Iki skausmo pažįstama. Viena gražų rytą pusę septintos kažkas tik spūst raudoną mygtuką – ir prasideda. Gatvėmis į studijas siaubingu greičiu prašvilpia džipai, sausakimši didžiųjų žurnalistų. Ir per visus galus kad pakils pašėlęs urzgimas, lojimas ir dantų griežimas! Lietuva turi naują priešą!
Ir koks nors, tarkim, kad ir A. Rusteika, iš šiaip išgeriančio ir užkandančio piliečio ūmai pavirsta „prieštaringai vertinamu“, „galimai, esą ir ko gero“, „prorusišku populistu“, „keliančiu grėsmę nacionaliniam saugumui“, kuriam „teisėsauga turi klausimų“. Kaip mat apmėto šūdais ir tampi „skandaluose paskendusiu“. Ir tavęs nebėra.
Kompromatų karai prasidėjo, kai valstybė dar kartą prasidėjo. Pirmąjį laimėjo Pirminiai Segtuvai, t.y. pirmaisiais metais iš KGB pastato ir archyvų išvogtos bylos. Buvo užimti placdarmai ir strateginės teisėsaugos aukštumėlės. Per paksiadą iš pirmojo karo rezultatų išstorėję Antriniai Segtuvai su kompromatine šviežiena įveikė Pirmuosius.
Nuo to laiko kameros sukasi greitai, tačiau niekas labai nesikeičia. Rinkimuose padalyvaujam su partijomis, po to įvyksta tikrieji rinkimai, kuriuose dalyvauja STT, prokuratūros draugeliai ir saugumiečiai, kompromatų bylos ir kam reikia persiųsti failai. Prie to jau visi pripratom, kaip prie musių vasarą. Lietuva be skandalų – Lietuva be ateities.
Kas kurlink šaudo, atspėti nesudėtinga. Kažkaip nebestebina, kad skandaluose paskęsta visi, tik visada paviršiuj lieka plūdūriuoti šventieji konservatoriai. Štai Mantui Adomėnui baudžiamoji byla, o neliečiamumo niekas neatima ir niekam tai neįdomu. Andrius Kubilius nuomodamasis automobilį pažeidė galiojančią tvarką? Dvidešimties sekundžių naujiena per žinias, keli sakinukai portaluose – ir viskas.
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 22 straipsnis nustato, kad žmogaus privatus gyvenimas neliečiamas. Asmens susirašinėjimas, pokalbiai telefonu, telegrafo pranešimai ir kitoks susižinojimas neliečiami. Informacija apie privatų asmens gyvenimą gali būti renkama tik motyvuotu teismo sprendimu.
Tačiau pagal naująjį Elektroninių ryšių įstatymo 77 straipsnį ne tik žvalgybos, bet daugybei valdžios institucijų informacija apie privatų gyvenimą jau beveik metus teikiama be teismo sprendimo. Niekam tai neužkliūna, niekas nesikreipia į Konstitucinį Teismą, visažiniai žiniasklaidos dobermanai tyliai vizgina uodegas. Daugelis pajuntam išmanųjį kišenėje paslaptingai kaistant, bet nieko.
Štai Mindaugas Bastys nuo 2001 metų artimai bendravo su netinkamais žmonėmis, tarsi visi kiti būtų bendravę vien su tinkamais. Įsivaizduojat – vienas jų net buvęs KGB-istas! Ir kalbėjosi apie ką visi tada kalbėjosi – apie atominės statybas!
Bet juk ir Dalia Grybauskaitė, ir A. Kubilius susitikę kalbėjosi apie atominę su Vladimiru Putinu (Nemykolaičiu), svarbiausiu pasaulyje KGB-istu. O jei KGB priedangos įmonė „Dujotekana“ tais nuostabiais laikais finansavo konservatorius, tai juk grėsmių nacionaliniam saugumui – nulis.
VSD 2006 metais įspėjo M. Bastį dėl rizikų, kad žinotų, su kuo kartais išgeria, nes žmonės spausdami ranką nesako „labas, aš Lietuvos priešas, KGB-istas“. Ir nusiramino. Prokurorai patvirtina – jokių nusikaltimų M. Bastys nepadarė, ir tyrimo net nepradės. Saugumiečiams tai neužkliuvo dešimtmetį ir grėsmių valstybei niekas nematė. O dabar atsibudo, žiūri – ogi vyrukas baigia pakeisti geopolitinį Lietuvos kursą!
Man kyla klausimėlių ne dėl M. Basčio pažįstamų, tarp kurių niekšelių esama. O kad Seimo narys gali būti dešimtmečiais sekamas, jo pasiklausoma. Dėl tų ryšių galima neduoti leidimo dirbti su slapta informacija, bet rengti apkaltą yra ne kas kita, tik politinės kovos ir bauginimo priemonė.
Kai šitaip su deputatu, ką kalbėti apie paprastus žmones, ar kaip jie ten dabar mus praminė – mokesčių mokėtojus ir darbo jėgą? Tai anais laikais neturėjom ką prarasti, išskyrus savo grandines ir buvome drąsūs. Dabar gyveni nuo atlyginimo iki atlyginimo, nuo vieno paskolos grąžinimo termino iki kito. Nepatiksi, prarasi pajamas ir visas tavo ir vaikų gyvenimas sugrius.
Sugrįžta mada kalbėtis tik su savais virtuvėse. Bijo ne vien žmonės. Ramūnas Karbauskis prieš mėnesį irgi nematė M. Basčio grėsmės valstybei, dabar staiga atako. Labai pravartu žiūrėti ir klausytis ne tik ką, bet ir kaip sako. Niekada R. Karbauskio nemačiau tokio išsigandusio, drebančiu balsu ir slepiančio žvilgsnį. Tokia būna kūno kalba vaiko, kurį tuoj muš diržu. Gal čia ir viskas gerai, bet minčių kyla visokių.
Arba vėl – prokuratūra sako, kad 15 tūkst.€ Gintaro Steponavičiaus fondui ir vienai viešajai įstaigai panaudoti pilietiškumo pamokėlėms mokyklose. Baisus nusikaltimas, partijos reklamos finansavimas, nes mokinukai gali gerai pagalvoti apie Liberalų sąjūdį! Tvarka bus!
Bet iš pasąmonės paskambina Liuciferis ir klausia, – o kodėl nebuvo įstatymų pažeidimas Valdo Adamkaus fondo gauti 0,5 mln. Lt iš minimumus uždirbančių Viktoro Uspaskicho fiktyvių aukotojų mainais į Lietuvos pilietybės suteikimą (t.y.pardavimą) tik keliskart Lietuvoje pabuvojusiam Mansurui Sadekovui, pažeidžiant nustatytą tvarką ir nesvarsčius Pilietybės komisijoje?
Ir dar, kad jį kur velniai, Liuciferis teiraujasi, kodėl prokurorams nebuvo įstatymų pažeidimas V. Adamkaus suteiktas Gedimino ordino Komandoro kryžius KGB generolui Vladimirui Jakuninui, nors Konstitucinis Teismas nustatė – apdovanojimas skirtas pažeidžiant galiojančią tvarką ir Konstituciją? Ir tai nebuvo jokia grėsmė nacionaliniam saugumui?
Atsakau jam – seni reikalai, kolega. Argi nesupranti politinio tikslingumo nekelti sumaišties aukščiausiojoje Lietuvos valdžioje valstybei reikšmingu laikotarpiu? Idiote, suprask pagaliau, kad taip buvo padaryta visai ne dėl Lietuvos ir ne dėl kažkokio V. Adamkaus, – surėkia ausin ir numeta ragelį.
Ir pagalvoju, kad teisingumas negali būti senas ar jaunas. Negali būti guminis ir dvigubas, kai vienu atveju plačiai atsimerkiama, kitu – dar plačiau užsimerkiama. Ir dar pagalvoju, kad esu tikrai idiotas, jei taip dar pagalvoju.
O štai ir mielasis tautos priešas Gintautas Kėvišas. Viešai, visiems suprantamomis užuominomis iš aukštų tribūnų pasakyti, kad tu vagis ir reikalauti atsistatydinti? Ir tikėtis, kad taip ir padarys, tuo visiems patvirtindamas, kad jis ir yra vagis? Užsiundyti žurnalistus ir galvoti, kad išsigąs ir paklus?
Tokie metodai labai primena Rytų kaimynus, kurių, nekenčiam, bijom ir vaidinam, kad tokie nesam. Tik ten V. Putinas atėmė iš Vladimiro Gusinskio televiziją – ir žiniasklaida išsigandusi nusimovė kelnes. Pasodino Michailą Chodorkovskį – ir verslas pritūpęs plaka uodega, pažeria pinigų ir atiduoda įmones kam reikia.
Pas mus kaip ir demokratija, todėl einasi sunkiau. Ne visus, kuriuos reikia, pavyksta sudoroti kaip Jeronimą Milių, nors ir tas, duodu kepurę, atsiteis savo tūkstančius. Tik apie tai niekas neparašys. Kai reikia svetimą išmesti, loja savaitėmis ir gigabaitais. Kai pripažins atleidimą neteisėtu – bus sakinys paskutiniame puslapyje ir vienuolika sekundžių per žinias.
G. Kėvišas yra lakmuso popierėlis – ar esame teisinė valstybė, ar tik apsimetam. Milijonus valdžia išsijuosus jam tik dalino, tas tik taškė ir kaip gyveno – visi matėm. Visi didieji ponai, panelės ir ponios buvo draugeliai, į spektaklius lakstė, rankutę spaudė. Tai ir išrinko pagal įstatymus, konkursus ir visokias tvarkas dar direktoriumi.
Tik staiga pokšt, kažkas vėl paspaudė mygtuką. Ir jo išmetimą iš darbo aršiai sapnuoja visi – nuo valytojos iki ministrės su Prezidente. Tai tada man pasakykit, kas valstybėje yra aukščiau – pareigūnų svajonės ir sapnai ar įstatymas? Teisinėje valstybėje, kuria norėtume būti, įstatymas aukščiau visko. Aukščiau manęs ir jūsų, aukščiau ministrų ir Vyriausybės, aukščiau Seimo ir Prezidento.
G. Kėvišas išeikvojo lėšas, piktnaudžiavo? – ištirkit, įrodykit ir pasodinkit. Turėjo nelegalių pajamų, neteisėtai praturtėjo? – išsiaiškinkit, nugręžkit nesumokėtus mokesčius, nubauskit keleriopa nusuktų mokesčių bauda ir išmeskit. Išmokit dirbt, po galais, kiek galime klausytis to užsakyto lojimo per telikus ir aukščiausių valstybės pareigūnų bejėgiško mekenimo – atsistatydink, atsistatydink, atsistatydink?
Valstybė, kurioje net visiems žinomo sukčiaus negali išmesti iš darbo Prezidentas, neturėdamas tam teisinio pagrindo, yra vadinama teisine. Valstybė, kurioje lydekai paliepus, Prezidentui panorėjus galima sudoroti bet ką, neturint tam teisinio pagrindo ir organizuojant viešas apspjaudymo kampanijas, yra vadinama Rusija. Valstybė, kurioje kuriami įstatymai vienam žmogui atleisti, aplamai yra ne valstybė arba tai nėra įstatymai. Pasirinkime pagaliau, kuo norime būti.
Čia ne krautuvė ir skaitytojas nėra visada teisus, užsuka ir dundukų. Tai jiems noriu pareikšti, kad G. Kėvišas ir Co neturi sparnelių, o bendrauti su KGB-istais yra negražu. Tačiau šie pamąstymai visiškai ne apie juos, o apie Lietuvą ir mus visus. Valstybė, kur politikoje pasirintinai pasitelkiama teisėsauga, naudojami sekimo ir pasiklausymo duomenys – kokia tik nori, tik nei demokratinė, nei teisinė.
Joks tikslas nepateisina priemonių, priešingai – priemonės išduoda tikrąjį tikslą. Nepaliaujami kompromatų karai baugina žmones, verčia juos svetimaisiais ir silpnina valstybę. Ir labai nekrykštaukit, jei viešai užgula kokį prasižengėlį ar neįtikėlį. Vieną gražų rytą tokiu galite tapti jūs pats ir jūsų šeima.
