Čikagoje rugsėjį minėtas Lietuvių tautinių kapinių šimtmetis. Tai vienintelės visoje Amerikoje kapinės, išlaikiusios lietuvišką pavadinimą ir priklausančios lietuviams. Jose nuo 1911 metų palaidota daugiau kaip 13 tūkst. mūsų tautiečių.
Apie šias kapines sužinojau iš Kalifornijoje gyvenančio Donato Janutos. Jis jau daug metų kiekvieną vasarą atvyksta į gimtąjį Vilnių, apsigyvena viešbutyje, susiranda vairuotoją, galintį versti iš rusų bei lenkų kalbų, ir aplanko kurią nors istorinę Lietuvos sritį.
Kapinės – tai istorija
Praėjusiais metais Donatas lankėsi Seinų krašte, šiemet keliavo Kristijono Donelaičio takais. „Draugo“ laikraštyje perskaičiusi jo korespondencijas nustebau - nedideli vaizdeliai, patraukiantys nuo pirmojo sakinio. O juk Donatas niekada nesimokė lietuviškoje mokykloje. Tik vėliau sužinojau, kad jis - garsios zanavykės rašytojos Petronėlės Orintaitės sūnus, 1944 metais su vyru ir trejų metukų sūnumi pasitraukusios į Vakarus. Iš ten 1949-aisiais šeima persikėlė į JAV. „Ir man dar iki šiol Liepalotų sodai žydi“, - vėliau savo tėviškės kiemą prisimins rašytoja. Iš jos tėviškės Šakių rajone nieko nebeliko, bet tas ilgesys persmelkė ir Donato širdį.
Kapinių Donatas netapatina su mirtimi, pareiga ar prievole. „Draugas neseniai užklausė: „Kada pradėjai domėtis kapinėmis?“ Atrodo, jis nelabai mane suprato, turėjau atitaisyti, pasakiau: „Ne kapinėmis domiuosi, bet istorija“, - rašė jis viename laiške.
Būtent tokia dvasia rugsėjo 25 dieną Čikagoje buvo organizuotas Lietuvių tautinių kapinių 100 metų sukakties minėjimas, išleistas iliustruotas leidinėlis, kurio nuotraukos yra čia, kaip šiame tekste panaudota medžiaga.
Laisvėjimo ženklas
Čikagoje jau nuo 1903 metų veikė Šv. Jurgio parapijos klebono Mato Kriaučiūno įsteigtos Šv. Kazimiero lietuvių katalikų kapinės. Tuo metu beveik visi lietuviai buvo paprasti darbininkai katalikai, tad steigti dar vienas kapines būtų buvusi per didelė prabanga. Atvykėlius iš pradžių vienijo lietuviška malda, būtinybė padėti vieni kitiems ištikus bėdai. Tačiau JAV katalikų bažnyčios vyskupų sprendimu visas turtas, net ir bažnyčios, pastatytos už sunkiai uždirbtus tautiečių pinigus, priklausė vyskupijoms, o ne parapijoms, dėl to vėliau prasidėjo konfliktai, neretai baigdavęsi muštynėmis ar teismais. Dažni buvo ir susirėmimai tarp skirtingų tautybių ar politinių pažiūrų žmonių.
XX amžiaus pradžioje daugumą Amerikos lietuvių parapijų steigė ne dvasininkija, bet susibūrę komitetai. Kunigas dažnai būdavo pakviečiamas parapijai jau susikūrus, kartais net ir žemės bažnyčiai nupirkus. Tada kildavo nesutarimų tarp kunigo ir savarankiškai mąstančių parapijiečių. Prasidėjus tautiniam atgimimui, pagreitį įgavo kultūrinės ir savišvietos organizacijos, skatinusios ne tik bendrą maldą ar labdarą. Draugijų lėšomis buvo leidžiamos pasaulietinio turinio knygos ir laikraščiai, rengiami spektakliai. Visa tai nepatiko katalikų kunigams, įpratusiems, kaip ir to meto Lietuvoje, prie klusnumo. 1908 metais paskelbta rezoliucija, kuria uždrausta katalikiškoms draugijoms jungtis su pasaulietiškomis, kurias kunigai pašiepiamai vadino laisvamaniškomis. Parapijiečiams uždrausta dalyvauti pasaulietinių draugijų veikloje. Tačiau žmonės, laimėję kovą dėl įsitvirtinimo svetimoje žemėje, darėsi drąsesni ir ryžtingesni.
Ir socialistą, ir tautininką
Rašoma, kad galutinį postūmį steigti naujas kapines „davęs kun. Kriaučiūno pagrasinimas iš ambonos, kad jis nepriimsiąs į Šv. Kazimiero kapines nė vieno, kuris gyvas būdamas priklausęs kokiai nors tautiškai draugijai“. Suprantama, daugelis lietuvių pradėjo ignoruoti Šv. Kazimiero kapines ir savo artimuosius laidoti kitur. Poetas Kleopas Jurgelionis (1963 metais palaidotas Lietuvių tautinėse kapinėse) 1936-aisiais sukurtoje poemoje apie Lietuvių tautines kapines rašys: „Čia guli lietuviai, /Mylėję, /Ieškoję šviesos ir gerovės, /Kovoję /Su priespaudu, skurdu, /Su prietarais, /Su savo klebonais.“
Tokiomis aplinkybėmis 1911 metų vasario 19 dieną Čikagoje, šalia laikraščio „Lietuva“ redakcijos pastato, susirinko 14 lietuvių draugijų įgalioti delegatai ir be jokių svarstymų vienbalsiai nutarė įsteigti lietuviškas tautiškas kapines. Kovo 16-ąją vienuolikos draugijų steigėjų atstovai sumokėjo pirmuosius įnašus (po 5 dolerius). Netrukus prisidėjo dar 10 draugijų ir kovo 28 dieną buvo gautas naujų kapinių Ilinojaus valstijoje įsteigimo dokumentas, patvirtintas 11 asmenų parašais. Visų draugijų steigėjų pavadinimai (jų net 21) iškalti vėliau pastatytame simboliniame paminkle. Tai įvairaus pobūdžio draugijos ir klubai (tada vadinti kliubais): Lietuvos mylėtojų draugija, Liuosybės draugija, Teisybės mylėtojų draugija, Vienybės draugija, Palaimintos Lietuvos draugija, Simono Daukanto draugija, Susivienijimas lietuvių klerkų, Lietuvių laisvamanių 3-ia kuopa, Lietuvių darbininkų sąjunga, Lietuvių pašelpinis kliubas, Jaunųjų lietuvių Amerikoje pasilinksminimo kliubas ir kt. Juose matyti lietuvių pastangos bendraujant išsaugoti savo papročius, kalbą, kultūrą. Šių draugijų veiklos svarbiausia ašimi tapo tautiškai įprasmintų kapinių įsteigimas.
Toliau - tik formalumai: kapinių patikėtinių - direktorių (net aštuonių!) išrinkimas, 21 akro (akras - 4046,86 kv. m) žemės sklypo Čikagos pietvakarinėje dalyje įsigijimas (1934 metais papildomai nupirkta dar 40 akrų), vietos tvarkymo darbai ir iškilmingas kapinių atidarymas 1912 metų gegužės 30 dieną. Ta diena Amerikoje buvo švenčiama kaip Kapų puošimo diena (dabar - Atminimo diena). Tai tradicinė JAV mirusiųjų minėjimo ir žuvusiųjų už Amerikos laisvę diena. To meto spaudoje rašyta: „Puikią vietą lietuviai pasirinko savo Tautiškoms kapinėms: pilna medžių, daugiausia ąžuolai. Žmonių buvo susirinkę apie 6 tūkst. ar gal daugiau.“ O po 25 metų: „Kiekvieną čia lygiai greta vienas kito laidojo - ir socialistą, ir bolševiką, ir tautininką, ir klerikalą.“
Visi Lietuvos sūnūs
Pasak kai kurių tyrinėtojų, šių kapinių steigimo iniciatorė buvo aušrininko Jono Šliūpo Amerikoje įsteigta Sūnų Lietuvos draugija, viena pirmųjų iškalta simboliniame paminkle. 1936 metais J.Šliūpas dalyvavo Lietuvių tautinių kapinių 25 metų įkūrimo minėjime ir Čikagoje sakydamas kalbą prasitarė: „Jei likimas lems, amželį baigęs, trokščiau, kad mano kūno palaikai ilsėtųsi mano viengenčių tarpe šiose laisvose Lietuvių tautinėse kapinėse.“ Lietuvos patriotas netikėtai mirė 1944 metų lapkričio 6 dieną Berlyne. Jo pageidavimu kūnas buvo sudegintas. Urną su pelenais saugojo artimieji. 1947 metais J.Šliūpo žmona Grasilda su sūnumi Vytautu vykdama į Ameriką urną pasiėmė ir jau kitais metais palaikai buvo iškilmingai palaidoti Lietuvių tautinėse kapinėse Čikagoje. Laidotuvėse dalyvavo ir prezidentas Kazys Grinius. Po dvejų metų jis pats čia atgulė. J.Šliūpo ir jo žmonos amžino poilsio vietą žymi Amerikos lietuvių aukomis pastatytas ispūdingas paminklas. Prezidento K.Griniaus urna su palaikais 1994 metų spalį pervežta į Lietuvą ir gražiai palaidota Mikalavo miške netoli jo gimtojo Selemos Būdos kaimo Marijampolės rajone.
Tautos likimo kelias
Lietuvių tautinėse kapinėse ilsisi daugiau kaip 13 tūkst. lietuvių. Tarp jų daug gerai žinomų ir Lietuvoje: varpininkas, laikraščių redaktorius Juozas Adomaitis-Šernas, rašytojas Marius Katiliškis (tikroji pavardė Albinas Marius Vaitkus), dailininkas Adomas Varnas, kompozitorius Vladas Jakubėnas, mokslininkai ir visuomenininkai broliai Vaclovas ir Viktoras Biržiškos. Kapinėse yra simbolinis paminklas Lietuvos himno autoriui Vincui Kudirkai. 1995 metais Julius ir Pranė Pakalkos padovanojo 5 metrų aukščio iš plieno nulydintą tautiškų formų koplytstulpį, skirtą 1940-1953 metų Sibiro tremtinių atminimui.
Šimtametės kapinės žinomos visoje Amerikoje. Bet jos labiausiai artimos mums, lietuviams, kad ir kur gyventume. Prasmingi jubiliejinio leidinio „Lietuvių tautinės kapinės. 1911-2011“ žodžiai: „Jose tarsi istorijos veidrodyje atsispindi per pastarąjį šimtmetį nužengtas mūsų tautos likimo kelias.“
1911 metų vasarį Čikagoje, šalia laikraščio „Lietuva“ redakcijos pastato, susirinko 14 lietuvių draugijų įgalioti delegatai ir be jokių svarstymų vienbalsiai nutarė įsteigti lietuviškas tautiškas kapines.
