Genocido aukų muziejuje šiandien atidaroma paroda „Krepšinis sovietų lageriuose ir tremtyje“, demonstruojanti, kad šis žaidimas vienija tautą ne tik dabar, bet vienijo ir suteikė viltį net pačiomis atšiauriausiomis sąlygomis, gyvenant ties gyvybės ir mirties riba.
Žinia, kad po Lietuvos krepšininkų pergalių Europos čempionatuose 1937 ir 1939 metais krepšinis nepaprastai išpopuliarėjo - daugelyje miestų ir miestelių į krepšinio aikšteles suplūdo tūkstančiai vaikų ir paauglių, komandos kūrėsi ne tik gimnazijose, bet ir įmonėse, kariniuose daliniuose, prie visuomeninių organizacijų. Krepšinis tapo tautą vienijančiu žaidimu, teigiama parodos pristatyme.
Tačiau po stalinistinės Sovietų Sąjungos ir hitlerinės Vokietijos suokalbio Lietuvos valstybė buvo ištrinta iš politinio pasaulio žemėlapio. Dalis Lietuvą garsinusių krepšininkų, pavyzdžiui, Zenonas Puzinauskas, Leonas Baltrūnas, pasitraukė į Vakarus, kiti - Stasys Šačkus ir Vytautas Leščinskas - buvo represuoti sovietų. Sovietų lageriuose atsidūrė ir nemažas būrys kitų krepšinį gerai suprantančių ir mokančių žaisti jaunuolių - į lagerius 1940-1941 ir 1945-1953 m. buvo išvežta apie 150 tūkst. žmonių. Dar apie 132 tūkst. Lietuvos gyventojų buvo ištremta. Maisto stygiaus, nuolatinių nepriteklių ir ligų kamuojamiems, sunkų fizinį darbą dirbantiems politiniams kaliniams bei tremtiniams kiekviena diena virto žūtbūtine kova už išlikimą. Ten, kur kiekvienas buvo priverstas kovoti už save, reikėjo surasti tai, kas vienytų ir keltų pasididžiavimą. Tokiu vienijančiu veiksniu tapo krepšinis.
Pasak muziejaus Istorijos skyriaus vedėjos Vilmos Juozevičiūtės, jau apie 1951–1952 m. tai viename, tai kitame lageryje ir tremties vietose ėmė kurtis krepšinio komandos. Jų pradžia buvo nelengva. Žaidėjams tekdavo patiems įsirengti aikšteles, pasigaminti krepšinio lentų ir stovų, įsigyti ar patiems pasisiūti kamuolį (kai kurie nuotraukose matomi kamuoliai labiau primena beisbolo, o ne krepšinio). Ne visada ir lagerių valdžia palankiai žiūrėjo į šias iniciatyvas. Tik gerokai po Stalino mirties niekas nebevaržė komandų kūrimosi. Visur, kur tik gamtinės sąlygos leido žaisti krepšinį - Komijoje, Mordovijoje, Kazachstane, Omsko ir Irkutsko srityse (parodos rengėjams nepavyko aptikti istorinės medžiagos iš Magadano, kur taip pat „klestėjo“ lageriai), kūrėsi krepšinio komandos, pavadintos skambiais ir lietuvių širdžiai brangiais „Geležinio vilko“, „Tauro“, „Gabijos“, „Pilėnų“, „Žalgirio“ ir kitais vardais.
Nėra tiksliai žinoma, kiek lietuviškų krepšinio komandų buvo susikūrę įkalinimo ar tremties vietose. Aišku, kad ne viena dešimtis. Kai komandose pritrūkdavo lietuvių, būdavo kuriamos mišrios – su latviais, estais – komandos. Viename lageryje net įvyko mini tarptautinis čempionatas – be Baltijos kraštų komandų rungtyniavo ir ukrainiečiai, kurie visada jautėsi artimi baltams ir svetimi okupantams bolševikams.
Kaip pasakojo V. Juozevičiūtė, dažnas atvejis, kai krepšininkai-tremtiniai žaidė visiškai perkarę, peralkę. Likimo broliai specialiai varžyboms taupydavo savo maisto davinius, kad po jų tuos davinius galėtų atiduoti dar labiau pervargusiems ir nusilpusiems krepšininkams, taip atsidėkodami už suteiktas teigiamas emocijas.
Yra išlikęs 1968 metais iš tremties rašytas laiškas į Lietuvą jau grįžusiam krepšininkui, kuriame apgailestaujama, kad, nelikus tremtyje lietuvių, sunyko ir lagerinė krepšinio „kultūra“.
