Lietuvos vyrų krepšinio rinktinė naują olimpinį ciklą pradėjo su nauju strategu. Pirmą kartą prie nacionalinės komandos vairo stojo 64-erių legendinis krepšininkas Rimas Kurtinaitis.
Pirmas svarbus olimpinio čempiono R.Kurtinaičio tikslas su rinktine – iškovoti 2025 m. Europos čempionato medalius. Kelialapį į šias žemyno pirmenybes lietuviai pačiupo 2024-ųjų lapkritį, kai atrankos turnyre dukart pranoko Šiaurės Makedonijos komandą. Mūsų šalies nacionalinė ekipa 2025 m. vasarį dar kovos su lenkais ir estais, bet šie susitikimai iš esmės bus tik formalumas.
Lietuvos rinktinės ir Baku „Sabah“ klubo vyriausiasis treneris R. Kurtinaitis atsakė į „Olimpinės panoramos“ klausimus.
– Treneri, mūsų krepšininkai Europos čempionate pastarąjį kartą medalį laimėjo 2015-aisiais. Jau nekalbu apie pasaulio pirmenybes ar olimpines žaidynes, kur apdovanojimų neiškovojome gerokai ilgiau. Ar realu sulaužyti šią liūdną tradiciją žinant, kokios galingos dabar yra Serbijos, Prancūzijos, Vokietijos, Graikijos ir kelios kitos ekipos?
– Manau, Lietuva vis tiek yra krepšinio šalis, todėl mes turime stengtis sugrįžti į elitą. Aš sau visada keliu maksimalius tikslus. Ko ten važiuoti, jei uždavinys tik patekti, tarkim, į aštuntuką. Reikia kautis dėl medalių. Svarbiausia – išvengti žaidėjų traumų ir kuo geriau pasirengti čempionatui. Nepažadu visų pergalių, bet pažadu, kad kiekvienose rungtynėse kausimės iki galo.
– Kokia gali būti pagrindinė mūsų rinktinės stiprybė?
– Itin agresyvi gynyba, greitasis puolimas, efektyvi kova dėl atšokusių kamuolių. Turime krepšininkų, kurie moka kibiai gintis, ir tokių, kurie gali būti efektyvūs puldami.
Kai kas labai kreipia dėmesį į mikroklimatą. Man tai nėra svarbiausias dalykas. Pirmiausia reikia juodo darbo. Beje, atmosfera mūsų rinktinėje buvo labai gera. Tą gerą mikroklimatą pirmiausia sukuria pergalės, o ne žaidėjų pasisėdėjimai.
– Esate minėjęs, kad būtų nesąžininga palikti už borto daugumą žaidėjų, kurie rungtyniavo „Eurobasket 2025“ languose ir padėjo iškovoti bilietą į čempionatą. Bet dėl Eurolygos kovų toli gražu ne visose rungtynėse galėjo žaisti Kauno „Žalgirio“ krepšininkai. Aišku, nebuvo ir mūsų NBA atstovų. Ar tai reiškia, kad kai kurie garsūs aukšto lygio žaidėjai gali neprasibrauti į pagrindinį dvyliktuką?
– Visko gali būti. Pagrindinis kriterijus patekti į rinktinę bus ne tik meistriškumas, bet ir tuo metu demonstruojama sportinė forma.
– Praėjusiame atrankos lange kiek nustebinote, kai į komandą pakvietėte Martyną Paliukėną ir Lauryną Beliauską.
– M. Paliukėnas puikiai ginasi, gali pristabdyti pavojingiausius varžovų gynėjus. Jis yra kovotojas, nė kiek netaupo savęs. Martynas atsiduoda šimtu procentų aikštelėje, rodo maksimalų intensyvumą, todėl natūralu, kad po kelių minučių prašo keitimo. Be to, jis gali duoti naudos ir puolime.
L. Beliauskas turi taiklią ranką, o mums reikia snaiperių. Dabar jis tapo universalesniu krepšininku – gali ir prasiveržimais rinkti taškus.
– Ar per paskutinį atrankos langą išbandysite naujų krepšininkų?
– Branduolys turėtų likti tas pats, kaip ir rungtynėse su makedonais. Gal įtrauksime vieną kitą naują veidą. Svarstome apie Mantą Rubštavičių, Vaidą Kariniauską.
– Svarbesnis dalykas bus kuo geresnis susižaidimas ar pergalės?
– Ir tas, ir tas. Pergalės didina krepšininkų pasitikėjimą savo jėgomis. Aišku, reikia revanšuotis estams dėl patirto pralaimėjimo Taline.
– Kurį krepšininką galėtumėte labiausiai pagirti per akistatas su makedonais?
– Visi prisidėjo prie pergalių. Gal galėčiau išskirti Gytį Radzevičių, kuris buvo stabiliausias mūsų žaidėjas. Jis labai patobulėjo per kelerius metus. Tai labai patikimas krepšininkas, darbštus, kūrybingas, gerai supranta žaidimą, puikus užduočių vykdytojas. Gytis beveik nedaro klaidų. Jei jis bus sveikas, manau, pateks į pagrindinį dvyliktuką.
– Kodėl sutikote treniruoti mūsų šalies rinktinę? Kurį laiką į tokį siūlymą žiūrėjote gana skeptiškai.
– Išties sunku dirbti dviem frontais, bet neabejoju, kad mano asistentas Aurimas Jasilionis susitvarkys Baku klube, kai aš būsiu užsiėmęs rinktinės reikalais. Be to, man patinka iššūkiai. Ko gero, tai buvo paskutinis šansas man treniruoti rinktinę.
– Lietuvos krepšininkai nepateko jau į dvejas olimpines žaidynes iš eilės. Kodėl?
– Mūsų lygis šiek tiek smuko, o kai kurių kitų rinktinių pakilo. Tačiau, manau, esmė ta, kad keliame sau per žemus tikslus. Būtina nuolat siekti patekti į pirmąjį ketvertą. Ne tik vyrų, bet ir visų kitų amžiaus grupių rinktinėms. Būčiau nesutikęs treniruoti rinktinės, jei didžiausiose tarptautinėse varžybose norėčiau užimti penktą ar dešimtą vietą.
– Kada lietuviai vėl žais olimpinėse žaidynėse?
– Stengsimės prasibrauti jau į artimiausias žaidynes. Taip, mes turime būrį labai talentingų jaunų krepšininkų, kurie greitai gali tapti vienais rinktinės lyderių. Bet nėra kada laukti. Būtina siekti patekti į olimpines žaidynes jau dabar. Kai dar labiau pakils Mato Buzelio, Ąžuolo Tubelio, Deivido Sirvydžio meistriškumas, galbūt jau Jonas Valančiūnas ar net Domantas Sabonis bus baigęs karjerą rinktinėje.
– Pakalbėkime apie jūsų darbą „Sabah“ klube. Nepatekote į FIBA Čempionų lygos pagrindinį turnyrą, taip pat neprasimušėte į antrąjį FIBA Europos taurės turnyro etapą, nes grupėje iškovojote tik vieną pergalę. Kodėl taip nutiko?
– Kitos komandos turėjo stipresnes sudėtis. Be to, mus iš vėžių išmušė dažnos žaidėjų traumos. Klubo vadovai dėl to nė kiek nepriekaištavo – puikiai supranta situaciją. Jie tik baiminasi, kad dėl darbo Lietuvos rinktinėje aš nepalikčiau Baku komandos kitą sezoną.
Mums svarbiausia apginti Azerbaidžano lygos čempionų titulą. Lengva nebus, nes dabar šioje šalyje yra keletas apylygių komandų. Azerbaidžano čempionato lygis smarkiai pakilęs, palyginti su tais laikais, kai čia dirbau anksčiau.
