Mauzeris: Sūrski, jūs, tikiuosi, girdėjot, kad Vilnių vadina Šiaurės Jeruzale?
Sūrskis: Kas vadina?
Mauzeris: Nu, koks jūsų reikalas? Ar girdėjot, kad taip vadina?
Sūrskis: Girdėjau...
Mauzeris: O girdėjot, kad Vilnių vadina Šiaurės Atėnais?
Sūrskis: Kas vadina?
Mauzeris: Nu, koks jūsų reikalas? Ar girdėjot, kad vadina?
Sūrskis: Girdėjau...
Mauzeris: Tai kas geriau. Kuo norėtumėt būti – Šiaurės Jeruzale ar Šiaurės Atėnais?
Sūrskis: Geriausiai būti Šiaurės Atėnais. Gali nedirbti, nemokėti mokesčių, skolintis, kiek širdis geidžia, ir negrąžinti, ir vaikščioti sau į pensiją nuo 55 metų...
Mauzeris: O jūs matėt, prie ko privedė toks atėniškas gyvenimas?
Sūrskis: O prie ko gi privedė?.. Ko čia bijoti? Jeigu tik ištiko bėda, tu pasiimi akmenį į ranką ir į gatvę. Susibėgo prancūzai, vokiečiai ir Barbadosas ir tave gelbėja. Sako, reikia jiems padėti, pagelbėti, bo Sūrskidis jau gatvėje su akmeniu... sako Barbadosas.
Mauzeris: O gal geriau mums būti Šiaurės Jeruzale?
Sūrskis: Baikit juokus... Dirbti, mokėti mokesčius, būt tvarkingiems, lenkų žemėse namus statytis – nė už ką...
Mauzeris: Bet jiems amerikonai padeda...
Sūrskis: Jūsų žiniai, amerikonai padeda tik kariauti... O kariauti man nereikia pagalbininkų. Aš apsiaunu išmatų spalvos batais, pasiimu akmenį – ir į gatvę. Šiaurės Atėnai ir nieko kito...
Mauzeris: Šiaurės Jeruzalė!
Sūrskis: Šiaurės Atėnai.
(Susipeša.)
Mauzeris: Šiaurės Jeruzalė...
Sūrskis: Nieku gyvu – Šiaurės Atėnai...
