Apie sostinėje planuojamus atkurti didžiausius Radvilų rūmus kalbamės su Lietuvos dailės muziejaus direktoriumi, daugelio Lietuvos muziejų kūrėju ir puoselėtoju Romualdu Budriu.
Gerbiamas direktoriau, pernai vasarą viename interviu sakėte, kad siekiate atkurti Vilniaus Versalį – Vilniaus gatvėje buvusį ir dar sovietmečiu ketvirtadaliu atkurtą kunigaikščio Jonušo Radvilos XVII amžiaus puošniųjų rūmų ansamblį. Kodėl būtent šie rūmai taip svarbūs mūsų sostinei?
Vilniaus garsiausias žinovas Vladas Drėma, „Dingusio Vilniaus“ autorius, yra paskelbęs tyrimą apie devynis Vilniuje buvusius kunigaikščių Radvilų rūmus. Visų jų likimas buvo labai dramatiškas. Puošniausi ir didingiausi XVII amžiuje Vilniaus rūmai – architekto Jono Ulriko suprojektuoti kunigaikščio Jonušo Radvilos renesanso bruožų turintys ankstyvojo baroko rūmai – 1635–1654 m. buvo statomi Jonušo Radvilos inauguracijos į Vilniaus vaivados postą iškilmėms 1653 m. kaip kunigaikščio išskirtinės galios ir estetinio tobulumo reprezentacinis ansamblis. Išlikę duomenys apie didingą mūrinę rezidenciją liudija, jog ypatingu puošnumu, prašmatnumu garsėjusiose rūmuose buvo labai daug meno vertybių, o svarbiausioji jų kolekcija – kunigaikščio Jonušo Radvilos dailės galerija. Rūmų interjerus išpuošė vokiečių kilmės lipdytojas Mykolas Krepšas ir olandų tapytojas Abraomas van Vesterveldas. Rūmuose buvo sukaupta turtinga kunigaikščių šeimos dailės kolekcija – per tūkstantį meno kūrinių. 1655 m. inventoriuje minima, kad 1621–1628 didžiajame ir kryžminiame bei kituose kambariuose buvo 125 paveikslai, vienoje salėje kabėjo 19 batalinio žanro paveikslų. Šioje paveikslų kolekcijoje buvo žymių flamandų ir olandų dailininkų darbų: portretų, batalinių ir švenčių kompozicijų. 1648–1651 m. su Jonušu Radvila į karo žygius vyko olandų tapytojas Abraomas van Vesterveldas. Jis sukūrė didelį paveikslų ciklą apie savo globėjo žygius. 1657 inventoriuje minima 14 tapybos mūsų vaizdų iš rūmų. Šiuos didingu monumentalumu, puošniu dekoru ir unikalių meno vertybių kolekcijų rinkiniu pagarsėjusiuose pačiuose prabangiausiose XVII a. Vilniaus rūmuose buvę meno ir istorijos turtai karų ir suiručių metu buvo išvežami, grobstomi, naikinami. Rūmus gerokai apnaikino XVII a. vidurio ir XVIII a. pradžios karai. 1807 m. kunigaikštis Dominykas Radvila apgriautus rūmus ir žemės sklypą padovanojo Vilniaus labdarybės draugijai. Pusantro šimtmečio kuriami ir griaunami, puošiami ir naikinami rūmai – Šventosios Romos kunigaikščių Radvilų unikali versališkoji rezidencija, tapo tik miesto namų kompleksu, kurio pastatai buvo naudojami labai įvairiomis reikmėms. Geriausias pirminio rūmų vaizdo liudininkas – Jonušo Radvilos inauguracijos į Vilniaus vaivados postą iškilmėms 1653 m. vokiečių medalininko Sebastiano Dadlerio sukurtas medalis. Versališkojo didingumo rūmai medalyje pavaizduoti iš vakarų pusės Pilies, Plikojo ir Bekešo kalnų fone. Vaizdas pasižymi aukšta horizonto perspektyva. „U“ raidės plano rūmus sudarė penki triaukščiai paviljonai – rizalitai, kuriuos jungia keturi tarpiniai dviaukščiai segmentai (galerijos), iš trijų pusių supę didelį stačiakampį kiemą. Iš vakarų pusės reprezentacinį rūmų ansamblio pusiau uždarą kiemą, kardonerą, atskyrė neaukšta mūro tvora su dviem simetriškais vartais, o kieme stovėjo didinga raitelio skulptūra. Paviljonų, rizalitų, stogai buvo piramidiški, užbaigti nedideliais paauksuotais kupolais, centrinis paviljonas, rizalitas, turėjo marmurinių kolonų peristilį su auksuotais kapileliais. Sebastiano Dadlerio medalyje regimi 1653 m. rūmai yra pirmapradžio jų pavidalo įamžinimas, kunigaikščio Jonušo Radvilos unikalios rezidencijos ypatingo didingumo atskleidimas. Jei šiuos rūmus atkurtume, Vilnius taptų ne tik barokinių šventovių miestu, bet ir dingais rūmais garsėjančia sostine.
Visi žinome, kad sovietmečiu buvo atkurta Trakų pilis, bet turbūt mažai žinome, kad tuo pačiu sovietmečiu pradėti atkurti ir šie Jonušo Radvilos rūmai sostinės Vilniaus gatvėje? Kodėl tik ketvirtadalis darbų tebuvo padaryta, nors planuota atkurti visus rūmus?
Kunigaikščio Dominyko Radvilos 1807 m. Vilniaus labdarybės draugijai padovanoti rūmų likučiai ir žemės sklypas po Antrojo pasaulinio karo tapo įvairių sovietinių viešųjų institucijų kompleksu, pritaikomu pagal įvairią paskirtį. Tačiau rūmų kaip unikalaus istorinio ansamblio vertingumo suvokimas neišnyko, o paskutiniame dešimtmetyje prieš pat Lietuvos atgimimą šie rūmai tapo strateginiu Vilniaus miesto istorinio centro plėtros objektu: pagal tarybinį Vilniaus miesto senamiesčio regeneravimo 1958 ir 1969 m. planą buvo sukurtas projektas visiškai atstatyti visą Jonušo Radvilos rūmų kompleksą. Atstatymo idėja (architektas Evaldas Zulonas) buvo paremta strateginiu kultūrinio turizmo plėtojimo siekiu – didžiausiuose Vilniaus versališko didingumo rūmuose sutelkti ir eksponuoti muziejinių vertybių rinkinius, kurių pristatymas leistų ženkliai padidinti turistams iš užsienio skirtą pasiūlą. Šis ypač gyvybingo ir populiaraus sovietmečiu Baltijos šalių (tuomet – Pabaltijo respublikų) turimo maršruto Vilnius–Ryga–Talinas projektas tąkart buvo įrašytas į kelių pagrindinių turistinių objektų Vilniuje maršrutą: Vilniaus katedroje veikusi Paveikslų galerija su vargonų muzikos koncertais, Gedimino pilies bokšto panorama, netoli Vilniaus esanti Trakų salos pilis ir Vilniaus architektūros paminklų ir sovietinių modernių mikrorajonų turistinė apžvalga. Šiame maršrute Radvilų rūmams buvo numatyta ypatinga meno vertybių pristatymo funkcija – Vilniaus „Versalio“ misija, analogiška Rundalės (Latvija) rūmų bei Talino Kadriorgo istorinio rūmų ansamblio muziejinei turistinei paskirčiai. Tiek Taline, tiek Rygoje ir galiausiai Vilniuje istorijos paminklus restauravę lenkų restauratoriai už Lenkijos valstybinę skolą Sovietų Sąjungai valiutiniais rubliais (firma „Budimex“) ne tik restauravo Lietuvos nacionalinės filharmonijos, Mokytojų namų ir kt. vertingiausius senamiesčio paminklinius pastatus, bet 1983 m. atkūrė vieną iš penkių Jonušo Radvilos rūmų paviljonų, rizalitų, vėliau – kitą paviljoną rizalitą ir juos jungiančią galeriją, kurie šiandien sudaro didžiojo Jonušo Radvilos rūmų pilno atkūrimo pirmąjį segmentą. Lietuvoje prasidėjus nacionaliniam atgimimui, Maskva 1989 m. galutinai nutraukė „Budimex“ vykdomų darbų finansavimą valiuta padengtais rubliais ir Lenkijos bendrovė skubiai paliko Lietuvą. Liko paruošta Radvilų rūmų architektūrinė atkūrimo vizija, dalis atliktų archeologinių ir kt. tyrimų, restauruotos rūmų dalies dokumentacija, rūmų pritaikymo muziejiniai ir turistiniai paskirčiai bei reprezentacinėms reikmėms vaizdiniai ir konkretūs planai. Jų ir istorinių duomenų pagrindu dalininkas ir architektas Vytautas Gabriūnas 1989 m. nutapė dvi akvareles, kuriose pavaizdavo visiškai atkurtų Jonušo Radvilos rūmų ansamblio reginį. Šią meninę viziją kaip ir atkurtinų rūmų maketą lankytojai dabar pamato atvykę į Radvilų rūmų muziejų.
O kaip klostėsi Radvilų rūmų pilnaverčio atkūrimo planas po Lietuvos Nepriklausomybės paskelbimo? Juk viskas po Kovo 11-osios buvo mūsų pačių rankose?
Atkurtos Lietuvos Respublikos siekiai panaudoti sovietmečiu atstatytą Radvilų rūmų dalį muziejiniai paskirčiai ir tęsti visą rūmų atkūrimą buvo įteisinti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. nutarime, kuriuo rūmai perduoti Lietuvos dailės muziejui. Šiame teisės akte ne tik perduodami rūmai muziejiniai paskirčiai, nustatoma modernizavimo 2007–2015 m. programa, buvo paskirta Radvilų rūmų rekonstravimui ir sunaikintų pastatų atstatymui 46 tūkstančiai litų, tačiau lėšos Lietuvos dailės muziejui šio projekto įgyvendinimui nebuvo skiriamos nei iš Valstybės investicijų programos, nei iš Europos Sąjungos finansinės paramos. Nuo 1990 m. atstatytoje Radvilų rūmų dalyje Lietuvos dailės muziejus įkūrė padalinį – Radvilų rūmų muziejų, kuris tiek nuolatine ekspozicija, tiek parodomis pristato užsienio šalių ir tautų dailės meną bei rengia nacionalines dailės parodas, vykdo edukacinę veiklą, organizuoja kultūros renginius. Kartu su užsienio meno pristatymu parodomis, renginiais, edukaciniais užsiėmimais vykdomas kunigaikščių Radvilų kultūrinio palikimo aktualinimas.
O ką apie rūmų atkūrimą finansavimo klausimus mano sprendžiantys valstybės vadovai?
Šiemet sausio viduryje pas Lietuvos ministrą pirmininką A. Butkevičių buvo surengtas pasitarimas. Su atsakingais Kultūros ministerijos vadovais ir premjero patarėjais buvo aptartas šių Radvilų rūmų restauravimas ir plėtra. Pasitarime nuspręsta restauruoti ir visa apimtimi atkurti Radvilų rūmų komplekso sostinės Vilniaus gatvėje pastatus – juose sukuriant Užsienio meno muziejų su geriausiomis kolekcijomis, didžiuliu nacionaliniu menų edukacijos centru, užsienio ir nacionalinio meno parodų erdvėmis, 500 vietų daugiafunkcine meno, kultūros skaidos ir forumų rengimo sale. Be abejo, rūmai taptų ir iškiliausių Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didikų giminių – Radvilų – kultūrinio istorinio paveldo reprezentacijos centru.
Pavasarį Kultūros ministerijai esame pateikę paraišką Europos Sąjungos paramos kultūros paveldo paminklų atkūrimo, jų restauravimo ir pritaikymo kultūros reikmėms konkursui, kuriame pateikėme visą argumentaciją, kuo atkurti rūmai bus svarbūs Vilniaus ir visos Lietuvos visuomenei, kokios kultūrinės veiklos programos bus juose vykdomos, kokie rezultatai bus pasiekti, t. y. pateikėme visą ir motyvuotą ne tik kultūrinių, bet ir ekonominių, finansinių rodiklių planą.
Ar realu atkurti visus rūmus ir juos pritaikyti Užsienio meno muziejui?
Latvija ir Estija sostinių gražiausiuose, prabangiausiose rūmuose jau Užsienio meno muziejus sukūrė. Pažiūrėkite Rygoje, garsiojoje katedros aikštėje, kaip kokybiškai restauruoti Rygos biržos rūmai, kuriuose jau kelerius metus veikia prestižinis Užsienio meno muziejus, pilnas lankytojų. Taline, garsiuosiuose Kadriorgo rūmuose, taip pat sukurtas Užsienio meno muziejus. Tik mes vėluojame, nors dabar turime viskas galimybes sukurti savąjį Užsienio meno muziejų, kurio taip trūksta miestui, kuriuos turi vieninguose muziejiniuose kompleksuose ir kaimynai lankai Varšuvoje, ir baltarusiai Minske. Beje, visiems sakau – Radvilų rūmai būtų atkuriami ne iš karto, o etapais. Todėl 60 milijonų, kurių reikia visiems rūmams, reikalingi ne iš karto, o tik dalimis.
Ką restauruosite, kurią rūmų dalį atkursite pirmiausia?
Pirmoji Užsienio meno muziejaus dalis greit būtų sukurta, jei jau kitais metais prasidėtų europinės paramos finansavimas. Radvilų rūmų Pietų korpuso išlikusiame bokšte ir triaukščiame paviljone į Liejyklos gatvės pusę per metus įrengtume Europos istorinio kostiumo mados nuolatine ekspoziciją iš A. Vasiljevo Paryžiaus kolekcijos. Šis išskirtinės nacionalinės ir tarptautinės svarbos projektas leistų Vilniui ir visai Lietuvai turėti ypatingos vertės naują muziejų – Europos istorinio kostiumo mados muziejų, kuriame būtų rodomas ypač vertingas ir populiarus istorinio meno vertybių rinkinys – pasaulyje gerai žinomo mados istoriko, kolekcininko Aleksandro Vasiljevo per 35 metus sukaupta viena didžiausių ir unikaliausių privačių mados istoriją pristatančių kolekcijų pasaulyje. Jose – per 15 tūkstančių eksponatų (drabužių, aksesuarų, fotografijų ir paveikslų), atspindinčių mados raidą nuo XVIII a. iki šių dienų. Radvilų rūmų muziejaus ekspozicijoje bei Taikomosios dailės muziejaus parodų salėse parodytos ir rodomos jo unikalios kolekcijos, parodos bei dviejų šimtmečių Europos istorinio kostiumo mados ekspozicija sulaukė neįtikėtinai didelio lankytojų dėmesio – vien pirmąją parodą „Karalienės Viktorijos laikų mada 1830–1900 m.“ iš Aleksandro Vasiljevo kolekcijos aplankė daugiau nei 100 tūkst. žiūrovų. Tai parodų lankymo rekordas Vilniuje. Prieš atkeliaujant į Vilnių, paroda „Karalienės Viktorijos laikų mada, 1830–1900 m.“ buvo surengta Paryžiuje, Londone, Briuselyje, Stambule, Maskvoje, Sidnėjuje, Honkonge, Tokijuje, Santjage, Rygoje ir tapo išskirtiniu pasaulio meno įvykiu. Didžiulio pasisekimo sulaukė ir kitos parodos „Art deco stilius (1918–1939)“, „Secesijos mada“ iš Aleksandro Vasiljevo kolekcijos, art deco paroda. Ir dabar Arsenale ilgalaike paroda rodome europinės mados vertybes nuo baroko laikotarpio iki pat XX a. pabaigos. Tad trūksta tik vieno žingsnio iki ypatingos galimybės Vilniui – Europos istorinio kostiumo mados muziejaus sukūrimo, rekonstruojant ir pritaikant Radvilų rūmų muziejaus ansamblio pietų korpusą šiuolaikinio kultūrinio turizmo poreikiams. Pasaulyje istorinio kostiumo muziejų labai nedaug, jie ypač populiarūs. Todėl šios kolekcijos įkurdinimas Vilniuje, kunigaikščio Jonušo Radvilos rūmų korpuse, būtų ypač reikšmingas kultūrinio turizmo plėtros projektas, kuris veiktų užsienio šalių meno kolekcijas pristatančių muziejų komplekse.
Kunigaikščio Jonušo Radvilos rūmai buvo statyti etapais, segmentais. Ir sovietmečiu (1983–1986) atkurtas buvo šių rūmų vienas segmentas, kuriame dabar veikia muziejaus ekspozicijos, parodos, menų pažinimo centras ir kt. padaliniai. Tad ir dabar planuojame rūmus atkurti šešiais etapais. Dar šios Vyriausybės darbo laikotarpiu galime atidaryti Europos mados muziejų.
Jūsų projekte numatyta ne viena ekspozicija. Ką dar rodytumėte rūmuose nuolat, kas lankytojų lauktų tik terminuotai ar vienkartinių renginių metu?
Pagal detaliai parengtus projektus istoriniame Jonušo Radvilos rūmų ansamblyje sukuriant užsienio šalių ir tautų muziejų centrą kaip modernią daugiafunkcinę kultūros instituciją lankytojai pamatytų jau aptartą Europos istorinio kostiumo mados nuolatinę ekspoziciją, turėtų unikalią progą susipažinti su pasaulinio garso dailininko Arbito Blato kūrinių ekspozicija iš Lietuvai dovanotos dailininko kūrybos kolekcijos, rūmuose surastų labai retą Australijos ir Okeanijos tautų meno ekspoziciją iš dr. G. Kazokienės (Australija) Lietuvai dovanotos kolekcijos, pamatytų kunigaikščių Radvilų kultūrinės tradicijos ekspoziciją, Vakarų Europos dailės XVI–XIX a. ekspoziciją. Rūmų centre ypač svarbi būtų daugiafunkcinė meno renginių ir forumų 500 vietų salė su balkonu. Kasmet po 4–6 dideles parodas surengtume nacionalinių ir tarptautinių parodų centre, o Nacionalinis menų pažinimo centras rūmuose turėtų net 12 erdvių vaikų ir jaunuolių bei kitų amžiaus grupių meno ugdymo edukacijai – tai būtų didžiausias meno pažinimo centras Lietuvoje. Žinoma, tokiam gausiam rūmų ekspozicijų, parodų ir renginių lankymui bus sukurtas didelis ir šiuolaikiškai patogus aptarnavimo terminalas su socialinėmis ir kitomis svetingumo erdvėmis – kavine, knygynu, suvenyru centru.
Ką atsakytumėte skeptikams, kurie viską mato tik vadinamojo įveiklinimo, ekonominių rodiklių požiūriu?
Kultūros ministerijai pateiktame projekte esame viską tai detaliai ir patikimai pagrindę ir rodikliais, duomenimis, nurodę tikslų poveikį Vilniaus miesto integruotai teritorijai, kurios plėtojimui rūmai pirmiausia ir pasitarnaus. Visus šiuos argumentus esame išdėstę rašte ir Vilniaus miesto merui A. Zuokui.
