Dalies Seimo narių iniciatyva burtis į grupę ryšiams su Tibetu palaikyti, kaip ir Seimo pirmininko Viktoro Pranckiečio nenoras tam pritarti, naujai priminė jautrų „vienos Kinijos“ politikos klausimą. Politologo Konstantino Andrijausko teigimu, nėra blogai kalbėti apie Tibeto problemas, tačiau tai turėtų būti daroma pirmiausiai nevyriausybinių organizacijų lygmeniu.
„Suprantu Seimo pirmininką, kodėl jis taip sako. Iš jo perspektyvos žiūrint, tai tikrai būtų provokatyvus žingsnis“, – sakė K. Andrijauskas apie V. Pranckiečio trečiadienį „Žinių radijui“ išsakytą mintį, kad Lietuva neturėtų oficialiai „viename kambaryje kalbėti apie vientisą Kiniją, kitame kambaryje – apie Tibeto rėmimą“.
Kalnuotas Tibeto regionas buvo faktiškai nepriklausomas nuo 1913 metų iki 1950-ųjų, kai jį užėmė komunistinės Kinijos kariuomenė. 1959 metais po nesėkmingo sukilimo į Indiją su šalininkais pasitraukė dvasinis ir politinis Tibeto lyderis, 14-asis Dalai Lama.
Tik 2011 metais Dalai Lama, jau būdamas 75-erių, oficialiai atsisakė politinio vaidmens. Tibeto Vyriausybė tremtyje iki šiol veikia Daramsalos miestelyje Šiaurės Indijoje. Kinija traktuoja Tibetą kaip neatskiriamą šalies dalį.
„Didysis klausimas yra vienos Kinijos politika. Mes gerbiame ir oficialiai pripažįstame Kinijos teritorinį vientisumą. Tačiau šios politikos kontekstas, aišku, pirmiausiai taikomas Taivanui. Tokie klausimai, kaip Tibetas ar Sindziangas, apskritai lieka lyg ir savaime suprantami“, – tvirtino Vilniaus Universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (VU TSPMI) dėstytojas.
