Kauno arkivyskupas metropolitas Sigitas Tamkevičius tapo trečiuoju Laisvės premijos laureatu. 1962 m., būdamas 24-erių, įšventintas kunigu. 1968 m. kunigas S. Tamkevičius įstojo į Jėzuitų ordiną (Societas Iesu). 1972–1983 m., vadovaujant S. Tamkevičiui, parengtas ir išleistas 51 „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos“ numeris. KGB jį suėmė 1983 m. gegužės 6 d., Alfonso Svarinsko teismo metu. 23 tomų baudžiamojoje byloje kaltintas antitarybine propaganda ir agitacija, kad 1978–1983 m. „šmeižė tarybinę valstybinę ir visuomeninę santvarką, ragino prieš ją kovoti, žemino TSRS tarptautinį prestižą“, kad „tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komiteto vardu paruoštuose ir išplatintuose dokumentuose pateikdavo iškraipytus faktus, šmeižikiškus prasimanymus…“, „ragino pažeisti tarybinius įstatymus, reguliuojančius bažnyčios atskyrimą nuo valstybės ir nepaklusti vietinės valdžios organams“. 1983 m. gruodžio mėn. nuteistas dešimčiai metų laisvės atėmimo – šešeri metai griežto režimo lageryje ir ketveri metai tremties.
Atgimimo laiku S. Tamkevičius paskirtas Kauno tarpdiecezinės kunigų seminarijos dvasios tėvu, 1990 m. – šios seminarijos rektoriumi. 1991 m. popiežius Jonas Paulius II paskyrė jį tituliniu Turudos vyskupu ir Kauno arkivyskupijos augziliaru. Tais pačiais metais jis konsekruotas vyskupu. 1996 m. paskirtas Kauno arkivyskupu, Kauno arkivyskupu metropolitu ir iki šiol vadovauja Kauno arkivyskupijai.
1991-ųjų Sausio 13-ąją visi išgyvenome savaip. Priminkite, kur, kaip, kodėl tą kraupią naktį buvote Jūs?
Kadangi buvau Kauno kunigų seminarijos rektorius, dienas ir naktis budėti prie Aukščiausiosios Tarybos (AT) ar televizijos bokšto neturėjau galimybės. Be to, kardinolas leidimą pastoviai būti AT rūmuose buvo davęs tik kunigui Robertui Grigui. Sausio 13-ąją labai anksti, apie 7 val., atvykau į AT rūmus, kur tiesiog ore tvyrojo laukimas galimo šturmo, koks buvo prie televizijos bokšto. Pamažu aušo, bet nerimas nemažėjo. Vienas kitas iš buvusiųjų AT rūmuose vis primindavo, kad reikėtų kuo greičiau aukoti Mišias. Visi suprato, kad tuo momentu galėjo padėti tik Dievas. Nebuvo jokios fizinės galimybės pasipriešinti brutaliai jėgai. Sutarėme aukoti Mišias prie atviro AT rūmų lango į Gedimino prospekto pusę, kur stovėjo susirinkę žmonės. Niekada neužmiršiu, su kokiu pasitikėjimu ir karščiu visi meldėmės, o tuo tarpu vyrai vis nešė ir nešė visokias metalines konstrukcijas ir statė barikadas. Vidudienį įtampa šiek tiek atlėgo ir aš grįžau į Kunigų seminariją, nes 16 val. turėjau kalbėti klierikams.
Sovietinės kagėbistinės agresijos esate su kaupu patyręs dar sovietmečiu, kai buvote pagrindinis „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos“ idėjinis vadovas, kūrėjas, platintojas. Šis, kaip dabar sakytume, „specializuotas“ leidinys ilgus metus buvo didele rakštimi sovietinei valdžiai ir jos represiniams organams. Dabar lyg ir esame laisvi, tačiau ar Jus tenkina esama lietuviškos žiniasklaidos pateikiamų temų kokybė, spektras, galiausiai, požiūris į savo valstybę?
Jūs labai gerai pasakėte: dabar esame lyg ir laisvi. Iš tikrųjų, esame laisvi tik nuo svetimos valstybės okupacijos, bet tai nėra tikra laisvė. Kad būtume pilnai laisvi, reikia ir vidinės laisvės. Šiandien mus pavergia pinigai, įvairios priklausomybės, baimės, kad kažko – privilegijų, materialinės gerovės, malonumų ir dar daugybės visokių geidžiamų dalykų – galime netekti; mus pavergia pyktis, pavydas ir pseudoliberalizmas, kuris apiplėšia valstybę, šeimas ir pavienius žmones, nes nėra nieko blogiau kaip neatsakinga laisvė. Man norisi verkti, ką aš matau kai kuriose visuomenės komunikacijos priemonėse. Kaip gundymas kartais net užklysta mintis, kad gal esu kaltas, nes esu pridėjęs pirštą prie išorinės laisvės atgavimo, o tuo pačiu ir prie tos moralinės sumaišties, kuri plūsta iš laikraščių, televizijos kanalų ir interneto erdvių. Suprantu, kad reikėjo kovoti už laisvę, bet statyti laisvą gyvenimą yra didelis iššūkis ir žiniasklaida jį arba neprisiima, ar prisiima tik dalinai. Lenkiu galvą prieš tuos žurnalistus, kurie bando išsaugoti vidinę laisvę ir rašo ne tai, ko reikia, bet tai, ką diktuoja protas ir sąžinė.
Kunigystės pašaukimas Jums atėjo labai anksti. Tačiau, kad ir ne savo valia, teko išbandyti įvairių profesijų – melioratoriaus, sovietinės armijos fotolaboratorijos vedėjo, spausdinimo mašinėlių meistro. Tiems, kurie nėra skaitę Jūsų knygelės „Tiesa išlaisvina: arkivyskupo Sigito Tamkevičiaus prisiminimai apie dvidešimt „LKB kronikos“ metų“, bent kai kuriais štrichais priminkite, kuo ir kaip žemiškosios profesijos pravertė dvasinėje tarnyboje.
Aš esu giliai tikintis žmogus ir neabejoju, kad Dievo plane kiekvienam žmogui, tame tarpe ir man, viskas pramatyta – ir dailidės bei fotografo darbas kariuomenėje, ir bulvių skutimas lageryje, ir laukų melioravimas. Visą tai, kas nutinka mūsų gyvenime, reikia priimti kaip Dievo dovaną ir maldoje klausti: ką, Viešpatie, pastatydamas mane į kokį nors nekunigišką ir, atrodo, betikslį darbą, nori man pasakyti? Jeigu taip elgiamės, tai ne tik sunkūs momentai, bet net mūsų padarytos klaidos, gali išeiti į naudą, nes galime išeiti protingesni ir labiau užsigrūdinę siekti gero tikslo. Aibės visokiausių darbų, kuriuos teko dirbti kariuomenėje, uždraudus atlikti kunigo pareigas ir lageryje išmokė nebūti baltarankiu, išmokė bet kokiose sąlygose siekti užsibrėžto tikslo. Kai, leidžiant Kroniką, reikėjo pasidaryti slėptuvių, sugebėjau be talkos tai padaryti, kai reikėjo padaryti mikrofilmus, taip pat neieškojau profesionalų. Kai dabar žvelgiu jau iš perspektyvos, tai matau, kad Viešpats puikiai mano gyvenimo kelyje pažerdavo tai, kas nors kartais ir skaudėdavo, bet reikiamu metu labai praversdavo.
Dar vienas techninis klausimas šia tema. Jei ne paslaptis, kokia sparta spausdinate tekstus kompiuteriu, turint galvoje su ilgametės „draugystės“ su spausdinimo mašinėlėmis metus?
Spausdinu pakankamai greitai, bet dabar man aktualu ne tik ir ne tiek greitai spausdinti, bet drauge ir mąstyti, nes neperrašinėju kažkieno parašytų tekstų, bet pats juos kuriu ir rašau. Taip kad mano mintys yra šiek tiek lėtesnės nei pirštai ant klaviatūros.
Vienas „KGBistas“ pavadino Jus „laimingu avantiūristu“, kuriam pavyko sutelkti didelį būrį pasišventėlių, prisidėjusių prie „LKB kronikos“ leidybos. Tai, žinoma, tik spėlionė, tačiau ar šiuo laiku, jei, neduok Dieve, prireiktų, manote sutelktumėte panašias pajėgas?
Jeigu ateitų toks laikas, kad prireiktų „Kronikos“, tikiuosi, kad man nereikėtų telkti žmones, nes būčiau ten, kur tuojau po karo buvo vysk. M. Reinys, vysk. V. Borisevičius ar vysk. T. Matulionis (visi šie vyskupai buvo sovietų valdžios represuoti – Alfa.lt past.). Tačiau tų, kurie galėtų telkti žmones pasipriešinimui, tikrai nestokotų, pasišventėlių. Aš aplink save šiandien matau labai daug žmonių, dirbančių iš idėjos tiesiogine šio žodžio prasme, gaunančių minimalius atlyginimus ir net nesvajojančius bėgti kur nors į Angliją, kad gautų keturgubai. Su tokiais žmonėmis drąsiai būtų galima eiti į pogrindį.
1983 m. KGB tardymo izoliatoriuje darytoje nuotraukoje Jūs šypsotės. Nors pateikti kaltinimai – antitarybinė agitacija, veikla Tikinčiųjų teisių gynimo katalikų komitete, nelegalios literatūros gaminimas ir platinimas – nieko linksmo nežadėjo. Kas teikė tokios stiprybės?
KGB izoliatorius išties nieko gero nežadėjo. Kai tik suėmė, mintyse primečiau, kad gausiu mažiausiai dešimt metų ir anksčiau 1993 metų į Lietuvą nesugrįšiu, nes sovietinė valdžia sieks ilgesniam laikui izoliuoti nuo visų pogrindžio darbų. Susitaikęs su šia mintimi, maldoje pasakiau: „Viešpatie, pasirūpink „Kronika“ ir kitais darbais, jeigu jie Lietuvai ir Bažnyčiai reikalingi“. Širdyje buvo ramybė, todėl sugebėdavau ir nusišypsoti, ypač prieš KGB fotoaparato objektyvą. Jeigu esi tvirtai atsirėmęs į Dievą, žmogus tampi tvirtas, tik, žinoma, ne savo prigimtine jėga. Aš tai daugybę kartų patyriau ir tai liudiju.
Išdavystė – vienas nemaloniausių potyrių bet kam. Teko pažinoti moterį, kuri, perskaičiusi „LKB kronikos“ iš JAV atsiųstus tomus, sužinojo, kad jos nuodėmklausys buvo KGB informatorius. Jai teko pereiti į kitą bažnyčią. Jūs tokių atvejų, be abejo, žinojote daugiau. Koks santykis būdavo su tokiais Jūsų „kolegomis“?
Man gaila tos moters, kuriai teko susidurti su kunigu kolaborantu, bet dar labiau gaila, kad ji dėl to pasimetė. Aš labai daug pažinojau kolaborantų – pasauliečių ir dvasiškių. Jų buvo visokių: ir Judo darbą dirbusių ir beveik niekam bloga, išskyrus save, nepadariusių. Žinau ir tokius, kurie dėl to prasigėrė ir prieš laiką iškeliavo. Jokiu atveju nepateisinu nei kunigų, nei ne kunigų kolaboravimo, bet bandau suprasti, ar tai buvo jų gyvenime silpnumo valanda, ar velnias žmogaus širdyje jau anksčiau buvo apsigyvenęs.
Trys pirmieji Laisvės premijos laureatai – Sergejus Kovaliovas, Antanas Terleckas ir Jūs – asmenybės, kurios savo gyvenimą skyrėte priešintis sovietiniam režimui (lietuvių atveju ir okupantui). Ar, Jūsų manymu, valstybė (švietimas, mokslas etc.) skiria pakankamai dėmesio istorinės atminties išsaugojimui, skelbimui, amžinimui? Dar norėtųsi nekukliai pasmalsauti, kodėl dvidešimt metų „LKB kronikos“ leidimo istorijos „suspaudėte“ į 95 puslapius? Galima spėti, kad puikių detektyvinio žanro nutikimų būta gerokai daugiau?
Mums, lietuviams, reikia mokytis iš lenkų ir žydų, kaip reikia branginti savo tautos istoriją. Jie viską užfiksuoja ir viską bando įamžinti. Mes kai ką darome, bet apgailėtinai atsiliekame, o kai pasižvalgau po istorijos vadovėlius, tai kartais ateina noras pasitikrinti, ar tikrai jie išleisti po 1990 metų.
Išleisdamas „Tiesa išlaisvina“, vėliau 2013 m. – „Viešpats mano gyvenimo šviesa“, neturėjau nei galimybės, nei noro labai plačiai aprašinėti. Man atrodo, kad juo platesni prisiminimai, juo mažiau vilties, kad juos kažkas nuo pradžios iki galo skaitys. Sprendžiu pagal save. Paėmęs knygą į rankas, pavartau, šį tą paskaitau ir nusprendžiu, ar ją padėti į lentyną, ar palikti ant stalo tolimesniam skaitymui. Nesu rašytojas profesionalas ir bestselerių parašyti nemoku.
2006 m. Seime kalbėjote: „Minint Sausio 13-ąją reikia ne tiek kalbėti apie Tėvynės meilę, kiek mąstyti, kaip padėti Lietuvos kaimui, kad jis nepavirstų nykiu ir prasigėrusiu Sibiro kaimu, kurį matė mūsų tremtiniai. Reikia kasdien sukti galvas, kaip sustabdyti alkoholio ir kvaišalų upes, skandinančias jaunąją Lietuvą. O už viską labiau reikia mąstyti, kaip stiprinti lietuvišką šeimą, nes tik joje subrendo labiausiai Tėvynę mylėję ir šiandien ją mylintys žmonės.“ Ir vėl pasirašytumėte po šiais savo žodžiais? Ar atsirado dar kitų aptartinų skaudžių temų?
Labai gerai žinau, kad nuolatinis dejavimas yra betikslis ir net žalingas, tačiau sakyti tiesą reikia, o kai kada net labai reikia. Po aštuonerių metų ne tik kad pasirašyčiau po anuometiniu tekstu, bet jis būtų dar su tęsiniu, nes akivaizdžiai visi matome mažėjančią Lietuvą ir visiškai pasimetusius kai kuriuos mūsų tautiečius. Beveik mano pašonėje Lietuvą mylintys žmonės garbina Perkūną. Aš juos myliu, bet širdį skauda...
