Sporto klubo logotipas – svarbi prekės ženklo dalis, besirikiuojanti su istorija, žaidėjais, treneriais, komunikacija ir vadyba. Nurimus Lietuvos krepšinio lygos (LKL) sezono aistroms, naujienų portalas Alfa.lt nutarė pasižvalgyti po aukščiausio šalies diviziono komandų naudojamus logotipus.
Ką jie simbolizuoja, kokie jų pagrindiniai akcentai, kokie sektini pavyzdžiai, o kam derėtų pasitempti?
LKL klubų logotipus sutiko apibūdinti Vilniaus dailės akademijos (VDA) meno licenciatas, grafinio dizaino katedros doc. Robertas Jucaitis ir komunikacijos agentūros „New!“ partneris Tomas Ramanauskas.
„Į sveikatą, jeigu tik tai padės mūsų krepšiniui į save pažvelgti kritiškiau. Geriausi linkėjimai“, – išreiškę nuomones sutartinai tarė pašnekovai.
Pabrėžiame, kad visos specialistų įžvalgos skirtos ne destrukcijai ir neigiamiems aspektams pastebėti, o tobulėjimo terpei kurti.
R. Jucaičio komentaras
Dauguma LKL klubų logotipų labai toli iki profesionalių, jie labiau tiktų mėgėjų lygai.
Pagrindinės jų problemos:
1) Tipografija blanki, neįdomi, netinkama ir neišsiskirianti. Nesuprantamas potraukis juodam ar baltam kontūravimui, apsunkinančiam skaitomumą;
2) simboliai (personažai) – jų nėra arba jie neprofesionaliai stilizuoti;
3) spalvos – pasirenkamos dažnai ne sportinės, ne aktyvios spalvų gamos;
4) pavadinimai – dažnai netinkantys sporto klubams.
Klubo ženklinimo kryptys yra dvi – arba žaisti pagal lyderių (NBA) ženklodaros taisykles, arba kurti LKL ženklodaros stilių. Antrąja kryptimi labai abejoju, nes gyvename labai prastai ženklodarą išmanančioje šalyje, kur mokami didžiuliai atlyginimai krepšininkams ir taupoma komunikacijai, įvaizdžio kūrimui. O NBA ženklodara labai aiški, ji istoriškai stipriai lemta pramogų ir komiksų kultūros. Mūsų klubų savininkai turi suprasti, kad sportas tai:
1) pramogų verslas (o ne korporatyvinis stilius);
2) dinamika;
3) magnetas akims.
Apie kiekvieną klubo logotipą detaliau
Vilniaus „Lietuvos rytas“. Spalvos tinkamos (nors ir turi neigiamą nacistinės Vokietijos spalvų konotaciją), bet vietoje patrauklaus simbolio matome neįskaitomą „runą". Nėra klubo pavadinimo.
Klaipėdos „Neptūnas“. Nors ir atitinka daug sėkmingo sportinio logotipo kriterijų, bet per daug susižavėta baltais kontūrais. Trūksta personažo simbolio.
Alytaus „Dzūkija“. Sunkus provincialumo atvejis. Pavadinimas netikęs. Ženklo idėja gera, bet nepasisekė su dizaineriu, kuris kūrė štai taip – nukopijavo iš rusiškos lipdukų automobiliams svetainės (pasisavino? Svetainėje paveikslėliai neparduodami, tik lipdukai) lūšies galvą ir jai prisegė ten pat rastą lokio leteną. Šriftas iš tarpukario ir jo stilius kaip „Dvaro pieno".
Panevėžio „Lietkabelis“. Keistas pavadinimas, nepatraukli ruda spalva neturi jokios energijos, o juk tai juk sporto klubas, ne šokolado fabrikas, nėra įsimintino simbolio, persistengta su šriftų dydžių kaitaliojimu ir jų kontūravimu.
Pasvalio „Pieno žvaigždės“. Ženklas atitinka daug gero logo kriterijų, bet strateginė kryptis ne ta – šis logo tinka pieno produktams ženklinti, bet ne krepšinio klubui. Neturi aktyvaus, dinamiško ir patrauklaus simbolio. Tamsios, iš lietuviškų verpsčių ornamentikos atkeliavusios segmentinės žvaigždės (vyrų klubo simbolis?) tamsiame fone beveik nesimato.
Utenos „Juventus“. Be komentarų.
Kauno „Žalgiris“. Seniai reikalauja atnaujinimo, ženklas vertingas tik savo istorija ir spalvų deriniu, bet ne dizainu. Simbolį klubas lyg ir turi, bet jis tik linksmina žiūrovus rungtynių metu. Bandyta stilizuoti į lanką su tinkleliu (pro kurį, beje, nupieštas kamuolys net nepralįstų), raidė „Ž“ niekada patrauklumu neprilygs jokiam zoomorfiniam simboliui, nes simbolis įkūnija kokias nors siekiamas savybes – drąsą, greitį, jėgą, o ką gali įkūnyti bevardis lankas su tinkleliu? Be to, „persūdyta“ su baltais ir juodais kontūrais šešėliais, kurie mažame mastelyje susilieja. Klubo logotipe naudojamas „Avant Garde" šriftas turi diakritinį ženklą ant „Ž", o klubo arenos pavadinime skaitome „Zalgirio arena“ (logo dizainą sukūrė arenos architektas E. Miliūnas) ir jame panaudotas (sukurtas?) visai kitoks šriftas, neturintis diakritinio ženklo, nes tai reveransas lietuviškų diakritinių raidžių nemokantiems perskaityti užsieniečiams. Tačiau komunikacijoje pavadinimas kažkodėl asmenuojamas pagal lietuvių kalbos taisykles. Žodžiu, chaosas.
Prienų-Birštono „Vytautas“. Nors ir atitinka daug gero sportinio logo kriterijų, strateginė kryptis ne ta – tai korporatyvinis, per daug oficialus, o ne aktyvus sportinis stilius.
Kėdainių „Nevėžis. Komponentai geri, tačiau bendras stilius kiek senstelėjęs – 90-ųjų pabaigos. Sugadintas sporto logotipuose dažnai naudojamas šriftas (palyginkite V ir Ž storius, N ir S). Logotipas neturi simbolio.
Šiaulių „Šiauliai“. Netinkamai stilizuotas, statiškas simbolis, persistengta su kontūrais, netinkamas šriftas. Kompozicijoje per daug smulkių detalių ir vizualaus „triukšmo".
Patarimai
Jei klubas neturi ir logotipe neparodo simbolio personažo – jis neturi charakterio. Tada visi klubai tampa anemiški ir suvienodėja. Bet net ir tų klubų, kurie logotipe pavaizdavo simbolį, jis nepatrauklus arba mėgėjiškai stilizuotas. O kaip klubai galvoja patikti jauniesiems sirgaliams, kurie dar nuo vaikystės pasakų laikų ir vaikams skirtų maisto produktų pripratę prie personažų simbolių? Tik turint ženklą, kurį norisi išsitatuiruoti, galima įgyti lojalių sirgalių gvardiją.
Atskleisiu paslaptį – sporto klubo gero ženklo receptas labai paprastas, jis susideda iš 6 dalių:
sugalvoti gerą pavadinimą (reikalingas geras rinkodarininkas ir tekstų kūrėjas);
sugalvoti originalų simbolį (reikalingas geras rinkodarininkas arba dizaineris);
simbolį profesionaliai stilizuoti (reikalingas geras iliustratorius);
parinkti aktyvių, išsiskiriančių iš kitų klubų logotipų, spalvų derinį (reikalingas geras dizaineris);
parinkti tinkamą tipografiką (reikalingas geras dizaineris-tipografas arba kaligrafas);
sukurti dinamišką (energingą ir agresyvią), aiškią net ir mažame mastelyje, kompoziciją (reikalingas geras dizaineris).
Viskas!
Tolesni žingsniai – jau ženklodaros procesas. Tam, kad naudojant logotipą nebūtų jokių improvizacijų, būtina sukurti grafinio stiliaus naudojimo vadovą ir jo nuosekliai laikytis. Atrodo paprasta? Bet tik ne Lietuvoje!
Kiek tai kainuoja? 2011 m. Europos krepšinio čempionato Lietuvoje, kuriam buvo sukurtas geras grafinis stilius (išskyrus nevykusią oficialią atributiką), organizacinio komiteto vadovas Mindaugas Špokas tai puikiai žino. Ar yra gebančių sukurti gerą ženklodarą sportui Lietuvoje? Taip, yra. Tačiau klubai nemano, kad į tai verta investuoti.
Geriausi NBA logotipų pavyzdžiai – Memfio „Grizzlies“, Čikagos „Bulls“ ir atnaujinti Sakramento „Kings“, Atlantos „Hawks“, Šarlotės „Hornets“ bei Naujojo Orleano „Pelicans“ logotipai. Prasti – Naujojo Džersio „Nets“, Jutos „Jazz“ (naujasis), Portlando „Trail Blazers“, Oklando „Warriors“ logotipai.
Komunikacijos agentūros „New!“ partneris T. Ramanauskas: „Mane stebina, kaip lėtai ir nenoriai krepšinio šalies klubai suvokia, kad ženklas, išvaizda, dizainas yra integralios žaidimo dalys. Gerai atlikti grafiniai elementai, kaip emblema, paryškina komandos charakterį, suteikia vizualinio unikalumo, leidžia labiau įsijausti gerbėjams ar prijaučiantiems. Galiausiai, tai ir pardavimai – klubo palaikytojus kur kas lengviau įtikinti mokėti savus eurus už atributiką, kai ji yra estetiška, gerai sudizaininta ir ją užsivilkęs neatrodai kaip draugams lažybas pralaimėjęs nelaimėlis, už bausmę turintis nešioti marškinėlius su užrašu „Achema".
Mes dažnai sukiojamės į NBA, norėdami nusirašyti, kaip veikia tobula krepšinio sistema, kodėl tuomet nežiūrime, kiek daug dėmesio ten yra skiriama komandų įženklinimui. Koks didelis įvykis yra naujų logotipų pristatymas, kiek diskusijų apie tai, kiek įvairių iteracijų atliekama – nuo marškinėlių iki kepurių, rankšluosčių, šalikų, gertuvių ir t. t. Abejoju, ar tikrai lygiai tiek pat marškinėlių su Stepheno Curry pavarde būtų parduota, jei jie būtų identiški „Dzūkijai“. Ir taip pat tikiu, kad daug daugiau Šiaulių fanų užsivilktų Roko Giedraičio pavardę, jei ji šviestų ant „Golden State Warriors" lygio marškinėlių.
Kalbant apie konkrečius dizainus, yra keli krepšeliai. Gausiausia – „kaip gavosi" arba „ir aš pažįstu dizainerį“ tipo popamokinė veikla: „Dzūkija“, „Lietkabelis“, „Juventus“, „Nevėžis“. Negrabūs, kliši, atmestiniai. Tada yra „kūrėme seniai arba bent jau atrodo, kad kūrėme seniai“, grupė: „Šiaulių", „Neptūno" ir „Žalgirio" ženklai, kurie yra žymūs dėl klubų pasiekimų, o ne dėl savo grafinio adekvatumo. Gali pasirodyti, kad todėl jie yra automatiškai geri. Nėra. Nors „Žalgirį" tikrai reikia pagirti – savo komunikacijoje jie pamažu įsileidžia šviežesnių tendencijų tiek tipografijoje, tiek vizualinėje kalboje, be to, turi legendinę spalvinę kombinaciją. Beliko tik emblemą susitvarkyti. Iš grandų – „Lietuvos ryto" emblema bene tvarkingiausia, tačiau to nepasakysi apie aprangas – yra ką gerinti, tvarkyti. Vilnius tikrai galėtų rodyti klubų ženklinimo madas.
Galiausiai yra „Pieno žvaigždžių" noras paversti žaidėjus pieno pakuotėmis ir sukuriantis absoliučiai netinkamą įvaizdį – kokia energinga sporto komanda, jei galėtų rinktis ženklą, sutiktų, kad jame būti rami naktis, o ne perkūnai, buliai ar net pagaliau vapsvos. Naktis, paimta iš „Pieno žvaigždžių“ logotipo, yra nesusipratimas sporto kovose. Pabaigti norėčiau „Vytautu", pirma komanda įsiklausiusia į pasaulines komandų dizaino tendencijas. Taip gražbyliauju, nes mano agentūros dizaineriai ir kūrė šį ženklą. Bet girčiau jį ir niekaip neprisidėjęs. Vien jau už komandos drąsą ir norą šiuolaikiškėti, o ne lengvabūdišką numojimą ranka ir apsimetimą, kad viskas puiku.“
