Laikinosios Lietuvos vyriausybės vadovo paskutinis gyvenimo tarpsnis.
Šiandien sukanka 70 metų, kai Lietuvoje prasidėjo Birželio sukilimas.
Straipsniu apie svarbiausią antisovietinės ir antinacinės rezistencijos figūrą LŽ baigia publikacijų ciklą, skirtą pirmųjų didžiųjų tremčių, Lietuvos žydų katastrofos ir 1941 metų birželio 23 dienos sukilimo 70-mečiui. Apie Juozo Brazaičio reikšmę lietuvių tautos rezistencijai byloja ir tai, kad jį sovietai persekiojo visą gyvenimą. Dvasiškai naikino ir po mirties, bandydami suversti atsakomybę jam ir Laikinajai Lietuvos vyriausybei dėl nacių nusikaltimų okupuotoje Lietuvoje. Šmeižtas nesiliovė net ir tada, kai JAV Kongreso komisija nustatė, kad kaltinimai J.Brazaičiui nepagrįsti.
Lietuvis ligonis
Laikinosios Lietuvos vyriausybės ministrą pirmininką J.Ambrazevičių-Brazaitį 1974 metų lapkričio pradžioje ištiko trečias širdies smūgis. Į Niujorko ligoninę buvo nuvežtas be gyvybės ženklo. Prijungta dirbtinio kvėpavimo aparatūra, teikiama skubi medicinos pagalba. Gydytojai jau buvo praradę viltį. Tačiau po 8 valandų komos sąmonę atgavo.
Skausmai užeidavę tokie dideli, kad širdies srity marškiniai būdavę šlapi. Gailestingosios seserys ir gydytojai sakė, kad tokio ligonio dar nematę: jis niekuo nesiskundė, nieko neprašė. Artimas jo draugas Vytautas Vaitiekūnas gydytojams pasakė: „Užmirštat, kad tas žmogus yra Brazaitis.“
Gaišo su propagandos leidiniais
Tuo metu J.Brazaitį kamavo ne vien fizinės kančios. Kitam savo bičiuliui menotyrininkui, literatūros istorikui ir kritikui prof. Jonui Griniui vos prieš tris mėnesius (1974 metų liepos 26 dieną) rašė į Miuncheną: „Sujaudino mane tavo rūpestis mano sveikata. Teisingai pastebėjai iš kasetės, kad skiriasi dabartinis balsas ir prieš metus įkalbėtas. Skiriasi ir sveikata. Nieko nepadarysi - laikas veikia ne mūsų naudai. Šiuo metu maitinuosi „baby food“ ir nitroglicerinu. Ar tai padės, ar pakenks - kas žino. Esu linkęs į kapituliaciją. Mano nuotaikai tinka neseniai mirusio leukemija St. Alsopo knygos galo žodžiai: „A dying man needs to die as a sleepy man needs to sleep, and there comes a time when it is wrong, as well as useless to resist.“ (Mirštančiajam mirtis taip pat reikalinga, kaip pavargusiam žmogui miegas, ir ateina laikas, kada ir nedera, ir beviltiška tam priešintis. - V.V.) Tame pat laiške J.Brazaitis sako: „Aš pats išgarsėjau kaip Gogolio herojus, kurį laikraščiai aprašė, kai girtas pakliuvo po vežiku. Dabar mano vardas pakliuvo gazieton kaip hitlerininkų pastatytos valdžios šefo ir žydų persekiotojo.“
Dar porą mėnesių anksčiau rašytame laiške (1974 metų birželio 6 dieną) medicinos daktarui Kaziui Ambrozaičiui J.Brazaitis plačiau paaiškino savo negalios ir rūpesčių priežastis: „Negalėjau suvažiavime dalyvauti, nes prie senosios ligos prisidėjo dar kai kurios kitos, kurios mane jau antras mėnuo kankina. O be to, dar gaišau laiką ir su sovietinės propagandos leidiniais, kuriuose esu kaltinamas žydų persekiojimu. Jei lig šiol ieškojo liudininkų kaltei įrodyti (apklausinėjo Chicagoje, Los Angeles, Detroite, New Yorke), tai šiandien „N[ew] Y[ork] Times“ jau paskelbė visą sąrašą „karo nusikaltėlių“, nors asmeniškai manęs ir neapklausinėjo. Apklausinėjo, rodos, tik vieną vyskupą Brizgį. Ar teismas bus Amerikoje, ar Vokietijoje, ar atiduos sovietam - dar turbūt ir pati Imigracijos ir natūralizacijos įstaiga nežino, bet įsakymas jau yra iš viršaus.“
Generalinių tarėjų nusikaltėliais nelaiko
Niujorko kongresmenė Elizabeth Holtzman, „kooperuodama su Sovietų Sąjungos vyriausybe“, kaip ji pati spaudoje skelbėsi, pradėjo Antrojo pasaulinio karo metu naciams talkinusių nusikaltėlių aiškinimą ir pateikė JAV Atstovų rūmams vadinamąjį karo nusikaltėlių sąrašą, į kurį įtraukė ir kelis lietuvius, tarp jų - Laikinosios vyriausybės narius, ministrą pirmininką ir švietimo ministrą prof. Juozą Brazaitį ir vidaus reikalų ministrą pulk. Joną Šlepetį.
Pirmasis širdies smūgis, ištikęs J.Brazaitį prieš trejetą metų, pareikalavo ilgesnio gydymo. Sutvirtėjęs tiek, kad prilaikomas savo globėjos dr. Rožės Šomkaitės jau galėjo paeiti, aplankė be priežiūros paliktus savo namus. Rado staigmenų: „Aš pats šiandien jau apėjau apie visą kvartalą - taigi esu tvirtas - beveik kaip ir vyras. Aplankiau su dr. Rože ir savo posesiją Brooklyne. Joje buvo įsilaužę kažkoki smalyžiai. Spėju, kad jie buvo politinio pobūdžio, nes kapstėsi tik po popierius stalo, komodos stalčiuose. Spėju, rūpėjo gauti tam tikros dokumentinės medžiagos. Ar ką pasiėmė, dar nepastebėjau, nes viskas išversta ant grindų.“
J.Brazaičio nuojauta, kad jis tebėra neįveiktas, nepagautas ir nesukompromituotas KGB priešas, pažeminęs komunistų valstybę 1941 metais, kai Raudonosios armijos daliniams ir sovietinei administracijai netvarkingai bėgant iš Lietuvos buvo paskelbta nepriklausomybė ir sudaryta Laikinoji Lietuvos vyriausybė, nebuvo be pagrindo. 1974 metų sausio 15 dienos laiške Alinai Grinienei, kuri Miunchene leistame leidinyje „Europos LF bičiulis“ J.Brazaičio 70-mečio proga įdėjo apie jį straipsnį, rašė: „Ačiū ir už nekrologą „Bičiulyje“. Tik šios rūšies nekrologų, t. y. nekrologų per spaudą - aš labai vengiu ir vengiau. Gal tai nėra jokis kuklumas, o greičiau per tiek metų rezistencijoje įprastas atsargumas - kam nurodyti neprieteliui taikinį: juk jie nelaiko „karo kaltininkais“, „hitlerininkais“ generalinių tarėjų, nes jie jau „nepavojingi“. O tokie nekrologai sudaro įspūdį, kad aš tebesu jų priešas ir dabar - ir tokius reikia pašalinti, prašant Amerikos valdžią iš naujo juos išduoti. Tarp tų 38 naujai pareikalautų esu ir aš. Gerai, kad lig šiol imigracijos įstaiga neatkreipė dėmesio, bet kai pradės tardymą sovietinių reikalavimų, negalės neatkreipti, jog aš pagal dokumentus esu ne dabar skelbiamo, o kitokio amžiaus, kaip ir kitokios pavardės - ir tai yra pakankamas pagrindas deportacijai.“
Kaltinimai buvo nepagrįsti
Kiek vėliau su lengvu humoru atsiliepė ir apie A.Maceinos ta pačia proga rašytą straipsnį: „Skaičiau „Aiduose“ (nors buvau „Aidus“ prašęs nieko nerašyti) mielojo Antano man parašytą nekrologą. Tai padaryta su jam įprasta šiluma, su filosofiniu gilumu, nors pats objektas to gilinimosi ir nevertas. Parašiau jam, kad Lietuvoje buvo įprasta pirma aviną papjauti, paskui jo kailį užmauti ant šakių, kad sudžiūtų ir būtų iškimštas. Antanas ištempė ant šakių mano gyvo kailį ir padarė iš jo bubną tam tikriem garsam, simboliam išgauti. Mieliausia man buvo jo poezija, paskelbta Jūsų biuleteny - sodri ir atjaunėjusi.“ (J.Brazaičio laiškas A.Grinienei, 1974 metų vasario 19 diena) Joninių proga J.Brazaitis sveikina J.Grinių, o kartu rašo: „Buvau priverstas ir kitą nenaudingą darbą dirbti, kai buvau paskelbtas karo nusikaltėliu. Reikėjo pastudijuoti tuos Lietuvos leidinius, kurie tikrais ir tariamais dokumentais paremia kaltinimus. Iki įsigilinau, iki kritiškai išanalizavau ir savo pastabas parašiau, man atėmė ne tik nervų įtampos, bet ir porą mėnesių laiko. Tegul bent lietuviški veiksniai žino, kaip reikalai iš tikrųjų buvo su Lietuvos žydais ir Laikinąja vyriausybe. Pagaliau tai ir man pačiam naudinga, nes turėsiu medžiagos, kai prieis iki teismo.“
Paskutiniame savo laiške A.Grinienei (1974 metų rugpjūčio 27 diena) apie savo rūpesčius teužsimena trumpai: „Aš pats laikausi nekaip. (...) Mano kaip karo nusikaltėlio byla tebeina. Liudininkai tebeapklausinėjami. Manęs paties dar nešaukė.“
Į jokias apklausas J.Brazaičio niekas taip ir nepašaukė. Neprireikė. JAV Atstovų rūmų Imigracijos pakomisės pirmininkas kongresmenas Jashua Eilbergas 1974 metų gruodžio mėnesį oficialiai kreipėsi į JAV Lietuvių bendruomenės krašto valdybos visuomeninių reikalų tarybos pirmininką Algimantą Gečį, informuodamas, kad kaltinimai J.Brazaičiui ir J.Šlepečiui nepagrįsti, jų veikla nebuvo pronacinė ar nukreipta prieš žydus.
Tačiau J.Brazaitis apie tai nesužinojo. 1974 metų lapkričio 28 dieną jis mirė.
Pateikė vieną klausimą
Paulius Jurkus, „Darbininko“ laikraščio redaktorius, ir Algimantas Kezys, fotografas ir operatorius, atliko neįkainojamą darbą. J.Brazaičiui dar esant gyvam, jie atvyko į dr. Rožės Šomkaitės namus, kuriuose jos globojamas gyveno pasilpusios sveikatos profesorius. Jie spėjo į vaizdo juostą įrašyti pokalbį su juo. Galimas daiktas, kad tai vienintelis ilgesnės trukmės vaizdo įrašas, kuriame įamžintas asmuo, 2009 metų birželio 26 dieną Lietuvos Respublikos prezidento Valdo Adamkaus apdovanotas (po mirties) aukščiausiu valstybės apdovanojimu - Vyčio Kryžiaus ordino Didžiuoju kryžiumi.
Juozas Ambrazevičius-Brazaitis gimė 1903 metų gruodžio 9 dieną Marijampolės apskrityje. Gimnaziją baigė 1922 metais Marijampolėje. Lietuvių literatūrą studijavo Kauno universitete iki 1927-ųjų. Literatūros žinias gilino Bonos universitete. Mokytojavo Kauno „Aušros“ gimnazijoje. Kauno universitete buvo lietuvių literatūros ir tautosakos vyriausias asistentas. Vėliau - Teologijos-filosofijos fakulteto neetatinis lektorius ir Filosofijos fakulteto profesorius. Nepriklausomoje Lietuvoje reiškėsi kultūrinėje ir visuomeninėje veikloje, rašė spaudoje, dirbo redakcijose. Nuo Lietuvos okupacijos laikų dalyvavo rezistencijoje, politinėje veikloje. Buvo Laikinosios vyriausybės švietimo ministras ir ėjo ministro pirmininko pareigas 1941 metais. Dirbo VLIK�e. Parašė ir išleido vadovėlių, literatūros studijų, suredagavo Donelaičio, Pietario, Lazdynų Pelėdos, Maironio knygas, rašė politinę literatūrą.
Viešnagės metu P.Jurkus pateikė tik vieną klausimą: „Jums teko daug reikštis literatūros, ypač lietuvių literatūros istorijos laukuose, bet taip pat ir Lietuvos valstybės reikaluose, rezistencijoje prieš okupantus. Kaip Jums pačiam atrodo, į kur Jūsų prigimtis labiau linkusi - į literatūrą ar į valstybinės politikos sritį?“
J.Brazaitis davė atsakymą. Atsakymas testamentinis. Verta pacituoti ištisai.
Jono Krikštytojo džiaugsmas
„Atsakyti dabar nėra lengva. Politinis valstybinis gyvenimas manęs niekados nedomino ir niekados netraukė. Bet jeigu teko į jį įsileisti, tai ne dėl pamėgimo, bet dėl reikalo. Kada buvo likviduoti tie draugai, kurie turėjo imtis politinio ir valstybinio gyvenimo ir jį vykdyti, teko kam nors juos pavaduoti. Pavadavau juos atlikdamas draugiškumo pareigą ir atlikdamas pareigą, kurią turėjo imti tie, kurie dar liko gyvi. Tą pareigą teko imti ne iš malonumo, bet teko imti daugiau kaip naštą, kurią kas nors turėjo nešti.
Literatūros sritis man buvo artimesnė ir ji mane traukė. Bet stebėdamas pats save iš perspektyvos galiu pasakyti, kad artimesnis man buvo darbas mokykloje, mokytojo darbas - tiek gimnazijoje, tiek paskiau universitete. Su jaunimu, man rodos, aš vis galėdavau surasti lengviau kalbą, negu su vyresnės kartos žmonėmis. Jie mane suprato ir, man rodos, aš juos supratau - tiek vienoj mokykloj, tiek paskiau ir kitoj mokykloj.
Jei minėjau, kad laimingiausiu savo gyvenimo laikotarpiu laikau darbą mokykloje, tai dėl to, kad pergyvenau tą džiaugsmą, kurį galima vadinti pedagoginiu džiaugsmu, mokytojo džiaugsmu. O jis reiškėsi tuo, kad mokytojas turi džiaugsmo, jei mato, kad jo mokiniai jį yra pralenkę. Šitame krašte sutikau daug savo buvusių mokinių - vyrų ir mergaičių, ir buvo džiaugsmo matyti, kad jie yra tikrai pralenkę, tikrai pasiekę ir savo gabumais, ir savo laimėjimais gyvenime daug tolimesnių viršūnių.
Galbūt šitas pedagoginis jausmas yra pasilikęs visam ir mano gyvenimui, nes jį pergyvenu ir tada, kai matau pažangą jaunųjų žmonių - nepažįstamų, nežinomų, bet pažangą jų, ir tai atrodytų natūralu, nes gyvenimo pažanga ir remiasi tuo, kad jaunieji turi pralenkti vyresniuosius. Tai yra pedagoginio džiaugsmo esmė. Net galima būtų sakyti, kad šitas džiaugsmas kažkuo yra panašus į Jono Krikštytojo džiaugsmą, kuris tikėjosi, kad ateis už jį didingesnis, su didesniais laimėjimais.
„Oi neverk, matušėle“
Antras dalykas, kurį prisimenu, su malonumu ir sykiu su graudumu, tai rezistencijos darbas. Kas yra rezistencija tegalėjo pasakyti tik tas, kuris ją pergyveno savo širdim. O man taip buvo.
Buvo sekmadienis, 1940 metų liepos 21 diena. Apsiniaukęs, lietingas. Gatvėje pastebėjau seklį. Mėgindamas juo nusikratyti, keisdamas autobusus, atsidūriau senamiestyje, vieno vienuolyno patalpose, už storų mūro sienų, ir per radiją klausiausi, kas dėjosi valstybės teatre. O ten tą dieną vadinamas „liaudies seimas“ sprendė Lietuvos įjungimą į Sovietų Sąjungą. Nejutau, ir galbūt vyrui gėda prisipažinti, kad ritosi ašaros ir širdyje kilo jausmas ir pasiryžimas, kad savo gyvybės negailėtum, jeigu galėtum grąžinti ar galėtum bent prisidėti prie grąžinimo Lietuvai laisvės. Tai buvo natūralus, spontaniškas, gaivališkas jausmas, kurio neaptarsi jokiom loginėm kategorijom. Tai, ką aš jaučiau, pergyveno tūkstančiai. O juo labiau tai pergyveno jaunesnieji. Jie ne tik pergyveno, bet jie ėmėsi akcijos, reakcijos prieš priespaudą.
Mano akyse kyla birželio 23, 24, 25, 26-tos jauni vyrai su šautuvėliais, su raiščiais ant rankų, kuriuose buvo užrašai DT (darbo tarnyba), kyla veidai tokių, kaip Levas Prapuolenis, kaip dr. Adolfas Damušis, kaip inž. Pilypas Narutis ir visa eilė kitų, kurie vadovavo šitam sukilimui.
Su graudumu pergyvenu birželio 26-tos laidotuves, kada Kauno kapuose buvo išrikiuoti 85 karstai žuvusių kovose dėl laisvės ir kada reikėjo pasakyti kūkčiojančiom motinom, žmonom, seserim tik tuos Maironio paguodžiančius žodžius: „Oi neverk, matušėle, / kad jaunas sūnus / Eis ginti brangiosios tėvynės! / Tau dar liko sūnų; / kas tėvynę praras, / antros neišmels apgailėjęs.“
Kalbėjo knygomis ir raštais
Tai buvo rezistencijos dvasia. Ji perėjo paskui į pasipriešinimą vokiečių okupacijai, perėjo į pasipriešinimą antrai sovietų okupacijai. Ir prisimindamas šiuos rezistencijos momentus, jaučiu ne tik pagarbos savo jaunesniesiems draugams, bet ir graudulio, ir net tam tikro atsakingumo.
Juk eilė gimnazijos direktorių - jaunų, gabių, kuriuos paskyriau savo parašu kaip tik tam, kad jie būtų atsparūs naujai, rudajai okupacijai - buvo išvežti į Štuthofą ir tenai žuvo. Jų žuvimas sukelia ne kartą manyje jausmą: o jeigu nebūčiau dėjęs parašo, gal jie būtų išlikę gyvi? Sukelia taip pat atsakomybę kalbėti už juos laisvajam pasauliui. Kalbėti už juos, už tuos tūkstančius partizanų, kurių tarpe žuvo taip pat mano jaunieji draugai, tokie kaip Juozas Lukša, kaip Julijonas Butėnas, nuvykę specialiai iš Vakarų kovoti su likusiais Lietuvoje.
Jei jie žuvo, jei žuvo visa eilė jaunesnių už mane, o aš likau ir gyvas, ir laisvas, aš jutau įpareigojimą kalbėti apie juos gyviesiems. Kalbėti knygom, kalbėti memorandumais, kalbėti raštais, ir tas mane nuvedė į žurnalistiką, kurioje išbuvau iki paskutinių laikų.
Man rodės, kad atsisveikinti su literatūra, kurią mėgau Lietuvoje, atsisveikinti su pedagoginiu darbu, reikėjo, nes nebuvo galima tarnauti dviem dievam. Literatūra yra naujo gyvenimo kūryba. Kūryba iš skeveldrų realybės, bet gauna naują pavidalą ir virsta nauju pasauliu. To aukštojo tikslo reikėjo atsisakyti vardan mažesnio, bet aktualesnio tikslo - rodyti gyvenimo skeveldras. Skeveldras to Lietuvos gyvenimo, kurį skaldė, naikino, žudė nauja okupacijos banga. Ir šitam uždaviniui likau ištikimas iki šiol, ištikimas aniems kovoje žuvusiems draugams.
Vykdė konkrečius uždavinius
Rezistencinis mano darbas susijungė nuo 1944 metų su vadinamu politiniu darbu. Jeigu politiniu darbu vadinsim Lietuvos laisvinimo pastangas. Išbuvau iki 7-erius metus ir galbūt tai mano liūdniausi atsiminimai iš šito laikotarpio. Buvo visuomenei žinoma, kad esama tam tikros trinties tame Lietuvos laisvinimo organe. Buvo daug apie tai rašoma, buvo diskutuojama. Iš tolo stebėdamas, manyčiau, kad tose diskusijose ir tose tariamose kovose, nebuvo jokių ambicinių aspiracijų, jokių grupinių aspiracijų, bet iš esmės tai buvo susidūrimas generacijų, augusių skirtingose epochose. Ir skirtingose epochose susidariusių savo pasaulėžiūrą, savo siekimus, savo metodus.
Aš pastebiu tenai buvus dvi generacijas. Vieną generaciją, kurios atstovai buvo išaugę nepriklausomos demokratinės Lietuvos laikais. Antrą generaciją, kuri buvo išaugus rezistencijos laikais. Ir viena, ir kita epocha skyrėsi savo nuotaikom. Pavyzdžiui, demokratinėj tvarkoj atstovai savo siekimus stengėsi vykdyti tuo būdu, kad nori paimti valdžią ir per valdžią tvarkyti visus reikalus. Demokratinėj tvarkoj klausimai svarstomi viešu tribūniniu būdu. Rezistencijoje išaugę žmonės, jie - kitos dvasios. Jie - konspiracijos, sąmokslo žmonės. Jų metodas - vykdyti konkrečius uždavinius, parodyti darbus, neparodyti savęs. Ir kada šitokie dvejopi žmonės susiduria - sunku jiems surasti bendrą kalbą. Iš čia buvo ir tam tikro trynimosi, tam tikro nesugyvenimo.
Aš buvau, žinoma, antrosios generacijos žmogus ir stengiausi vykdyti tuos konkrečius uždavinius, kuriuos galima buvo vykdyti kaip Informacijos tarnybos valdytojui, paskui užsienio reikalų tarnybos valdytojui. Kiek man pavyko yra kitas klausimas. Gali tai liudyti tie išleisti leidinėliai, gali liudyti ir tie santykiai, kuriuos pasisekė užmegzti ar su vokiečiais, arba su Europos jaunimo sąjūdžiu.
Kančia be rankos ir be kojų
Bet jeigu reiktų grįžti atgal, aš manau, kad aš tuo pačiu keliu eičiau. Ir šiandien esu patenkintas iš tų laikų labiausiai tuo, kad laikiausi tos taktikos, kurios reikalavo principai, nesileidžiant į kompromisus, pagrįstus pragmatizmu. Iš perspektyvos man atrodo, kad buvo tas kelias teisingas, kuriame šitais principais vadovavausi, nors tai atrodo nerealu, galbūt atrodo fantastiška, sprendžiant realias dienos problemas.
Aš nesistebiu, kad atsiradusi trečioji karta, jau čia išaugusi, kitaip galvoja, negu pirmoji, išaugusi demokratinėje epochoje, kitaip galvoja negu išaugusi rezistencinėje epochoje. Nauja aplinka suformavo naują jų galvojimą, naujas vertybes. Bet ir šita karta, tegu ji kitaip galvoja, tegu ji kitaip kalba, bet ji turi vieną ir bendrą siekimą visom trim generacijom. Bendrą siekimą, tolimą siekimą - laisvės Lietuvai, artimą siekimą - daryti visą ką, kad tai Lietuvai būtų geriau. Ir kad Lietuvos vardas, jos kančios, jos kovos būtų žinomos pasaulyje.
O tą Lietuvą, dabartinę Lietuvą, mano pergyvenime simbolizuoja štai šitas kryžius iš Lietuvos - kryžius, kuriame nulaužta ranka, nulaužtos kojos. Tai yra dabartinė Lietuva - sulaužyta, suluošinta, žudoma. Ir jeigu pažvelgsite į apačioje gintaro vaizdus, tai aš čia matau gintaru pavirtusius Lietuvos žmones, gintarais nulenktom galvom gerbiančius tą auką, sudėtą dėl Lietuvos.“
