„Kai jau žinojau, kad tai darysiu, buvau prie ežero ir stebėjau, kaip šuolininkai sinchroniškai šokinėja į vandenį. Man taip patiko šis vaizdas, ypač jų pirmas susidūrimas su vandeniu! Paskui analizavau, mąsčiau, kokie žmonės galėtų tai daryti, – Lietuvos spaudos fotografų klubo narė Rita Stankevičiūtė-Kazakevičienė ne iškart apsisprendė po vandeniu įamžinti garsius mūsų plaukikus. Dvylikos jų unikalius povandeninius portretus dabar galima apžiūrėti Dailininkų sąjungos galerijoje Vilniuje.
„Mano gyvenime viskas su vandeniu siejasi“
Siekdama įgyvendinti, ką sumanėte, lankėte nardymo kursus. Ar prisimenate pirmąjį panirimą po vandeniu?
O, jis buvo labai sunkus. Paskui antras, trečias kartas, ir tiesiog pripranti prie tos būsenos. Pirmą sykį panėriau prieš kokius trejus metus, kai jau ketinau šį projektą įgyvendinti. Po dvejų metų pertraukos vėl buvo sunku: užtrukau penkiolika minučių panerti į penkių metrų gylį.
Idėja fotografuoti po vandeniu gimė prieš ketverius metus?
Ją turėjau labai seniai, tik tai įgyvendinti reikia labai daug pinigėlių. Normalu, bet kuris menininkas tą pasakys, nes jo veiklai reikia finansavimo, – sakė pernai po pertraukos į Vilniaus dailės akademiją, kur tęs magistrantūros studijas, sugrįžusi kūrėja. –
Užtrukau apie dvejus metus, kol susirinkau reikiamą techniką, įrangą. Tai be proto brangu. Man reikėjo susirasti ją turinčius privačius asmenis, su jais užmegzti ryšį, susidraugauti, kad jie patikėtų manimi ir leistų ją išsinuomoti.
Koks apskritai Jūsų santykis su vandeniu, ar vaikystėje mėgote plaukioti, ar to vengėte?
Kai tik išmokau plaukti, pirmas mano plaukimas buvo po vandeniu. Mano gyvenime kažkaip viskas su vandeniu siejasi. Pirmoji personalinė paroda V.Y.R.A.Y. , kur įprasti vyrų portretai pereina į vandenį.
Labai seniai turiu dar kitą idėją, tik jos nevystau, fotografuoti architektūrą po vandeniu. Dabar šita paroda irgi su juo. Jau norėčiau to vandens atsikratyti! Bet kai kyla vizija, ją turi įgyvendinti, kad atsirastų kita.
Ar iškart pagalvojote apie sportininkus, kad norite būtent plaukikų portretus kurti?
Kai jau žinojau, kad tai darysiu, buvau prie ežero ir stebėjau, kaip šuolininkai sinchroniškai šokinėja į vandenį. Man taip patiko šis vaizdas, ypač jų pirmas susidūrimas su vandeniu! Paskui analizavau, mąsčiau, kokie žmonės galėtų tai daryti. Daug kas gal sakys, kad plaukikus rinkausi dėl Rūtos (Meilutytės – red.pastaba) įtakos, bet ne dėl jos.
Kodėl tarp dvylikos mūsų plaukikų portretų nėra Rūtos? – „Aqueous“ parodą, kurios kuratorė yra Aušra Lukošiūnienė, sudaro dvylikos plaukimo čempionų – Aiškutės Buzelytės, Dariaus Grigalionio, Vytauto Janušaičio, Linos Kačiušytės, Ugnės Mažutaitytės, Dano Rapšio, Mindaugo Sadausko, Arijaus Pavlidi, Birutės Užkuraitytės-Statkevičienės, Kotrynos Teterkovos, Giedriaus Titenio, Roberto Žulpos – portretai.
Taip susitarėme, kad ji atsakys, kai manęs žurnalistai ims klausinėti. Pernai rugpjūtį laukiau kitų sportininkų, su kuriais po Olimpiados buvome sutarę fotografuotis. Su Rūta ilgai derinome, ji lyg ir sutiko, bet galiausiai pasakė „ne“. Nesigilinau į priežastis. Dabar labiau gailiuosi ne dėl Rūtos, kad kalbindama ją, įdėjau tiek energijos, o kad nepakviečiau Simono Bilio. Iš pradžių apskritai nežinojau daugybės sportininkų, kokie jie yra.
Tai kodėl apsistojote būtent ties jais? Jums reikėjo žmonių, kurie gerai jaučiasi vandenyje?
Todėl, kad jų yra nedaug. Vandens sportininkų Lietuvoje apskritai nėra daug. Pasirinkau būtent plaukimą, nes man pačiai jis artimas, asocijuojasi su mano gyvenimu. Kai pamačiau nusipelniusių plaukikų sąrašą, nustebau, kiek nedaug jų yra.
Plaukikai nuo pat mažens visą savo gyvenimą yra vandenyje. Mes tik kartais nueiname į baseiną, ežere maudomės, o jie kiekvieną dieną. Tai dar sustiprino sprendimą, kad būtent šie žmonės turi būti portretuose.
Plaukikai stovi ant kranto, o paskui jie leidžiasi į vandenį. Pirmas jų susilietimas man ir buvo svarbiausias, jų santykis su vandeniu. Panirus po vandeniu, pasikeičia veido formos. Vanduo netgi iš tikro pasendina kai kuriuos žmones. Plius, vanduo didina matmenis.
„Aš nenuleidau rankų: du metus ėjau ėjau, sakiau, pasakojau“
Ar bandymo procesas vyko ilgai, kol supratote, kaip norite plaukikus atvaizduoti?
Ilgą laiką mano vizijos niekas nesuprato. Piešiau ant lapo, ką noriu padaryti. Bandymai buvo kokie du, su paprastais žmonėmis, ne sportininkais. „Nusifotkinau“, ir man tapo aišku. Galvoje turėjau viziją, žinojau, kaip tai turi atrodyti.
Kai kurie potretai primena gaivius poparto paveikslus. Ar prašėte, kad plaukikai rinktųsi ryškesnes aprangos ir kepurėlių spalvas?
Ne, jie visi tarsi atėjo į treniruotę, man norėjosi, kad jaustųsi sportinė atmosfera. Žalia kepuraičių spalva, žinoma, dominuoja, – šypsosi parodos „Aqueous“ autorė. – Man visų pirma buvo įdomi dokumentika, norėjau visus į krūvą sudėti, įamžinti.
Visi jie yra skirtingi. Neįmanoma padaryti vienodų portretų. Nors visi, atrodo, plaukia vienodai, bet jų nusileidimas į vandenį skirtingas. Atrodo, visur ta pati šviesa buvo, bet kiekvienąkart plaukikų (ir šviesos) susilietimas su vandeniu buvo vis kitoks. Man fotografijoje šviesa yra labai svarbi.
Ar sunku buvo plaukikus prikalbinti dalyvauti tokiame meno projekte?
Sportininkai iškart priėmė mano pasiūlymą fotografuotis, net neuždavė klausimo, kodėl turiu dalyvauti, kas čia bus. Aišku, vieni jautėsi laisviau už kitus. Birutė Užkuraitytė-Statkevičienė buvo linksma, nesusikausčiusi, nardė kaip ruonis, kaip kokia undinė purtė plaukus.
Bet kai dvi valandas būni vandenyje (man tekdavo ir ilgiau, nes reikėdavo paruošti techniką), pasidaro šalta, nors baseino vanduo ir šiltas, atsiranda diskomfortas veide.
Vanduo siejamas su gyvybe. Simboliška, kad „vandeninga“ paroda jau baigta, ji keliauja po ekspozicijų sales, o Jūs laukiatės naujos gyvybės, pirmojo vaiko.
Kaip pasakyti, 2016 metais mano gyvenime daug visko įvyko. Penkiolika metų gyvenau Vilniuje, išvažiavome į kaimą. Kaip sakau, gyvename pelkėje, – atskleidžia Marijampolėje gimusi menininkė ir spaudos fotografė. –
Tais metais patvirtino mano projekto finansavimą, galėjau pradėti dirbti. Labai džiaugiuosi, kad per pusmetį viską spėjome. Man labai padėjo vyras Nerijus. Be jo būtų buvę labai sunku, jis atveždavo sportininkus iš Kauno, naktį veždavo juos atgal, nes fotografavimai vykdavo vakarais.
Jau bebaigdama fotografuoti plaukikus, sužinojau, kad laukiuosi. Dėl to kiek paskubinom parodos atidarymą, jį norėjau rengti pavasarį, kai šilta.
Minėjote, apie plaukikus iki parodos „Aqueous“ sukūrimo nedaug žinojote, dabar labiau jų rezultatais, karjera pasidomite?
Taip, bet jie man šiaip labai įdomūs žmonės – nuoširdūs, draugiški, be jokių dramų. Labai džiaugiuosi, kad jie sutiko dalyvauti mano projekte. Gaila, kad ne visus juos pavyko nufotografuoti, dokumentuoti, bet didelė jų dalis padaryta.
Nors kelerius metus sunkiai sekėsi kitiems paaiškinti savo povandeninių portretų viziją, vis dėlto sugebėjote ja ne tik įtikinti kolegas ir fotografijai prijaučiančius žmones, bet ir prezidentą Valdą Adamkų, kuris tapo parodos globėju.
Aš nenuleidau rankų! Du metus ėjau, ėjau, sakiau, pasakojau. Vieną, kitą kartą nepavyko, ir kiti žmonės jau nuleidžia rankas, numeta idėją. Ieškojau pavyzdžių, peržiūėjau šimtus tūkstančius fotografijų, kad įsitikinčiau, kad tokių portretų, būtent apie sportininkus nebuvo. Po biškį, ir įtikinau.
Labiau palaikymo iš meno pasaulio ar fotografų sulaukėte?
Gal labiau fotografų. Jiems aiškiau buvo, ką noriu daryti. Kultūros ministerijai iš pradžių sunku buvo tai suprasti, kol neturėjau pavyzdžių. Matyt, atėjo laikas visiems suprasti, ką noriu pasakyti, – teigė iki vasario pradžios Dailininkų sąjungos galerijoje Vilniuje eskponuojamos parodos „Aqueous“ autorė R. Stankevičiūtė-Kazakevičienė.
