2008 metais kilo isterijos banga, kai dienraštis „Lietuvos žinios“ paskelbė keliasdešimties „valstybininkų“ sąrašą. „Visas būrys žinomų Lietuvos žmonių kaltinami priklausą kažkokiam išsigalvotam „valstybininkų klanui“ ir dirbantys kažką bloga Lietuvai“, – net iš už Atlanto atskriejo kažkodėl supanikavusio Valdo Adamkaus bendraminčio Zenono Rekašiaus klyksmas.
Nors buvęs VSD vadovas, ambasadorius M. Laurinkus atvirai rašė, kad „keletas įtakingų Lietuvos politikų, kurie visiškai pagrįstai vadinami garbingu „valstybininkų“ vardu, ėmėsi užduočių VSD formavimo iniciatyvos“. Tai buvo pripažinusi ir anuometinė konservatorių opozicija, kuriai iš pradžių net tiko tai, kad išsiderinusios socialdemokratų valdžios funkcijas perėmė iniciatyvių valstybės tarnautojų grupė.
„Taip, toks klanas egzistuoja. Jie niekada nedalyvauja rinkimuose, bet visada laimi. Tačiau minėtas klanas nėra kažkokia aiški struktūra ir dažnai vienijama tik to laiko interesų. Pacituosiu vieno valstybininko per privatų pokalbį išsakytas mintis: „Jeigu politikai yra nevykėliai ir nesistengia išlaikyti politinės galios savo rankose, tai natūralu, kad kažkas vis tiek ją paims. Valstybė negali būti nevaldoma. Todėl tą darome mes, nes žinome, ką su valdžios galia daryti“, – yra viešai dėstęs ir Artūras Zuokas.
Ką minėti kontroversiški asmenys veikia šiuo metu, domėjosi Alfa.lt.
URM praktika
Užsienio reikalų ministerija (URM) visada būdavo minima kaip viena iš atraminių „valstybininkų“ veikimo centrų. Šiomis dienomis ministras Audronius Ažubalis, Alfa.lt komentuodamas valstybės užvaldymo reikalus, ryžtingai teigė: „To nebėra! Ta praktika nebetaikoma!“
Iš dalies jis yra teisus. Praktikai, kai į šiltus diplomatinius postus buvo iškaišiojami susikompromitavę VSD pareigūnai, kartais sugebama atsispirti. Neseniai URM vadovai ne be (ne)tiesioginės Alfa.lt paramos atsisakė į diplomatinę tarnybą priimti kontroversišką VSD veikėją Liną Jurgelaitį. Prieš tai, nepratęsus darbo sutarties, iš Kijevo buvo atšauktas buvęs VSD direktoriaus pavaduotojas Dainius Dabašinskas.
Tačiau nemaža dalis garsiojo sąrašo veikėjų sėkmingai kilo karjeros laiptais. Buvęs užsienio reikalų ministras Petras Vaitiekūnas atstovauja Lietuvai Kijeve, ambasadoriumi Estijoje senokai dirba Juozas Bernatonis, buvęs URM sekretorius Žygimantas Pavilonis paskirtas ambasadoriumi JAV, ten pat ministru patarėju dirba ir Simonas Šatūnas, buvęs prezidento užsienio reikalų grupės patarėjas.
Dar vienas buvęs URM sekretorius Laimonas Tallat-Kelpša įgaliotuoju ministru nutūpė ambasadoje Gruzijoje. Ten turi gražaus laiko ir galimybių palaikyti glaudžius ryšius su „valstybininkų“ puošmena Dariumi Jurgelevičiumi, buvusiu diplomatu, buvusiu VSD direktoriaus pavaduotoju, kuriam kažkokiais pusiau mistiniais būdais pavyko įsiskverbti patarėju į Gruzijos vidaus reikalų ministeriją. Po visų savo skandalingų pareiškimų „nesikapstyti po Vytauto Pociūno kaulus“, po metų bylinėjimosi su žurnalistais dėl savo įžeistos „garbės“, saulėta Gruzija yra puiki vieta, nusikaltėlių terminais šnekant, „atsigulėti“, kol galbūt užsimirš jo purvinų darbų šleifas.
Ambasadoriumi Baltarusijoje tyliai nusėdo Turniškių skandalo herojus Edminas Bagdonas. Buvusi ilgalaikė URM atstovė spaudai, sudvejinusi pareigas ir su atstovavimu „valstybininkams“, Violeta Gaižauskaitė taip pat lipo karjeros laiptais – šiuo metu ji Politikos planavimo departamento ambasadorė ypatingiems pavedimams. Buvęs ambasadorius Lenkijoje Egidijus Meilūnas taip pat žemai nekrito – jis URM viceministras.
Vienas ryškesnių „valstybininkų“ veikėjų Antanas Valionis kartu su buvusiu VSD vadovu Arvydu Pociumi, įeisiantys į naujausią Lietuvos istoriją kaip du aukšti šalies pareigūnai, kuriems dirbti nesutrukdė net priklausymas KGB rezervui, triūsia palaikydamas Lietuvos santykius su Latvija.
Kai kuriems kitiems „valstybininkų“ veikėjams, dėl įvairių priežasčių priverstiems trauktis iš diplomatinės tarnybos, randamos šiltos vietos versle. Buvęs ambasadorius Rusijos Federacijoje Rimantas Šidlauskas tapo Lietuvos prekybos, pramonės ir amatų rūmų generaliniu direktoriumi.
Gaila būtų sakyti, kad mažiau pasisekė dar vienam ilgamečiam „valstybininkų“ veidui Valteriui Baliukoniui. 2004–2009 m. buvęs prezidento V. Adamkaus patarėju, Užsienio politikos grupės vadovu, pasibaigus V. Adamkaus kadencijai, komandiruotas Seimo pirmininko A. Valinsko vyresniuoju patarėju. Planuota V. Baliukonį skirti Lietuvos ambasadoriumi Ispanijoje. Tam buvo pritaręs Seimo Užsienio reikalų komitetas, buvo gautas Ispanijos vyriausybės pritarimas, tačiau prezidentė Dalia Grybauskaitė atsisakė jį skirti ambasadoriumi. Nuo 2010 m. sausio mėn. V. Baliukonis buvo įtaisytas bent Lietuvos specialiosios misijos Afganistano Islamo Respublikoje vadovu.
Paslaptingasis Albinas
Mįslingiausias yra vadinamųjų „valstybininkų“ idėjinio lyderio Albino Januškos likimas. Šių metų vasarą Alfa.lt komanda bandė sekti A. Januškos, iš esmės nesirodančio viešumoje, pėdsakais. Buvo gauta informacija, kad „nors vieną savo pažadą A. Januška įvykdė – ėmėsi auginti avis“. Kai 2006 metais, vykstant VSD parlamentiniam tyrimui, pats apie tai kalbėjo A. Januška, daugelis manė, kad nevykusiai juokauja vyras, ir tiek. Pasirodė, kad kalbėjo rimtai.
Zarasų rajono Antazavės seniūnijos gyventojai tada tikino, kad A. Januškos sodyboje šios seniūnijos Duburaičio kaime iš tiesų sėkmingai auginamos avys. Net pats A. Januška retsykiais apsilanko. Nors ir nėra dažnas svečias savo ūkyje. Taip rašyta vasarą.
Ilgainiui apie šį įtakingą buvusį URM pareigūną pavyko gauti daugiau šykščios informacijos. Iš signataro rentos oficialiai gyvenantis A. Januška, Alfa.lt šaltinių duomenimis, užsiima ir oficialiai nedeklaruojama veikla – konsultuoja kai kurias užsienio valstybių firmas, kurios galimai veikia kaip priedangos organizacijos specialiosioms tarnyboms. Kalbama, kad dėl šios savo neoficialios ir gal net antivalstybinės veiklos A. Januška net buvo įspėtas kai kurių Lietuvos institucijų.
O ir nuošali sodybėlė Zarasų rajone, naujausiais duomenimis, buvo ne kartą naudota buvusių ir esamų bendražygių susiėjimams, kurių metu toliau „strateguotas“ Lietuvos likimas.
Beje, konsultavimas tampa populiaria šiek tiek aplamdytų, tačiau toli gražu įtaką nepraradusių „valstybininkų“ veiklos forma. Visai neseniai buvęs Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto direktorius, įvairiais slapyvardžiais rašinėjantis politinius paskvilius, parašęs fundamentalų veikalą apie žodžio „valstybininkas“ reikšmę ir prasmę, Raimundas Lopata pradėjo dirbti „Arvi ir Ko“ įmonių grupei priklausančiame Baltijos agroverslo institute.
VSD perima VRM
Buvusiems „valstybininkų“ rezidentams VSD karjera ir likimo vingiai, galima sakyti, klostėsi labai palankiai.
Vienas konservatizmo ideologijos šauklių Mečys Laurinkus, palikęs VSD, puikiai atsiganė ambasadoriaus postuose Ispanijoje ir Gruzijoje. Dirbdamas Ispanijoje, labiausiai išgarsėjo meilės nuotykėliais bei dar negirdėtu iki tol lietuviškosios diplomatijos istorijoje pasiekimu – Ispanijos teismai Lietuvos ambasadą paskelbė nemokia, nes ambasadorius M. Laurinkus atsisakė sumokėti buvusiai darbuotojai keliasdešimt tūkstančių eurų neišmokėto uždarbio skolą. Gruzijoje ar tyro kalnų oro nuskaidrintu, ar gruziniško konjako aptemdytu protu ėmėsi rašinėti politinius komentarus Lietuvos žiniasklaidai. Neapsikentusi prezidentė D. Grybauskaitė, pareikalavo „per 24 valandas“ atšaukti politikuojantį diplomatą. Greičiausiai panašių tikslų ir siekta – „nukentėjusysis“ tapo etatiniu vieno dienraščio, tapusio VSD nutekinamų „kompromatų“ skelbėju, politikos apžvalgininku. M. Laurinkus pasiskelbė, kad kels savo kandidatūrą ir į Vilniaus savivaldybės tarybą vasarį vyksiančiuose rinkimuose.
Sunkiau sekėsi D. Dabašinskui, buvusiam generalinio direktoriaus pavaduotojui, VSD Pirmosios (žvalgybos) valdybos viršininkui. Diplomatu „nutūpęs“ Kijeve, greitai buvo iškrapštytas, kai su juo nebuvo pratęsta darbo sutartis. Alfa.lt žiniomis, D. Dabašinskas bandė „prisitaikyti“ konsultantu prie verslo, sporto bei politikos „Buratinu“ vadinamo Vladimiro Romanovo, tačiau, žiniai apie tai pasklidus, bent laikinai šio sumanymo atsisakyta. Neatmestina, kad yra slapčia įsidarbinęs kokiu nors konsultantu.
Kaip ir buvę kolegos. Jau minėtas D. Jurgelevičius konsultuoja gruzinų policininkus. O buvęs VSD generalinis direktorius Povilas Malakauskas, „mąstęs tik dešiniuoju smegenų pusrutuliu“, konsultuoja Lietuvos policijos generalinį komisarą Vizgirdą Telyčėną. Į vidaus reikalų sistemą nukiūtino ir buvęs (?) saugumietis, prezidento patarėjas V. Adamkaus patarėjas Mindaugas Ladiga, tapęs vidaus reikalų viceministru.
Kiti VSD pareigūnai, kuriuos vienija ir „valstybininkų“ sąrašo bendrumas: Rimantas Martinonis (Pirmosios (žvalgybos) valdybos viršininkas), Renatas Petkus (Antrosios (kontržvalgybos) valdybos viršininkas), Linas Jurgelaitis (Trečiosios (ekonominių valstybės pagrindų) valdybos viršininkas), Arūnas Paukštė (Aštuntosios (kovos su terorizmu) valdybos viršininkas), Aidis Mieželis (Devintosios (visuomeniniai ir politiniai procesai) valdybos naujasis viršininkas), Egidijus Storpirštis (Kauno apygardos skyriaus viršininkas) arba sėkmingai darbuojasi valstybės labui ankstesnėse pareigose, arba kiek perstumdyti, pakeliant pareigose.
Įvyko permainų net ten, kur stabilumas atrodė nepajudinamas. UAB „Dujotekana“, neoficialiai įvardijamos kaip priedangos organizacija, už virvučių tampiusios ne vieną anksčiau minėtą valstybės pareigūną, vadovu neseniai tapo buvęs Seimo narys Vladimiras Orechovas, o garsusis Rimandas Stonys, A. Januškos dėka prisilietęs prie „diplomatijos“ ir tapęs garbės konsulu, „pasitraukė“ į „Dujotekanos“ valdybos pirmininkus.
Sėkmingai nacionaliniam transliuotojui vadovauja Audrius Siaurusevičius, o buvęs Konstitucinio Teismo pirmininkas Egidijus Kūris, atradęs ne tik Konstitucijos raidę, bet ir „dvasią“ vakarais auklėja naujuosius Generalinės prokuratūros vadovus.
Valstybė, jos uolių sūnų palaikoma, tik stiprėja ir gražėja.
