Asketiški ir paslaptingi, gyvenantys atokiai nuo civilizacinio triukšmo, praktikuojantys kovos menus bei meditaciją, ir besąlygiški pacifistai, kurių rankose ginklo neišvysi – tokį karikatūrišką budistų įvaizdį įprasta matyti Vakarietiškoje popkultūroje. Tačiau musulmonai rohinjai, dažnai vadinami šiuo metu labiausiai persekiojama etnine mažuma pasaulyje, bėga iš budistų dominuojamo Mianmaro, kurio Vyriausybė iš Jungtinių Tautų tribūnos apkaltinta vykdant „vadovėlinį etninį valymą“.
Įdarbinta propaganda
Dalai Lama, Tibeto dvasinis lyderis ir budizmo išpažinėjų autoritetas visame pasaulyje, yra sakęs, jog vengia užmušti uodą, jeigu nėra rizikos užsikrėsti maliarija, tad kai kas su nuostaba sureagavo į žodžius, kuriuos jis išsakė 2011 m. žuvus „Al-Qaedos“ vadui Osamai Bin Ladenui: „Atlaidumas nereiškia užmaršties to, kas nutiko.“
Nors kaip ir bet kokios religijos atveju tapatinti atskirų grupių veiksmus su jų deklaruojama religine tapatybe būtų klaida, Alfa.lt kalbinti Pietryčių Azijos regiono ekspertai sutinka, kad budizmo išpažinėjų įvaizdis Vakaruose perdėm romantizuotas ir idealistiškas, o supratimas apie šias visuomenes – menkas.
Kaip sako dr. Indrė Balčaitė, konfliktas tarp rohinjų ir Mianmaro valdžios nėra tiesiog tarpreliginis konfliktas, nors jį taip interpretuoti dažnai linkstama. Tačiau įvaizdžiai lemia daug. „Kaip islamas turi labai neigiamą įvaizdį, ne tik Birmoje, bet ir Vakaruose, taip budizmas yra labai idealizuotas. Taip, Buda sakė, jog negalima naudoti prievartos, bet ar to laikosi konkretūs žmonės, kurie yra netobuli ir savaip interpretuoja religinius priesakus, yra kitas klausimas. Yra nacionalistų vienuolių grupuotės, kurios dėsto, kad prievarta yra blogai, bet kai užeina kalba apie „ginkime rasę ir religiją“, tai jau kitka. <...> Yra labai daug propagandos antimusulmoniškos. Ir tarptautinės žinios apie islamą, apie tai, kas vyksta musulmonų šalyse, tai, ką „IS“ ar „Al Qaeida“ įvykdo – visos tos žinios yra sekamos ir panaudojamos musulmonų nenaudai ir islamo įvaizdžio nenaudai“, – sako Londono universiteto Afrikos ir Orientalistikos mokyklos absolventė.
Paversti tai išimtinai religinių bendruomenių karu, pasak pašnekovės, reikštų problemos supaprastinimą, tačiau karingiausiai nusiteikę budistai įsitikinę ir mėgina įtikinti bendrapiliečius, kad islamas yra egzistencinė grėsmė budistiškai visuomenei, nors abu tikėjimus išpažįstančios grupės gyvena viena greta kitos šimtmečius, o rohinjų šalyje yra apie 4 proc.
Ir skaičius sparčiai mažėja. Ne tik Mianmaro kariuomenės pastangomis, ujančios rohinjus, tačiau ir autoritetų kaip kad vienuolis Ashinas Wirathu, kurio nuotrauka žurnalo „Time“ viršelyje atsidūrė greta prierašo „budistų teroro veidas“. Jis yra Ma Ba Tha organizacijos, ginančios, kaip teigia patys, rasę ir tikėjimą, vadovas bei taip pat dvasinis judėjimo 969 lyderis.
„Labai daug kur Birmoje, jeigu įeini į kokią parduotuvę ar restoranėlį, dabar galima matyti šio judėjimo ženkliuką, kuris reiškia, kad savininkas yra budistas ir jie nedarys verslo su musulmonais, nepirks nieko iš musulmonų ir panašiai. Tai žmonėms, kurie gyvena iš verslo, o daug musulmonų gyvena iš verslo, nes jiems sunku pakliūti į valstybės tarnybą, kurioj proteguojami smarkiai budistai bamarai, yra labai sunku“, – pasakojo dr. I. Balčaitė.
Pat A. Wirathu sako, kad visa, ką jis daro, yra tik perspėjimas bendruomenei. „Užtenka ir vieno teroristo tarp jų. Pažiūrėkite, kas nutiko Vakaruose, nenoriu, kad tai nutiktų mūsų šalyje“, – primindamas virtinę teroro išpuolių Europos ir JAV didmiesčiuose „The Guardian“ yra sakęs vienuolis.
Kaip teigia I. Balčaitė, žlugus šalį valdžiusiai karinei chuntai buvo išlaisvinta viešoji nuomonė ir, kaip tapo akivaizdu, musulmonams ji labai atšiauri: „Jie yra suvokiami kaip tiesiog nelegalūs imigrantai ir tai yra pasekmė ilgamečio smegenų plovimo. Tai rodo, kad jeigu žmonėms dešimtmečius kartoji tą patį, tai jie tuo įtiki ir toliau jie nebegalvoja. Jie mano, kad tai yra nelegalūs ateiviai iš Bangladešo ir tiesiog turėtų grįžti atgal, nepaisant to, kad tie žmonės kartų kartas jau gyvena Mianmaro teritorijoje ir jie neturi, kur grįžti. Jeigu jie atvyksta į Bangladešą, jie ten irgi yra nelegalūs imigrantai ir neturi jokių teisių, gyvena labai prastose pabėgėlių stovyklose.“
Romantiškasis budizmas ir juodasis islamas
VU Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto dėstytojas dr. Konstantinas Andrijauskas sako, kad ne kitaip negu kitos religijos, budizmas irgi gali būti „įdarbinamas“ politiniams tikslams siekti. Politologas primena, kad budistai į rankas ginklus ėmė ne tik Mianmare, bet ir Tailande bei Šri Lankoje.
„Pirmiausia reikia pastebėti, kad budizmas kaip religinė sistema, jeigu atsiribotume nuo moralinio ir etinio aspektų, veikia labai panašiai kaip ir kitos dižiosios pasaulio religijos – atlieka mobilizacinį veiksnį, gali būti naudojama valdžios legitimacijos tikslais ir daugeliu kitų, su religija iš principo ryšio neturinčių politinių aspektų. Taip, iš tikrųjų Vakaruose yra giliai įsišaknijusi nuomonė apie prigimtinį budistų taikumą, kuri doktrininiu požiūriu yra pagrįsta, bet jeigu atsiribotume nuo doktrinos ir pažiūrėtume į praktiką, būtent tai, kaip budizmas naudojamas siekti politiniams tikslams, tai išraiškų pamatytume įvairių“, – sako K. Andrijauskas.
„Keliose šalyse budistinės daugumos buvo labai glaudžiai sutapatintos su politine valdžia. Bene ryškiausi to pavyzdžiai yra kaip tik Birma/Mianmaras, šalia esantis Tailandas ir Šri Lanka savo laiku. Visose šiose valstybėse turime budistinę daugumą ir nebudistinę mažumą, ir skirtingais moderniosios istorijos laikotarpiais tarp pagrindinių visuomenės etnokonfesinių grupių buvo labai didelių problemų ir sankirtų. Birmos ir Tailando atveju kalba eina apie budistines daugumas ir musulmonų mažumas, o Šri Lankoje, pirmiausia, budistinę sinhalų daugumą ir hinduistų ir mažiau musulmonų turinčią tamilų mažumą.
Tai Šri Lankoje mes turėjome pilietinį karą, Tailande turime iš esmės šimtmečius siekiantį dinastinį politinį režimą, kur monarchas yra vos ne sudievinamas ir gyventojų iki šiol dažnai laikomas Budos inkarnacija. Ir galiausiai Birmoje, nepaisant kvazisocialistinės chuntos valdymo pastaruosius keletą dešimtmečių, budizmas buvo naudojamas kaip vienas tų daugumą etninių grupių jungiančių veiksnių. Deja, iš labai margos etnokonfesiniu požiūriu Birmos išsiskiria būtent musulmonai, gyvenantys pirmiausiai Rachino (Rakai) valstijoje, kuri turi bendrą sieną su Bangladešu“, – pasakojo mokslininkas.
Paklaustas, ar mano, kad idealizuotas ir romantizuotas budistinių bendruomenių įvaizdis trukdo suvokti ir reaguoti į krizę Mianmare, K. Andrijauskas sako, kad tai gali būti tiesa, tačiau, jo manymu, dar labiau prisideda juodas musulmonų bendruomenės paveikslas.
„Tai gali būti susiję su problemos vertinimo skirtumais, bet aš labiau išskirčiau ne tiek pabrėžtinai taikų budizmo įvaizdį, kiek islamo demonizavimą pastaraisiais dešimtmečiais, kuris yra pakankamai suprantamas dabartinių įvykių visame pasaulyje kontekste, kad ir kaip liūdna būtų pripažinti. Į musulmonų skausmą, masinį persekiojimą ir veiksmus, kurie yra panašūs į genocido lygmenį, tiesiog nelinkstama kreipti tiek daug dėmesio, nes islamas neturi to neutralesnio įvaizdžio, kurį turėjo prieš keletą dešimtmečių. Sutikčiau, kad bendras pozityvus budizmo įsivaizdavimas veikia, bet daugiau, manau, veikia islamo demonizavimas šiame kontekste“, – mano K. Andrijauskas.
„Vadovėlinis etninis valymas“
Nors Mianmaro valdžia tikina, kad kariuomenės operacijų metu taikomasi tik į teroristus ir deda visas pastangas civilių aukoms išvengti, bėgantys rohinjai įsitikinę, kad vyriausybės pajėgoms nerūpi, kas pateks į ugnies zoną ir kas laukia iš šalies bėgančių civilių, kurių 400 tūkstančių iš šalies spruko vos per pastarąjį mėnėsį. Kalbintai I. Balčaitei taip pat nekyla abejonių, kaip įvardyti įvykius, kuriuos JT žmogaus teisių komisaras Zeidas Ra’adas al Husseinas rugsėjo pradžioje pavadino „vadovėliniu etninio valymo pavyzdžiu“.
„Jeigu, paskutinėmis žiniomis, apie pusę rohinjų kaimų Rakai valstijoje yra ištuštėję, jeigu daugiau kaip 400 tūkst. žmonių pabėgo iš šalies jau vien tik per šį kartą, neskaitant ankstesnių pabėgėlių bangų, jeigu atimtos pilietybės teisės jau seniai, nuo 1982-ųjų, jeigu ribojamos įvairios kitos teisės, įskaitant judėjimo teisę – žmonės be specialių leidimų negali pajudėti net iš Rakai valstijos, ribojama teisė į šeimą – reikia leidimų tuoktis, gimdyti vaikus, palaidoti žmogų, jeigu nėra jokio politinio atstovavimo ir žmonių grupė etninė net negali vadintis taip, kaip nori, štai aš nežinau, ar galima pavadinti tai kitaip nei etniniu valymu.
Bet ar vadinsime tai etniniu valymu, ar ne, yra sąlyginis ir labai politizuotas klausimas. Aišku, dauguma Mianmaro gyventojų sakys, kad ne, nes jie tiesiog nepriima tos grupės kaip bendrapiliečių ir jiems tai yra nacionalinio saugumo klausimas, tai ir yra bėda“, – sako I. Balčaitė.
