Lietuviams dažnai priekaištaujama, kad jie nedrįsta atvirai žiūrėti į savo istoriją, ją dažnai klastoja.
Efraimas Zuroffas kaltina lietuvius kas kelis mėnesius. Nenusileidžia ir Rusijos pareigūnai. Prieš savaitę Rusijos užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas paragino Lietuvą atsisakyti „iškreipto įvairių istorinių XX amžiaus įvykių traktavimo“. Ir lietuviai apgailestauja dėl tautiečių nenoro atvirai vertinti savo praeitį. Leonidas Donskis pažymėjo, kad Lietuvai nepavyks susitaikyti su savo istorija, kol „šalies elitas nepripažins, jog Laikinoji vyriausybė 1941 metais bendradarbiavo su naciais ir veikė prieš savo piliečius“. Laikinąją vyriausybę (LV) net kiečiau pliekia Tomas Venclova: „Būtina be jokių išlygų pareikšti, kad naujoji Lietuva kategoriškai neįtraukia šios tradicijos į gerbtinų ir sektinų tradicijų gretas. Laikinoji vyriausybė iš esmės nesiskiria nuo Tiso vyriausybės Slovakijoje ir Paveličiaus vyriausybės Kroatijoje.“ Pasak T.Venclovos, „jie pakenkė Lietuvos prestižui labiau nei kitas Lietuvos priešas“. Jo nuomone, jei Vakarai būtų išlaisvinę Lietuvą 1944 metais, LV būtų buvusi teisiama, kaip buvo teisiamas Philippe'as Petainas Prancūzijoje.
T.Venclova, kaip įprasta, yra politiškai korektiškas, bet nelabai tikslus ar teisingas. LV skiriasi nuo Jozefo Tiso ir Ante Paveličiaus vyriausybių. Ir dar kaip. Ustašų režimo vadovas A.Paveličius buvo kraugerys, atsakingas už šimtų tūkstančių serbų, kurių naciai nebūtų persekioję, žudymą. Negalima lyginti LV, kuri teišsilaikė šešias savaites, su J.Tiso - juk jis daugiau kaip šešerius metus valdė Slovakiją. Vokietija nepripažino LV, su ja nekalbėjo. Berlynas laikė J.Tiso valstybės vadovu, oficialiai su juo tarėsi net dėl žydų išvežimo iš šalies, taigi - nužudymo.
Kas tie „jie“, pakenkę Lietuvos prestižui daugiau negu jos priešai? Ir kaip jie pakenkė? T.Venclova veikiausiai turi omenyje aktyvų lietuvių dalyvavimą žudant žydus, vieną gėdingiausių dalykų lietuvių istorijoje. Bet LV nedavė įsakymų žudyti žydus. Ir nebūtų galėjusi sustabdyti žudynių. Įtakingi vokiečiai nesugebėjo to padaryti. 1941 metų rugpjūtį pulkininkas Helmuthas Groscurthas laikinai sustabdė nacių smogikų pastangas nužudyti apie 100 žydų našlaičių miestelyje
Belaja Cerkov, net kreipėsi į Vokietijos kariuomenės vadovybę. Jam buvo nurodyta nesikišti į SS reikalus, o vaikai - nužudyti. Nevalia užmiršti, kad tuomet, kai LV nutraukė savo veiklą, 95 proc. Lietuvos žydų dar buvo gyvi, o moterys ir vaikai nebuvo masiškai žudomi.
T.Venclova įsivaizduoja, kad LV, kaip ir Ph.Petainas, būtų buvusi teisiama. Bet už ką? Ph.Petainas, Vidkunas Quislingas Norvegijoje, aukšti pareigūnai kitose Vakarų valstybėse kaltinti tėvynės išdavyste, bendravimu su okupantu. Bylos buvo keliamos Prancūzijos deputatams, balsavusiems suteikti Ph.Petainui ypatingus įgaliojimus, nesuderinamus su Konstitucija. Kiekvienu atveju pareigūnai kaltinti tuo, kad prisidėjo prie savo šalies nepriklausomybės laidojimo. LV tuo negalima kaltinti. Ji neišdavė Lietuvos valstybės, nes Lietuva jau buvo okupuota. Jai įgaliojimus suteikė (jei taip galima kalbėti) ne šalies nepriklausomybę panaikinęs okupantas, bet tie, kurie galbūt naiviai tikėjosi atkurti suverenumą. Sugrįžę sovietai būtų pradėję bylą už SSRS išdavimą, tačiau pavergtųjų sukilimas prieš okupantą nėra išdavystė, o patriotinė pareiga.
Kadaise LV ir 1941 metų sukilimas buvo pristatomas kaip nepriekaištingas mėginimas atkovoti nepriklausomybę. Dabar jis vaizduojamas kaip nacių diriguojama masinių žudynių uvertiūra.
Kai kurie sukilėliai, gal net dauguma, siekė nuplauti beginklės kapituliacijos 1940 metais gėdą ir parodyti pasauliui, kad Lietuva pasiryžusi kovoti už savo nepriklausomybę. Buvo viliamasi, jog sėkmingas sukilimas privers vokiečius įvertinti jį kaip įvykusį faktą ir pripažinti Lietuvos suverenumą. Panašios viltys skatino Armiją Krajovą mėginti užimti Varšuvą ir Vilnių, parodyti tuo Vakarų sąjungininkams, kad Lenkija gyva, ir priversti Kremlių skaitytis su tauta.
Neabejotina tai, kad per daug lietuvių ir per greitai įsitraukė į žydų žudynes. Dalyvavo ne tik padugnės, bet ir atsakingi karininkai bei vietos pareigūnai. Nepaprastai daug žmonių buvo abejingi savo kaimynų likimui.
Žudymai prasidėjo LV veiklos metais. Bet koks buvo jos vaidmuo? Ar LV prisidėjo prie žudynių, ar mėgino jas stabdyti, ar būtų galėjusi paveikti procesus? LV veikimas yra terra incognita. Nors žydų žudynės sulaukė savo istorikų, kol kas neturime rimtesnių LV veiklos studijų, juolab tokių, kurios atsižvelgtų į platesnį okupacijos kontekstą ir nacių valdymo būdus. Trūksta prisiminimų. Į Vakarus pasitraukę LV nariai ir sukilėliai tylėjo apie žydų žudymą, nors būtų turėję palikti atmintines šiuo klausimu. LV narys Adolfas Damušis gyveno Lietuvoje, kai buvo atkurta nepriklausomybė, bet, mano žiniomis, istorikai jo nekalbino.
LV priekaištaujama, kad ji nedrįso viešai pasmerkti žudynių, nesistengė gelbėti žydų, pagaliau priėmė Žydų padėties nuostatus. Tačiau laikinai ministro pirmininko pareigas ėjęs Juozas Ambrazevičius (Brazaitis) ne kartą apgailestavo, kad nebuvo galima paveikti vadinamųjų ekscesų. Būtų buvę geriau, jei jis ir LV atviriau būtų smerkę žudynes. Bet visoje Europoje tylėjimas ar atsargus kalbėjimas buvo norma, o ne išimtis.
Svarbu ištirti, kiek realių galių turėjo LV. Ar vietos policija buvo jai pavaldi, ar turėjo vykdyti nacių, ypač SS, įsakymus? Jei policija ir valdžia nebuvo pavaldi LV, ar ji buvo Vyriausybė, ar tik siekė tokia tapti?
Neaiškumai gaubia Žydų padėties nuostatus, kurie kai kam sudaro pagrindinį kaltinamąjį aktą prieš LV. Nuostatai nebuvo spausdinami laikraščiuose, nemanytina, kad kopijos buvo siunčiamos savivaldybėms ir policijai, tad vargu ar tikslu kalbėti apie jų paskelbimą. Tie nuostatai tikrai nereguliavo žydų gyvenimo. Neaišku, kodėl jie priimti rugsėjo 1-ąją, tai yra praėjus kelioms dienoms, kai gebitskomisaras Kraemeris paskelbė griežtesnes nuostatas, o Lietuvos administravimas buvo perduotas civilinei nacių vyriausybei? Neišliko posėdžio protokolo, kuris galutinai patvirtintų nuostatų priėmimą ir gal atskleistų kodėl. Jie, nors ir atsiduoda antisemitizmu, buvo švelnesni negu Kraemerio. Be to, nuostatuose pabrėžiama, kad jie negalioja savanoriams kūrėjams. Tai lyg iššūkis naciams, kuriems tokia išimtis buvo nepriimtina. Kęstutis Skrupskelis, tyrinėjęs LV posėdžių protokolus, pažymi, kad rasta tik viena nuostatų kopija, matyt, patekusi į archyvus kitaip negu kiti LV dokumentai, kad ne visi svarbūs LV dokumentai paskelbti, kai kurie dingę ir t. t. Taigi klausimų yra daug.
Kadaise leidinio „Veidas“ korespondentas man aiškino keturias straipsnio rašymo gaires: surink medžiagą, apibendrink, įvertink, pasmerk. Deja, Lietuvoje ne tik žurnalistai pasikliauja šiomis gairėmis. Kitais metais bus 70-osios sukilimo ir LV metinės. Lietuvos istorikams ne per vėlu pradėti rimtus tyrimus, peržiūrėti Vokietijos ir Rusijos archyvus, surengti konferenciją, kurioje būtų stengiamasi be išankstinių nuostatų nagrinėti LV. Vertiname ir smerkiame (ar gerbiame), tad gal jau laikas rinkti faktus.
