Jau daugiau kaip dvidešimt metų gyvename laisvoje Lietuvoje. Ji mūsų ir mes darome su ja ką tik norime. Laikas pažiūrėti: ką padarėme? Laikas atsakyti į klausimą: ar mes esame prezidentinė ar parlamentinė, ar pusiau prezidentinė, o gal autoritarinė valstybė? Žinodami kas esame, galėsime aiškiau matyti grėsmes ir iš anksto imtis priemonių jų išvengti.
Prieš pradedant aiškintis, kokioje valstybėje gyvename, reikia išsiaiškinti pagrindines sąvokas. Nes būna taip, kad žmonės kalba ta pačia kalba, tik apie skirtingus dalykus. Ginčijasi iki sąmonės netekimo ir galų gale paaiškėja, kad nėra pagrindo ginčui, kad tuos pačius dalykus mato ir supranta vienodai. Iš pradžių pasimeta, o vėliau tampa gėda. Tad, kad jos nebūtų, reikia iš pat pradžių išsiaiškinti, apie ką kalbėsime ir kaip tą reiškinį suprantame.
Pradėkime nuo parlamentinės valstybės valdymo formos. Tai - toks valdymas, kai valstybės piliečiai renka atstovus į aukščiausią valdžią (parlamentą). Piliečiai suteikia atstovams įgaliojimus valdyti valstybę. Atstovai formuoja vyriausybę ir per ją įgyvendina programas. Jeigu atstovai ir jų programos neįtiko piliečiams, tai per kitus rinkimus jie renka kitus atstovus.
Prezidentinė valstybės valdymo forma, kai prezidentą renka piliečiai. Jie pasirenka iš kelių kandidatų. Vertina jų pateiktas programas. Piliečiai prezidentui suteikia įgaliojimus formuoti ir valdyti vyriausybę. Visa vykdančioji valdžia yra jo rankose.
Vieni mokslininkai teigia, kad nėra pusiau prezidentinės valstybės. Ji yra arba parlamentinė arba prezidentinė. Kiti mokslininkai sako, kad yra pusiau prezidentinė valstybė ir rodo į Lietuvą. Pusiau prezidentine valstybe galima laikyti tokią valstybę, kurioje piliečiai renka atstovus. Jiems suteikia įgaliojimus formuoti vyriausybę ir įgyvendinti programą. Piliečiai taip pat renka prezidentą, kuris turi savo programą ir gauna piliečių įgaliojimus. Prezidentas aktyviai dalyvauja formuojant vyriausybę ir daro jai didelę įtaką.
Autoritarinė valstybė – valstybės valdymo forma, kai aukščiausią valdžią turi vienas asmuo, kuris remiasi visišku pavaldinių paklusnumu. Autoritarinėje valstybėje arba visiškai nėra rinkimų arba jie yra imituojami. Valstybę valdo vienas žmogus. Jis formuoja valstybės vystymosi programą. Jis skiria ministrus ir juos atšaukia. Jo valdymas remiasi jėgos struktūromis.
Panagrinėkime, ar mes atitinkame autoritarinės valstybės valdymo bruožus:
1. Nevyksta reguliarūs ir laisvi rinkimai. Mūsų valstybėje vyksta reguliarūs ir laisvi rinkimai.
2. Suvaržomos piliečių politinės teisės. Oficialiai niekas nevaržo mūsų piliečių teisių. Tačiau neoficialiai yra apsunkinta galimybė išsakyti savo nuomonę. Aktyvus visuomenės veikėjas gali nukentėti nuo teisėsaugos struktūrų. Visiškai neseniai Lietuvos teismai teisė Lietuvos Kovo 11-osios Akto signatarus B.Genzelį, A.Ozolą, A.Medalinską už prie Seimo surengtą renginį, kuris buvo skirtas šalies parlamentarizmui paremti, kuriame Seimas buvo raginamas ginti konstitucinę santvarką. Už Vaikų gynimo dienos minėjimą prie VSD nubaustas D.Kuolys. Teisėsauga nedavė ramybės ir stengėsi įbauginti nuolatinius „Tie-SOS“ akcijų dalyvius. Taip pat reikėtų prisiminti Garliavos įvykius, kai bijodami žmonių, mergaitės paimti atvyko net 250 iki dantų apsiginklavusių policininkų.
3. Ribojama arba draudžiama politinių organizacijų ir partijų veikla. Nėra draudžiama politinių partijų veikla. Neaišku, kuo baigsis Darbo partijos byla. Suprantu ir pilnai palaikau tuos, kurie teigia, kad reikia bausti asmenis padariusius nusikaltimus ir negalima jų prileisti prie valdžios. Tačiau kaip elgtis su visa organizacija, kurią sudaro daugiau kaip 17 tūkstančių narių? Nejaugi visi jie yra nusikaltėliai?
4. Cenzūruojama spauda ir kitos visuomenės informavimo priemonės. Oficialiai cenzūros Lietuvoje nėra. Tačiau yra žinomas faktas, kad buvo, o gal ir yra persekiojami žurnalistai. Dėl šio įvykio tyrimą bandė atlikti Seimo Operatyvinės veiklos kontrolės komisija. Atsimušė į sieną. Niekas su ja nebendravo ir visos informacijos neteikė. Tačiau buvo patvirtintas žurnalistų sekimo faktas. Manoma, kad žurnalistus sekė dėl to, kad jie kritikavo Prezidentūrą ir jos įtakoje esančias jėgos struktūras. Taip pat tarp žurnalistų sklando kalbos, ir, tikriausiai, jos turi realų pagrindą, kad kai kurių portalų ir laikraščių vadovai buvo atleisti iš darbo reikalaujant Prezidentūrai. Niekaip kitaip negali šio fakto pavadinti, kaip cenzūra.
5. Silpna visuomenės arba jos atstovų (parlamentarų) valstybės institucijų kontrolė. Visuomenė kontroliuoti gali tik per rinkimus. Tuo metu ji gali išsakyti savo valią, t.y. balsuoti už vieną ar kitą atstovą. Kita visuomenės kontrolė, kuri yra vykdoma per įvairias visuomenines organizacijas, žurnalistus, spaudą yra silpna. Korupciniai ar netvarkos valdžios institucijoje faktai iškelti į viešumą niekam neįdomūs. Institucijos nereaguoja. Ką kalbėti apie visuomenės kontrolę, kai kontroliuoti nesugeba parlamentarai? Nežiūrint į tai, kad Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetas, atlikęs tyrimą dėl VSD veiklos, padarė išvadą, kad būtina sukurti efektyvų operatyvinių tarnybų veiklos kontrolės mechanizmą, iki šios dienos efektyvios kontrolės nėra. Seimo Antikorupcijos komisijos pirmininkas L.Kernagis neseniai atskleidė, kad dėl bandymų kontroliuoti teisėsaugos struktūras susidūrė su itin dideliu spaudimu ir kliūtimis. Faktiškai kontrolė tapo neįmanoma. Seimo Operatyvinės veiklos parlamentinės kontrolės komisijos pirmininkas K.Ramelis viešai skundėsi, kad neįmanoma gauti informacijos iš operatyvinių tarnybų. Jis pateikė paketą įstatymo pataisų. Tačiau iki šios dienos problemos neišspręstos.
6. Valstybės valdymas remiasi jėgos struktūromis. Lietuvos Respublikos Prezidentė valdo jėgos struktūras. Nuo jos priklauso vadovų ir jų pavaduotojų likimai. Teisėsaugos struktūros gauna užduotis ir atsiskaito jai. Manau, kad apie jėgos struktūrų siautėjimus žino visi. Nėra ko gaišti laiko dar ir dar kartą juos aprašant ir pateikiant.
Taigi, kokia valstybė esame mes? Nors yra autoritarizmo požymių, tačiau, manau, kad mūsų valstybės valdymo forma yra pusiau prezidentinė. Piliečiai renka Prezidentą, kuris turi didelę įtaką vyriausybės formavime. Prezidentas faktiškai valdo jėgos struktūras, Užsienio reikalų ministeriją. Be prezidento pritarimo negali būti paskirtas ministras pirmininkas bei ministrai. Naujos koalicijos atstovas A.Butkevičius neseniai teigė, kad koalicija yra pasirengusi atiduoti teises Prezidentei skirti užsienio reikalų ir finansų ministrus.
Pusiau prezidentinė valstybė savyje turi dvi itin dideles problemas. Viena – susidaro palankios sąlygos įsigalėti autoritariniam valstybės valdymui, kuomet visa valdžia pereina į vieno asmens rankas.
Antra – susidaro sąlygos politinei aklavietei. Kadangi piliečiai renka atstovus, jie nori, kad būtų valdomi tų politinių partijų, kurių programos, jų manymu, yra tinkamiausios. Prezidentas taip pat yra renkamas piliečių ir jis taip pat turi savo programą. Politinių partijų ir Prezidento interesai gali susikirsti ir tuomet politinė situacija pateks į gilią krizę. Valstybei tai ne į naudą. Valstybei tai - didelė problema.
/Kastytis Braziulis/
