„Kodėl emigruojame? Mes
gi nemylime savęs ir nemylime kitų. Jeigu sugebėtume mylėti savo žydus, tada galėtume
mylėti save. Tada gi
mums netrukdytų homoseksualai, baikeriai ar hipiai. Visi būtų mums brangūs ir
mieli. Kiekvieną bandytume suprasti“, – sakė filosofijos mokslų daktaras Andrius Kulikauskas, kurį bent kartą į mėnesį už jo išsakomas mintis
aplinkiniai išneša iš salės, „išjungia iš eterio“, nusisuka. Tai yra atsikrato keistuoliu, nors
jis pats save mieliau vadina šviesuoliu.
Savarankiškas mąstytojas, kuris ieško širdies tiesos
Kalifornijos universitete San Diege baigėte matematiką ir fiziką. Kaip patekote į Lietuvos mokslų akademijoje filosofų surengtą konferenciją, kas ir kodėl pakvietė Jus ten skaityti pranešimą „Amžinai bręsti ar šiaip gyventi? Šviesuolės ir tamsuolės“?
Mane domina išminties klausimai, – pasakojo lietuvių šeimoje Amerikoje, Kalifornijos valstijoje, gimęs fizikas ir matematikas. Jis 18 metų gyvena Lietuvoje. – Nuo vaikystės man rūpi viską žinoti. Mes gyvename tokioje visuomenėje, kur tokio mokslo ir tokio klausimo nėra, bažnyčioje irgi tai nesvarstytina. Nuo vaikystės turėjau tam atsiduoti ir plačiai mokytis.
Filosofija nėra sėkmingas mokslas. Praėjo keli tūkstančiai metų, o filosofai nė dėl vieno dalyko nesutaria. Antra, jie nėra išvystę bendrystės, kuri palaikytų tuos pačius mąstytojus. Akademiniai mąstytojai, su tam tikromis išimtimis kaip Tomas Kačerauskas, kalba prasmingai, bet jie nemano, kad yra atsakymų. Dažnai atrodo, kad jie net savo minčių neturi, tik nagrinėja kitų.
O man rūpi, kad būtų šviesuolių mokslas, kuris galėtų atsakyti į sunkiausius gyvenimo klausimus. Dabar rašysiu vadovėlį šviesuoliams. Per konferenciją pristačiau šio vadovėlio santrauką. Yra tokios užuovėjos, salelės kaip T. Kačerauskas, Antanas Andrijauskas, kurie tokiam žmogui kaip aš, pašaliniam, leidžia kalbėti. Kitur atsisijoja, neleidžia, nenori. Mano lygis yra pakankamas, galiu tokioje aplinkoje dalyvauti.
Visus atsakymus suradote, apie juos galite ir kitiems papasakoti savo vadovėlyje?
Visų atsakymų tikrai nėra, bet galiu jau apžvelgti visumą. Tikslas yra amžinai bręsti, jau čia ir dabar. Amžinas gyvenimas yra ne po mirties, o dabar, šiomis akimirkomis, kas taip nusiteikia gyventi. Tai yra gyvenimas klausimais, o ne atsakymais. Toks atsivėrimas, sugebėjimas gyventi nežinojimu.
Kiekvieno mūsų gyvenimas yra atsakymas į klausimą. Kieno klausimą? Tas asmuo, kuris klausia, galime jį pavadinti dievu, užduoda klausimą, į kurį mes esame atsakymas.
Jėzus Kristus yra to pavyzdys, kad mes esame kukliausias indas, kuriame dievas galėtų visaverčiai išsireikšti. Kai kam tai pavyko, mes galime į tai atsiremti ir sukurti bendrystę, kur galėtume gyventi tais klausimais, vienas kitą palaikyti. Šiaip mes gyvename visuomenėje, kuri to nenori, mes dievo nenorime, jis nereikalingas.
Vadinasi, kuriate tą bendraminčių bendruomenę?
Pirmiausia reikia savarankiškai mąstyti, tai yra ką galiu pats vienas. Tai labai užgrūdina. „Independent thinkers“, savarankiški mąstytojai, susiję su labai gražia sąvoka „šviesuoliai“. Jie skleidžia tą bendrystę.
Kai pradėjau lankyti universitetą Čikagoje, po truputį pradėjau susirasti draugų, su kuriais galėčiau pakalbėti. Dažniau turėjau kalbėti, kas jiems įdomu ir jų kalba, sąvokomis. Prieš kokia dvidešimt metų, man buvo apie trisdešimt, su draugais darėme Geros valios pratimus. Pavyzdžiui, kažkas labai jaudina tave, nes pasaulyje yra vienaip, o širdis jaučia kitaip, tie abu dalykai nesiderina.
Kaip tuos pratimus darėte?
Tų pratimų ir galbūt viso gyvenimo esmė – gyventi širdies tiesa. Ar galėtume tą širdies tiesą žinoti, įsisavinti? Nusistatome klausimą, vykdome, permąstome, vėl nusistatome... Tarsi su savimi darėme mokslinį tyrimą.
Tarkime, mane labai jaudino benamiai, prašantys išmaldos. Viena tiesa – nuo mano pagalbos gali būti blogiau, benamis gali tuos pinigus pragerti, o girtas ką nors primušti. Kita tiesa – jeigu žmogus prašo pagalbos, turėčiau jam padėti. Abi tiesos yra teisingos. Klausimas, kuri yra širdies tiesa? Buvau linkęs nepadėti benamiams, bet tai nebuvo širdies tiesa, nes jeigu tas klausimas mane jaudino, vadinasi, mąstau klaidingai.
Širdies tiesa veda į pasaulio tiesą, bet ne atvirkščiai. Kitas būdas – atrinkti, kur yra kuri: pasaulio tiesas visada galima parodyti, pateikti pavyzdžių, kaip galima padėti. Bet tu juk neparodysi, kad REIKIA padėti. Tik širdyje gali tą pajusti. Širdies tiesas gali išsakyti, bet negali jų pamokyti. Jos turi būti mūsų viduje.
Taip keliasdešimt pratimų darėme, mąstydami, kas gerai piliečiui, visuomenei, valstybei, kas yra šviesu. Tai buvo ir gyvenimiška, ir moksliška
Vietoj to, kad kiekvienu žingsniu abejotumėte ir jį tikrintumėte, gal paprasčiau tiesiog apsispręsti padėti arba ne?
Mes bandėme padėti. Kiekvienas susiradome po benamį. Turėjau daug nuotykių su savu, senu teistu dažytoju. Jį nusivedžiau valgyti, daug negali, pasirodo, jo skrandis nedidelis. Kartu ėjome jam darbo ieškoti, bet po valandos jis labai pavargo, bet supratau, kad jam labai reikia ryšio, bendravimas jam labai svarbus.
Su draugais susitikę pasipasakodavome savo patirtis ir permąstydavome, kaip yra iš tikrųjų, kas yra pagalba. Kad paprastas šiltas bendravimas jau žmogų palaiko. Tada širdis labai nurimo, supratau, kaip įsijungti ir dalyvauti. Tai yra mokslas, nuo jo priklauso, kaip mūsų protas, mūsų vidus sustatytas. Tai kartu ir dievo globa – aš sugebėjau tuos pratimus daryti. Tam reikia išeiti už savo patirties ir aš to nebijau, nes jaučiu, dievas mane išgelbės.
Kai žmonės klauso Jūsų minčių, ar manote, jos randa atgarsį juose?
Man nelabai tai svarbu, nes aš pirmiausia mąstau sau. Man rūpi tiesa. Mano pagrindinė vertybė – gyventi tiesa, ar aš mąstau teisingai.
Prieš skaitydamas minėtą pranešimą priešais Lietuvos filosofus papasakojote istoriją iš kaimo, kuriame gyvenate. Draugas Jus nusivedė į nemokamą koncertą. Salėje pastebėjote žmones, sėdinčius ant praėjimo. Atsistojęs prieš juos pradėjote aiškinti, kaip nesaugu taip elgtis, nes gaisro atveju tai būtų pavojinga visiems. Jūsų pasisakymas baigėsi paprastai – Jus tiesiog išnešė iš salės. Ar dažnai taip Jus išneša, „išjungia“?
Tokį nuotykį turiu bent kartą į mėnesį, savaitę ar dieną, kai gal ir neišneša, bet neaišku, kaip jis baigsis. Čia ir yra tas amžinas gyvenimas, kai žmogus nebijo, kas bus, jeigu visiems dabar pasakysiu.
Labai lengva tokių išsišokimų prikurti, užtenka paklausti žmogaus, ko jam melsti? Paklausiau savo kaime vienos merginos, ji paprašė melsti, kad išlaikytų teorinį vairavimo egzaminą. Pernai jį išlaikiau iš trečio sykio! Nors mano intelekto koeficientas yra 174.
Žinau, kaip tai sunku, todėl už ją pasimeldžiau. Tas mane paskatino – reikia parašyti straipsnį, kas čia per nesąmonė tas egzaminas. Ten tyčia parašyti klausimai, kad tik neišlaikytum. Supratau, kaip žmonės išlaiko: tų klausimų nėra daug, turi atsakymus įsiminti taip, kaip jie nori atsakyti.
Tai yra ydinga. Tai yra žmonių bukinimas ir atskleidžia požiūrį į lavinimą. Jiems nesvarbu, kaip iš tikrųjų yra, jiems svarbu, kad tu iškaltum taip, kaip jie pasakys. Tie žmonės, kurie šitą egzaminą organizuoja, yra žiaurūs, nežmoniški. Tai yra šlykštu, tai yra demokratijos stoka. Tikroje demokratijoje kažkuriai partijai tai rūpėtų.
Kai užduodate nepatogių klausimų, Jus arba atstumia, arba nenori bendrauti?
Kai būna toks susidūrimas, stengiuosi kuo švelniau tai išsakyti. Aš save tikrinu nuolatos. Kas minutę. Tai ir yra amžinas gyvenimas, kai nusistatai, vykdai, peržiūri.
Man svarbu tikėti kuo mažiau, žinoti ir mylėti kuo daugiau. Man rūpi judinti tą šviesuolių bendrystę, kur visų tikėjimų žmonėms būtų prieinama, kad išvis tikėjimas nebūtų reikalingas, kad tai būtų mokslas. Tai yra mano tikslas.
„Kaime yra žmoniškiausia gyventi“
Man įdomu ne teorijos, o kaip praktiškai tai atrodo Jūsų kasdienybėje. Gyvenate Eičiūnuose Alytaus rajone. Labai smagiai kaimui priskiriame mūsų visuomenės neigiamybes ir tamsumas, kaip ten sekasi burti šviesuolių bendruomenę?
Išeivijoje augant mus mokė mylėti Lietuvą, kad tai gražiausia pasaulyje šalis. Ten svarbiausia yra kaimas. Dvylika metų būriau šviesuolius, turėjau įmonę „Minčių sodai“, kuri bankrutavo. Per tą veiklą kilo mintis, kad šviesus kaimas labai svarbus.
Kaime yra žmoniškiausia gyventi. Esi arčiau visuomenės, arčiau gamtos.Kaimo neigiamumas – jis gali „suėsti“ šviesuolį, savarankiškai mąstantį žmogų. Bet keturi–penki šviesuoliai gali paveikti visą kaimą, paimti viršų, nuteikti kitaip.
Mane iš daug kur yra išvarę. G. Soroso fondas (Atviros Lietuvos fondas – red. pastaba) įrašė į savo juodą sąrašą. Čikagoje skautai, Vyčiai kandidatai išmetė už per didelę iniciatyvą. Paskui gyvenau Pavilnyje, Liaudies kūrybos atžalyne. Lietuvinome mažumas. Lietuviai susibūrė į fiktyvią bendruomenę Europos Sąjungos struktūrinių fondų paramai gauti ir mus išvarė iš to centro.
Tada pagalvojau, kur norėčiau gyventi, kur yra tie šviesiausi kaimo šviesuoliai. Pažinojau Zenoną ir Audronę Janušauskus. Dalia Jusienė vadovauja jaunimo folkloro grupei, jie puoselėja blaivybę, kuri labai svarbi.
Mūsų kaime yra dvi šviesios šeimos – Janušauskų ir Verveckų, abi jos didelės, po penkis vaikus. Kai jau yra dvi didelės tokios šeimos (kaime gyvena trys šimtai žmonių), tada gali iš karto vykti renginiai.
Jaunimas ten labai šaunus. Galėtume išskirti 23 metų Akvilę Rubikienę. Ji penktą kartą rengia šventę „Kaime žydi abrikosai“. Kaip tik šeštadienį vyks šis festivalis, bet ne mūsų kaime, o Butrimonyse, Alytaus rajone, nes renginys išaugo. Toje šventėje bus folkloro, dainuojamosios poezijos ir naktišokiai.
Mūsų šviesiame kaime yra visa Lietuvos visuomenė, kuri dvasine prasme yra partizanai, disidentai ir kolaborantai. Partizanai yra žmonės kaip aš, kurie jau yra už šios visuomenės ribų. Labai sudėtinga man gauti darbą, tik per pažintis. Pasižiūrės, sakys, kad tu nenormalus, tu nesutampi su tuo, ko mums reikia. Be to, man nelabai rūpi pinigai.
Disidentams nebūtina nusistovėjusi tvarka. Galiu drąsiai sakyti, tarp filosofų kolaborantų, tyčia ar netyčia tokiais tapusių, yra labai daug. Jie tyli, jei jiems nenaudinga ką nors pasakyti. Mes gyvename tokioje visuomenėje, kurioje reikia labai užgrūdinto žmogaus.
Aš tiek užgrūdintas, taip atsidavęs tokiam keliui, kad save laikau šviesuolių karaliumi. Mano tikslas – suburti šviesuolių tautą, išpuoselėti šviesuolių mokslą, šviesuolių bendrystę. Karalių gali būti daug, bet kad nėra, Kristaus nėra. Aš esu jo vietininkas, aš galiu būti Kristus dabar. Nematau jokio skirtumo tarp savęs ir Kristaus, nes aš širdingai gyvenu.
Esu netobulas, nuodėmingas. Bet tą akimirką, kai mane išnešė iš salės, kuo aš skiriuosi nuo Kristaus? Kuo? Tai gali daug žmonių supykdyti, nes jie nekenčia gerų žmonių. Bet vieną procentą gali padrąsinti, nes jie nori gerų žmonių, nes jie nori būti geresniais žmonėmis.
Iš Jūsų pasisakymo per mokslinę konferenciją „Gyvenimo būdas ir stilius: filosofinis ir sociologinis aspektai“, taip pat per beveik du dešimtmečius gyvenant Lietuvoje sukauptos patirties pastebėjote didžiausias šalies problemas – savižudybes, alkoholizmą. Ką dar išskirtumėte?
Aš renkuosi būti lietuviu. Galėčiau juo nebūti. Jeigu renkuosi būti lietuviu, tenka susirūpinti: tuoj bus milijonas žmonių, išvykusių iš mūsų šalies. Kodėl? Ne todėl, kad „ekonomija“ yra ne tokia, o dėl to, kad niekas neatsako už mūsų tautą.
Per 25 metus praradome milijoną. Nemanykime, kad kitą milijoną bus sunkiau prarasti. Kas beliks? Per šimtą metų nebus lietuvių, nes jų nereikės.
Kodėl emigruojame? Mes gi nemylime savęs ir nemylime kitų. Jeigu sugebėtume mylėti savo žydus, tada galėtume mylėti save. Jeigu sakytume, kad būtų gerai čia turėti milijoną žydų, tada gi mums netrukdytų homoseksualai, baikeriai ar hipiai. Visi būtų mums brangūs ir mieli. Kiekvieną bandytume suprasti. O dabar mes nenorime kitų mylėti, vardan to nemylėsime ir savęs, nes mūsų tauta „neklystanti“.
Ko mums trūksta – drąsos pripažinti klaidas?
Noro bręsti. Noro būti geresniems. Reikia sąmoningumo, kad kiekvienas lietuvis brangus. Nebūtinai, kad jis būtų Lietuvoje. Dabar mūsų bendravimas yra ne ugdantis, o smukdantis.
O Jus aplinka smukdo?
Stengiuosi nebendrauti, gyvenu šviesiame kaime. Jeigu žiūrėčiau iš savo pusės, tas užgautų. Kai dabar meldžiuosi, prašau jėgų susitvarkyti su menkystomis. Tas labai padeda. Kai suprantu, šitas žmogus yra menkysta, kolaborantas, dalyvauja šitoje sistemoje, priimu jį kaip tokį.
Vadinasi, manote, nelabai ką galite pakeisti, tiesiog atsitraukiate?
Ne, ne, ne. Aš kaip partizanas, kuriu savo bazę. Žinoma, gražiausia galimybė, kai gali su mylimąja sukurti šeimą. Gali prisiversti visus mylėti, bet kad būtų nors vienas žmogus, kurį myli neprisiversdamas.
Kiekvienam būtina turėti tokį žmogų ar bent norėtųsi turėti. Tada iš karto viskas gerai, tada esi neišsemiamas, gali visus mylėti. Jeigu neturi, viskas griūna. Čia yra kaip atomo branduolys – tvirta šeima.
Ar suradote savo moterį ir sukūrėte tvirtą šeimą?
Ne, ir panašu, kad tai neįvyks. Tai, ko mano širdis nori, tikroviškai kalbant, neįvyks, – atsakė A. Kulikauskas.
