Mauzeris: Sūrski, jūs žinot, kas yra aptikta senojoje istorinėje Kovo 11-osios Seimo salėje?
Sūrskis: Kas? Nepriklausomybės akto originalas?
Mauzeris: Ne, labai blogas ženklas.
Sūrskis: Spėju – atsirado Landsbergio žalioji liemenė?
Mauzeris: Ne, ne, ne, dar blogesnis ženklas – šikšnosparnio lavonas. Sudžiuvęs ir panašus į Ramsio IV mumiją su pterodaktilio galvą...
Sūrskis: Tai reiškia ir šikšnosparnio širdis neatlaikė Lietuvos nepriklausomybės. Dvidešimt metų su laisva Lietuva ėjo, o atėjęs jos neberado, kaip pasakytų Regimantas Adomaitis.
Mauzeris: Ale, kaip čia išeina, kad daugybė privilegijuotų asmenų nepatenkinti Lietuvos nepriklausomybe. Ir Arvydas Sabonis džiaugiasi, kad jo vaikai ne Lietuvoj gyvena, ir Ozolas nemato savo šalies ateities savo kompromatų portfelyje...
Sūrskis: Jo, ir šikšnosparnis buvo privilegijuotas – 20 metų ramiai kabėjo žemyn galva už herbo, atėjo dvidešimtmetis, nusprendė protestuoti su žymiais veikėjais.
Mauzeris: O jūs pats, Sūrski, kaip eilinė pelė politologas, jūs turit pretenzijų Nepriklausomybei, ar ne?
Sūrskis: Žinot, viskas lyg ir būtų gerai. Viskas puiku, patinka, nu, bet kai pagalvoju, nu, kam reikėjo griauti kolūkius, kam šitai Landsbergis padarė...
Mauzeris: Tai jūs prie kurių atskirai švenčiausiųjų jungsitės – prie šikšnosparnininkų ar normaliųjų...
Sūrskis: Štai kur svarbiausias Kovo 11-osios klausimas? Su kuo eiti? Net po 20 metų esu pasimetęs sankryžoje... Eisiu prie šikšnosparnininkų, nors parėksiu...
Mauzeris: Žiūriu į jus ir matau, kad nemažai privilegijuotųjų asmenų 20 Nepriklausomybės metų niekur nėjo, o prakabėjo žemyn galva...
