Kad ir kaip vadintume santykius – meile, dvasiniu ryšiu, draugyste, visus juos galima suskirstyti į konstruktyvius ir destruktyvius. Konstruktyvūs arba sveiki santykiai vadinami prieraišumu, nesveiki – priklausomybe.
Kuo skiriasi šie santykių tipai? Kaip išsikapstyti iš destruktyvių santykių ir paversti juos sveiku prieraišumu?
Kas yra prisirišimas ir priklausomybė?
Prisirišimas – sveika santykių forma. Partneriams gera kartu. Tą žodį „gera“ jie gali iššifruoti sau ir draugams kaip „įdomu, naudinga, saugu, jauku, aistringa, malonu“. Prieraišumas atsiranda iš abipusio įsimylėjimo. Jeigu mylimiesiems gera ir įdomu būti kartu, jie pasirengę atsiduoti santykiams, tai jų ryšys nuo to tik stiprėja. Atsidavimas reiškia įsijungimą, norą suprasti vienam kitą, įsijausti ir nevaržyti kito laisvės.
Svarbi prieraišumo dalis yra sugebėjimas būti vienam. Psichologai tvirtina, kad prieraišumo formulė yra tokia: „Mes galime būti vienas be kito, bet norime būti drauge.“
Labai svarbu, kad partneriai iš tikrųjų gali gyventi vienas be kito. Jie yra stiprūs, nepriklausomi, įdomūs, kompetentingi ir vertina šias vienas kito savybes. Jie gali turėti savo interesų gyvenime, užsiimti savo hobiu, žiūrėti su draugais futbolo varžybas, nakvoti pas motiną.
Priklausomybė – nesveika santykių forma. Šiuose santykiuose partneriai fiziškai ir psichologiškai negali gyventi vienas be kito. Jie negali savarankiškai priimti sprendimų, įgyvendinti savo troškimų, nes turi savo norus derinti su kitu. Jeigu vienas nusprendžia gyventi savaip, tai kitas griebiasi manipuliacijų, kartais ir nesąmoningų. Pavyzdžiui, jis gali susirgti nepagydoma liga ir visam laikui prisirišti prie savęs partnerį.
Psichologai mano, kad priklausomų santykių šaknys kyla iš tėvų šeimos. Tėvai kartais išmaino savo meilę į teisę priimti visus sprendimus už savo vaiką. Jie vis kartoja: „Jeigu pasielgsi kitaip, vadinasi, nemyli manęs ir esi nevertas mano meilės.“ Vaikui labai svarbi tėvų meilė, todėl jis atiduoda už ją teisę rinktis.
