JAV Senato antradienį paskelbtoje ataskaitoje apie žiaurius tardymo metodus, kuriuos Centrinė žvalgybos valdyba (CŽV) naudojo po 2001 rugsėjo 11-osios teroro išpuolių, nurodoma, kad „aukštos vertės sulaikytieji“ pirma būdavo siunčiami iškvosti į vadinamąsias juodąsias skyles, įkurtas įvairiose pasaulio vietose, o tik paskui perkeliami į Gvantanamo karinį kalėjimą Kuboje. Kaip įtariama, tokie slapti sulaikymo centrai dar galėjo veikti Lietuvoje, taip pat Lenkijoje, Rumunijoje, Tailande ir Afganistane.
JAV Senato ataskaita gana nepalankia šviesa nušviečia Lietuvą, kuri, kiek galima spręsti iš fragmentiškos informacijos, atsisakė suteikti mažiausiai vienam iš sulaikytųjų medicininę pagalbą, dėl ko galiausiai šalyje veikusį CŽV kalėjimą teko uždaryti pirma laiko, išryškėjus nesutarimams tarp CŽV ir vietos pareigūnų.
JAV SENATO ATASKAITA APIE CŽV DARBĄ
„Atsisakė įsileisti... į vietos ligoninę”
Vienas iš Senato ataskaitoje minimų asmenų – Saudo Arabijos pilietis Mustafa Ahmadas al-Hawsawi. Lietuvos generalinė prokuratūra 2013 metų spalį atsisakė pradėti ikiteisminį tyrimą dėl nevyriausybinių organizacijų įtarimų, kad vykdant slaptą JAV programą M. A. al-Hawsawi galėjo būti neteisėtai kalinamas Lietuvoje 2004–2006 metais.
JAV Senato ataskaita, kiek galima spręsti iš pateikiamos cenzūruotos versijos, plačiau nušviečia Lietuvos dalyvavimą tardant M. A. al-Hawsawi. „Šalyje... pareigūnai atsisakė įsileisti CŽV sulaikytą Mustafą Ahmadą al-Hawsawi į vietos ligoninę, nepaisant ankstesnių diskusijų su šalies atstovais apie tai, kaip bus elgiamasi, jei sulaikytiesiems prireiks medicinos pagalbos, – rašoma cenzūruotoje ataskaitos versijoje. – Nors CŽV suprato pareigūnų nenorą priimti CŽV sulaikytąjį į vietos ligoninę, turint galvoje žiniasklaidos pranešimus, CŽV būstinė taip pat kėlė klausimą dėl „… noro dalyvauti taip, kaip buvo sutarta / planuota dėl skubios medicinos pagalbos suteikimo”. Nesulaukusi pagalbos iš Gynybos departamento, CŽV buvo priversta siekti trijų trečiųjų šalių pagalbos, kad suteiktų medicinos pagalbą al-Hawsawi ir keturiems kitiems CŽV sulaikytiesiems su ūmiomis sveikatos problemomis.”
Ataskaitoje pažymima, kad CŽV sumokėjo trečiajai neįvardytai šaliai daugiau nei milijoną JAV dolerių už mažiausiai vieno iš kalinių gydymą. „Medicininiai klausimai atvedė prie to, kad sulaikymo centras „violetinis” šalyje... buvo uždarytas 2006 metais”, – teigiama dokumente, kuriame taip pat nurodoma, kad iš „violetinio” įkalinimo centro sulaikytieji buvę perkelti į „rudąjį” įkalinimo centrą. Be to, kitoje teksto vietoje patikslinama, kad antrasis, išplėstas, kalinimo centras priimančioje šalyje, nepaisant didelių CŽV investicijų į statybas, buvo perduotas priimančiai šaliai, taip jo ir nepanaudojus pagal paskirtį.
Ataskaitoje šalys, kuriose buvo įkurti slaptieji kalėjimai, užtušuotos tam tikromis spalvomis. CŽV kalėjimai skirtingose šalyse vaizduojami skirtingomis spalvomis: mėlyna, violetine, juoda, žalia, ruda ir kitomis. Įtakingas JAV leidinys „The Washington Post” anksčiau yra paviešinęs informaciją, kad Lietuvos valstybei buvo priskirta violetinė („violet”) spalva. Ruda spalva, dienraščio duomenimis, reiškia vieną iš įkalinimo centrų Afganistane. Tai reikštų, kad būtent Lietuva sulaukė priekaištų dėl atsisakymo paguldyti M. A. al-Hawsawi į vieną vietos ligoninių, o Lietuvoje kalinti įtariami teroristai buvo perkelti į Afganistaną.
„Violetinės” šalies vadovai buvo suklaidinti?
Remiantis „The Washington Post” paviešinta informacija, galima spėti, kad dokumento skyrelis, pavadintas „CŽV įkuria įkalinimo įstaigą šalyje „juodas”… ir įkalinimo įstaigą „violetinis”, iš tiesų kalba apie slaptus kalėjimus Rumunijoje ir Lietuvoje. Rumunijos atveju labiau akcentuojami piniginiai reikalai ir CŽV bandymai parodyti priimančiai šaliai dėkingumą dėl „bendradarbiavimo ir paramos”, o taip pat vėliau sustiprėjusios amerikiečių diplomatų abejonės dėl CŽV naudojamų tardymo metodų ir kalinimo sąlygų.
Toje vietoje, kur kalbama apie kitą šalį, kas turėtų būti Lietuva, pažymima, kad slapta CŽV bazė ten buvo įkurta, net neinformavus reziduojančio JAV ambasadoriaus. Pabrėžiama, kad neįvardytas priimančiosios šalies pareigūnas, sužinojęs apie CŽV įkalinimo įstaigą, buvo „šokiruotas, tačiau išreiškė palaikymą”.
Ataskaitoje taip pat nurodoma, kad jau 2003-iųjų viduryje CŽV konstatavo, kad užbaigtos įrengti, tačiau dar nepanaudotos „kalinimo vienutės” neužteks, turint galvoje bendrą sulaikytųjų skaičių ir siekį kuo daugiau jų tardyti vienoje vietoje. Kiek galima suprasti iš toje vietoje gerokai iškarpyto teksto, buvo pradėtos konsultacijos dėl išplėsto kalinimo centro statybų, ir galiausiai CŽV sutarė su priimančiąja šalimi, prieš tai pažadėjusi milijoninę sumą JAV doleriais, kad „parodytų dėkingumą”. Tiesa, dokumente tuojau pabrėžiama, kad kažkokios nenumatytos aplinkybės priimančiojoje šalyje komplikavo susitarimo vykdymą.
Įdomiausia tai, kad minimas mažiausiai vienas atvejis, kai vienas iš priimančiosios šalies (Lietuvos) pareigūnų į užklausą sulaukė netikslaus atsakymo, kad naujo kalinimo centro planavimas jau yra nutrauktas. Ir vėliau cenzūros nuslėptas pareigūnas (kiek galima suprasti, aukščiausio rango) esą stokojo informacijos, ką ruošiamasi daryti slaptame CŽV kalėjime. „<...> Kai įstaiga sulaukė pirmųjų CŽV sulaikytųjų, <...> informavo CŽV,<...> kad šalis <...> „greičiausiai ne iki galo supranta (įstaigos) tikrąją funkciją, tai yra, jis greičiausiai tiki, jog tai yra tam tikras centras”, – rašoma iškarpytame JAV Senato ataskaitos tekste.
CŽV nebuvo pasirengusi iššūkiui?
Bendriausia prasme ataskaita atskleidžia, kokiu mastu CŽV valstybėse, kur veikė slapti kalėjimai, rėmėsi finansine galia, laisvai žarstydama milijonines sumas JAV doleriais. Ataskaitoje teigiama, kad pinigai buvo mokami ir pareigūnams. Neįvardijant konkrečios šalies, teigiama, kad „po kelis šimtus dolerių“ per mėnesį buvo mokama pareigūnams, kad jie neklausinėtų, kas ir kodėl yra daroma, kas atvedami į patalpas slaptuose objektuose.
Ataskaitoje cituojami pareigūnai, kurie liudijo, kad iš JAV gaudavę daugiau pinigų, „nei žinodavo, ką su jais daryti“. Joje taip pat yra sakinys apie kalinimo centrą „black“ (liet. „juodas“), kuriame teigiama, kad JAV skyrė įkalinimo centrui įrengti „daugiau pinigų nei priimančioji valstybė paprašė“.
2007 metų Europos Parlamento ataskaitoje dėl leidimo 2003–2005 metų laikotarpiu įkurti savo teritorijose tokias „juodąsias skyles“ buvo apkaltintos Lenkija ir Rumunija. Neįslaptintoje ataskaitos apie kankinimus versijoje informacija apie konkrečias „juodąsias skyles“ buvo cenzūruota.
Vis dėlto JAV Senato dokumente cituojama viena telegrama, pasiųsta iš CŽV būstinės, dėl susirūpinimo, kurį vienoje šalyje sukėlė tokia „juodoji skylė“. Šios šalies pavadinimas dokumente yra užbrauktas juodai – tai turėtų reikšti Rumuniją. Toje šalyje dirbantis JAV ambasadorius kreipėsi į Valstybės departamentą su prašymu pateikti informaciją apie „juodosios skylės“ įkūrimą, tačiau CŽV nurodė ambasadoriui, kad tai „neįmanoma“.
Ataskaitoje taip pat nurodoma, kad buvo oficialiai pripažįstama, jog CŽV „trūksta patirties“ tvarkyti tokius sulaikymo centrus. Dokumente paminima, kad kvosti sulaikytuosius CŽV pasitelkė du psichologus, kuriems anksčiau niekada neteko dalyvauti tardant.
Galiausiai pripažįstama, kad CŽV slaptųjų kalėjimų programa pakenkė JAV pasaulinėms pozicijoms ir sukūrė „įtampos santykiuose su JAV partneriais ir sąjungininkais”. Ataskaita atskleidžia ir sumaištį JAV užsienio politikoje, kurią atspindi CŽV atsisakymas apie savo veiksmus informuoti du valstybės sekretorius (greičiausiai Coliną Powellą ir Condoleezzą Rice).
Lietuva pripažino galimybę, išsigynė atsakomybės
Naujienų portalas Alfa.lt primena, kad apie Lietuvoje neva veikusį slaptą Amerikos žvalgybos tarnybos kalėjimą dar 2009 metais paskelbė JAV žiniasklaida, remdamasi buvusiais CŽV darbuotojais. Buvo tvirtinama, kad Lietuvos pareigūnai leido CŽV naudotis pastatu Vilniaus apylinkėse, kuriame daugiau nei metus, iki 2005-ųjų, kalinti aštuoni įtariamieji terorizmu. Į tai teko reaguoti Lietuvos generalinei prokuratūrai, tačiau tyrimas vyko gana vangiai.
PROKURORAI CŽV KALĖJIMŲ IEŠKOJO IR ANTAVILIUOSE, IR ORO UOSTE
2010 metais Lietuvoje Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetas (NSGK) atliko parlamentinį tyrimą dėl CŽV sulaikytų asmenų pervežimo ir kalinimo Lietuvos teritorijoje, kurio išvadas patvirtino Seimas. Tuomet NSGK nustatė, kad su CŽV sulaikytų asmenų pervežimu oficialiuose tyrimuose siejami orlaiviai 2002–2005 metais ne kartą kirto Lietuvos Respublikos oro erdvę. Komiteto surinkti duomenys rodo, kad minimu laikotarpiu Lietuvoje buvo nusileidę orlaiviai, kurie siejami su CŽV. Išvadose Antaviliai vadinami Projektas Nr. 2, o JAV Senato dokumente – „violet“ (liet. „violetinis”).
Vis dėlto komitetas teigė nenustatęs, ar per Lietuvos Respublikos teritoriją buvo pervežami, ar į Lietuvos Respublikos teritoriją buvo atvežti (iš jos išvežti) CŽV sulaikyti asmenys, nors sąlygos tokiam pervežimui buvo.
NSGK ATASKAITA DĖL GALIMŲ CŽV KALĖJIMŲ LIETUVOS TERITORIJOJE
„VSD generalinio direktoriaus pavaduotojas D. Dabašinskas su VSD generalinio direktoriaus A. Pociaus žinia mažiausiai 2 kartus sudarė galimybę JAV pareigūnams nekliudomai patekti prie orlaivių. Be to, mažiausiai vieną kartą buvo sąmoningai apribotos VSAT pareigūnų galimybės atlikti orlaivių patikrinimą. Visais minimais atvejais muitinis patikrinimas nebuvo atliktas. Taigi nei keleivių tapatybės, nei krovinių paskirties nustatyti nebuvo įmanoma“, – rašoma NSGK išvadose.
NSGK taip pat nustatė, kad VSD buvo gavęs partnerių prašymą įrengti patalpas Lietuvoje, tinkamas laikyti sulaikytajam asmeniui. „Vykdant projektą Nr. 1, Lietuvoje buvo sudarytos sąlygos laikyti sulaikytąjį asmenį, tačiau, Komiteto turimais duomenimis, patalpos nebuvo tam panaudotos“, – skelbė NSGK.
Išvadose taip pat buvo teigiama, kad komitetui liudiję asmenys neigia prielaidas ir galimybes, kad projekto Nr. 2 patalpose buvo laikomi ar tardomi asmenys, tačiau pastato patalpų išdėstymas, uždarumas ir perimetro apsauga, VSD darbuotojų fragmentiškas buvimas patalpose leido atlikti VSD nekontroliuojamus partnerių pareigūnų veiksmus ir naudoti infrastruktūrą savo nuožiūra.
Komiteto surinkta informacija ir gauti paaiškinimai rodė, kad Valstybės gynimo taryba, Vyriausybė, Seimas nesvarstė klausimų, susijusių su slaptųjų CŽV sulaikymo centrų veikla Lietuvos Respublikos teritorijoje, su sulaikytų asmenų pervežimu ir kalinimu Lietuvos Respublikos teritorijoje. NSGK, remdamasis gauta informacija, nustatė, kad, vykdant VSD bendradarbiavimo su partneriais projektus Nr. 1 ir Nr. 2, tuometinė VSD vadovybė nė vieno šalies aukščiausiojo pareigūno neinformavo apie šių projektų tikslus ir turinį. Išvadose taip pat patvirtintas siūlymas Generalinei prokuratūrai ištirti, ar M. Laurinkaus, A. Pociaus ir D. Dabašinsko veiksmuose nebuvo piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi ar įgaliojimų viršijimo požymių.
Vėliau Lietuvos užsienio reikalų ministerija ir buvę šalies vadovai paneigė informaciją, kad Lietuvoje veikė slaptas CŽV kalėjimas. Dabartinė prezidentė Dalia Grybauskaitė tuo metu tvirtino turinti „netiesioginių įtarimų“, tačiau pridūrė, kad pranešimus apie kalinius, jei tokių Lietuvoje buvo, gali komentuoti tik JAV pusė.
Naujienų agentūros BNS informaciją atgaminti visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose be raštiško UAB BNS sutikimo draudžiama.
