu iš jų, tikrai nesudaro net 10 proc. visko, ką iki tol perskaitydavau internete. Man nereikia žinoti, nei ką influenceriai trečiadieniais tepa ant plaukų, nei kur neišskrido kieno nors apgautas politikas. Kol kas taip gyvenu beveik tris mėnesius, bet, turiu pripažinti, kad labai patinka. Matysim, kaip jausiuos, kai „sugrįšiu“.
O laikytis plano pakankamai lengva, nes mane labai motyvuoja neuromoksliniai ir evoliuciniai argumentai. Neuromokslininkai sako, kad žmogaus smegenys evoliucionavo aplinkoje, kurioje buvo gerokai mažiau informacijos nei šiandieniniame pasaulyje. Taigi, mūsų pažintinės galios, tokios kaip dėmesys, darbinė atmintis ir sprendimų priėmimas, turi ribas, nes susiformavo aplinkoje, kurioje informacijos buvo sąlyginai nedaug.
Reikalas tas, kad iš esmės smegenų architektūra smarkiai nepakito jau 300.000 metų. Nors mūsų smegenys per gyvenimą vystosi, yra plastiškos, tačiau pats karkasas liko toks pat. Bet mūsų aplinka pasikeitė drastiškai, ypač per pastaruosius kelis šimtmečius, atsiradus technologijoms ir informacijos pertekliui. Ir tas neatitikimas tarp evoliuciškai „senų“ smegenų ir šiuolaikinio informacijos pasaulio yra priežastis, dėl kurios susiduriam su dėmesio, sprendimų priėmimo ir streso valdymo sunkumais, nerimu ir pan.
– Skamba tikrai įdomiai. Pabaigai, pasidalinkite, kokie jūsų ateities planai?
– Jau kurį laiką jaučiu, kad laikas išbandyti kažką naujo ir praplėsti savo ambicijas, tai ties tuo ir dirbu. Turiu daug planų ir svajonių, bet kol kas dar negaliu pasidalinti niekuo tiksliai. Žinau tik tai, kad, nepaisant visko, laikui bėgant atsiranda daugiau drąsos – tiek asmeninės, tiek profesinės, ir dar didesnis polėkis. Šiandien džiaugiuosi tuo. O ką atneš rytojus – matysim.
