Pastaraisiais metais pianistės Ievos Dūdaitės pavardę Lietuva išgirsta vis dažniau. Tikriausiai taip būtų nutikę ir anksčiau, tačiau daug metų žinoma atlikėja gyveno ne Lietuvoje ir buvo geriau pažįstama prestižinei užsienio publikai. Šį antradienio vakarą LNK laidoje „Bus visko“ – išskirtinis interviu su Ieva, kuri taps milžinišku įkvėpimo šaltiniu ir įrodymu, jog sujungus valią ir tikslus galima pasiekti aukštumas.
Pasaulinis Ievos pripažinimas turėjo savo milžinišką kainą. „Yra ta glamūrinė dalis, neslėpsiu, gražios suknelės, Toskana, Florencija, gražiausia terasa, iš kurios visa Florencija kaip ant delno, po atviru dangumi. Temsta, žvaigždės, juodas fortepijonas. Kas už to slepiasi? Visa vaikystė parduota, visa paauglystė paaukota. Kiek valandų grota, kiek kartų neišeita į lauką su draugais, kiek sėdėta prie to instrumento, konkursai, 8–10 valandų grojimo per dieną. Tai būdavo kasdienybė“, – kalbės pianistė.
Ieva ne tik profesionali pianistė, jos sąskaitoje – krūva diplomų. Nuo pat vaikystės ji tėvų buvo skiepyta turėti atsarginį planą ir nesikliauti tik savo begaline aistra muzikai, todėl atsakingai žiūrėjo ir į mokslus. Dvyliktą klasę baigė ne savo mokykloje, o įstojo į tarptautinį bakalaureatą Italijoje. Prisimindama stojamuosius egzaminus į šias prestižines studijas, Ieva sako: „Klausimai buvo įvairūs ir šokiruojantys. Tarkime, tavęs klausia, kada į Lietuvą atkeliavo Jėzuitų ordinas. O tada staiga šauna tokį klausimą: ką tu manai apie benamius? Kiek kainuoja prezervatyvai? Ką manai apie Putiną? Kaip jaustumeisi, jeigu ryte tavo kambariokė musulmonė penktą ryto nusistatytų žadintuvą ir pradėtų melstis? Manau, kad jie bandė ištestuoti, kaip valdaisi kritinėse situacijose.“
Baigusi šias studijas, Ieva iškeliavo į Olandiją, kurioje vienu metu studijavo ir muzikos konservatorijoje, ir viename žymiausių pasaulio universitetų krimto politikos mokslus. Vėliau baigė ir du magistrus, o supratusi, kad trūksta dar vieno, išvyko į Vokietiją studijuoti modernios muzikos.
„Modernioje muzikoje viskas įmanoma. Man studijų metu teko išbandyti įvairiausias įdomybes, groti savo plaukais, įvairiausiais puodais, šaukštais, grandinėmis brazdinti per klavišus. Arba atsitiktinumų teorijos: tarkime, mesti kamuoliuką ir žiūrėti, kiek kartų jis nukris. Kiekvieną kartą tai reiškia, kad yra nenuspėjama. Tu nežinai, koks bus rezultatas. Repeticijos metu gali skambėti vienaip, o koncerto metu – visiškai kitaip.“
Baigusi šiuos mokslus, Ieva netrukus išgarsėjo visame pasaulyje ir buvo pradėta kviesti į prestižines vietas, o pačioje savo sėkmės viršūnėje sutiko ir būsimą vyrą Marijoną, su kuriuo šiandien augina dukrelę Mariją. Pasikeitęs šeiminis statusas moters karjeros nesustabdė.
„Kartais pašiepdama mus vadinu čigonais, nes kai mes keliaujame, važiuojame su krūva daiktų. Ant mašinos stogo – dviratis, vaiko rakandai, būtinai – elektrinis pianinas. Yra daug dėliojimo, planavimo, tačiau džiaugiuosi, kad mes su vyru labai gražiai turime tą pasidalijimą, o jo darbas ganėtinai lankstus ir jis gali dirbti nuotoliniu būdu. Per pirmus Marijos metus mes apkeliavome dvylika šalių, dukra dalyvavo visur.“
Kaip jaučiasi Ieva grodama pasaulio lyderiams ir prezidentams? Kodėl koncerto pabaigoje atsisveikina su kiekvienu koncertą stebėjusiu žmogumi? Ir ko šiandien turėtume pasimokyti iš moters, įveikusios didžiausius gyvenimo iššūkius? Jau šį antradienio vakarą, 20 val., laidoje „Bus visko“ per LNK.
