Privačią dubenuotųjų akmenų ir girnų kolekciją Pasvalyje galima apžiūrėti neperkant bilieto. Pasvalio krašto įžymybes aplankyti susiruošę žmonės neaplenkia kraštotyrininko, muziejininko Antano Stapulionio muziejaus po atviru dangumi. Čia galima išvysti ir akmenyje įspaustą velnio pėdą, akmenį su grafo Paco inicialais.
Gelbėjo nuo melioracijos
Savo krašto kultūros ir istorijos paveldo saugotojas, kraštotyrininkas ir muziejininkas A.Stapulionis neskausmingąja „akmenlige“ susirgo prieš tris dešimtmečius.
„Tuo metu vyko intensyvi melioracija, dubenuotųjų akmenų niekas nesaugojo, veždavo į skaldyklas. Mačiau, kad tiems akmenims iškilęs rimtas pavojus. Būtinai reikėjo juos gelbėti“, - prisiminė kone kiekvieną įdomesnį rajono akmenį apglostęs Pasvalyje gyvenantis kraštotyrininkas.
Atsirado ir vieta, tinkama apeiginiams akmenims. Priešais sodybą, gatvių sankirtoje, susidarė keliolikos arų plotas, kurį A.Stapulionis kartu su kaimynais apsodino medžiais. Čia ir gulė Pasvalio krašto apylinkėse rasti unikalūs akmenys, girnapusės. Dabar muziejuje po atviru dangumi - 66 dubenuotieji akmenys, apie 300 didelių ir mažų girnų. Didžiausias dubenuotasis akmuo - daugiau nei metro pločio, o mažiausias - vos 20 cm skersmens.
Muziejaus įkūrėjui pavyko rasti ir kelis senus akmeninius žemių valdų riboženklius, akmenis su dangaus kūnais, aštuonis mitologinius pėduotuosius akmenis, kuriuose, kaip pasakoja legendos, pėdas paliko mitinės būtybės ar dievai.
Vaikosi piniguočiai
Jau bemaž tris dešimtmečius savo muziejų pildantis ir su žmona Valerija puoselėjantis pasvalietis savo krašto apylinkėse rado ir aprašė kur kas daugiau dubenuotųjų akmenų. Jų aptiko 126, iš jų 66 atsivežė į muziejų. Atsiranda dar vienas kitas anksčiau nepastebėtas.
Štai ir praėjusiais metais tarp vežamų paprastų akmenų Pasvalio krašto muziejuje dirbantis A.Stapulionis pastebėjo vieną su protėvių išgremžtu dubeniu.
Unikalių akmenų paieškoms daugiau laiko prireikė tik pradžioje. Vėliau melioratoriai ir akmenskaldžiai jau patys apie įdomius radinius pranešdavo muziejininkui A.Stapulioniui.
Daug dubenuotųjų akmenų rasta rajono gyventojų sodybose. Išsikeldami kitur, žmonės mielai tuos akmenis atiduodavo į muziejų arba tiesiog palikdavo prie namų. Tačiau kai kurie ypatingus akmenis norėjo išsaugoti kaip senelių palikimą ar tiesiog dėl grožio pasilikti kieme.
Dabar mūsų kultūros ir istorijos paveldo dalimi tapusių apeiginių akmenų pradėjo vaikytis piniguočiai. Jie trokšta unikaliais akmenimis puošti savo valdas.
Nesiejo su pagonybe
A.Stapulioniui buvo įdomu sužinoti, ką žmonės žino apie dubenuotuosius akmenis, kodėl nori juos išsaugoti. Pastebėta, kad žemės reformos metu, keldamiesi iš gatvinių sodžių į vienkiemius, žmonės pasiimdavo ir apeiginius akmenis.
Unikalius akmenis sodybose turintys žmonės manė, kad juose išgremžtose duobutėse protėviai trindavo grūdus. Kiti girdėję iš senelių, esą duobutėse būdavo trinami lašiniai.
Muziejininkui neteko sutikti kraštiečio, kuris tokius akmenis būtų siejęs su pagonišku tikėjimu, apeigomis. „Tyrinėtojai dar neturi vienos nuomonės, kaip dubenuotieji akmenys buvo naudojami, neišlikę apeigų scenarijų. Tačiau versijų yra įvairių. Tvirtinama, kad Žemaitijoje buvo kolektyvinės pagonių šventvietės, o mūsų kraštuose - šeimų ar giminės. Archeologo V.Vaitkevičiaus nuomone, dubenuotieji akmenys buvę kertiniai namų akmenys. Jų dubenyse esą laikydavo žalčius. Iš tikrųjų tokių kampuotų akmenų randama“, - aiškino A.Stapulionis.
Manoma, kad dubenuotieji akmenys išplito, krikšto metu sunaikinus pagrindines pagonių šventvietes. Jie buvo slepiami nuošaliose vietose. Aukuruose besikaupiančiam lietaus vandeniui buvo priskiriama maginė ar gydomoji galia, ant jų buvo dedamos aukos, atliekami tradiciniai aukojimo ritualai.
Muziejus be bilietų
Įspūdingai ekspozicijoje atrodo ir šimtai mažų bei didelių girnų - akmeninių ir lietų. Seniausia kolekcijoje - granito girnapusė. Yra ir užsienyje - Latvijoje, Vokietijoje (Drezdene) - išlietų girnų. Girnos į muziejų atkeliavo iš senų vėjo malūnų, kamarų, kuriose buvo laikomos nedidelės rankinės girnos.
Įdomūs radiniai - akmeniniai žemių valdų riboženkliai. Buvo laikas, kai dvarininkai taip žymėjo savo valdų ribas. Ant vieno akmeninio riboženklio yra grafo Paco titulų inicialai ir iškalti metai - 1775-ieji.
Jaunųjų muziejaus lankytojų dėmesį ypač patraukia mitologiniai pėduotieji akmenys. Ant kelių iš jų savo pėdas paliko velnias. Apie tai A.Stapulionis vaikams papasakoja senas legendas. Muziejininkas džiaugėsi, kad muziejuje netrūksta lankytojų. Ir vasarą, ir žiemą į muziejų užsuka moksleivių ir suaugusiųjų grupės, pavieniai smalsuoliai. Lankytojams nereikia pirkti jokių bilietų.
„Man smagu, kad žmonės tai vertina. Ypač malonu, kad jaunimas domisi ir nori susipažinti su mūsų karšto kultūros paveldu“, - visiems vartus į savo ilgai ir kruopščiai rinktą dubenuotųjų akmenų ir girnapusių kolekciją atveria žinomas kraštotyrininkas.
