Nauda ir po 50 metų
Pilietinės visuomenės institutas atlieka ne vieną pilietiškumo tyrimą. Pasak šio instituto vadovės Ievos Petronytės, pilietiškumas pirmiausia yra rūpinimasis savo valstybe, savo aplinka, atsakomybės prisiėmimas už savo ateitį ne individualiai, o kolektyviai.
„Mes dažnai įsivaizduojame, kad esame vieni atsakingi už savo gyvenimą, kad „ką pasidarysiu, tą turėsiu, ir tegul už mano asmeninės ribos būna nors ir tvanas, o aš su viskuo susidorosiu“, bet iš tikrųjų tai nėra visai tiesa“, – apie pilietiškumą kalba ji.
Pasak I. Petronytės, jau seniai pasaulyje yra atlikti tyrimai, rodantys, kad gyventi pilietiškoje bendruomenėje yra daug lengviau ir geriau. Iš esmės pilietiškumas sutelkia visuomenę ir padeda jai funkcionuoti.
„Iš esmės net ekonomika veikia geriau, jeigu toje šalyje yra stiprios pilietinės bendruomenės. Žvelgiant iš racionalaus požiūrio taško, pilietiškumas sumažina veikimo kaštus. Jis skatina solidarumą ir pasitikėjimo ryšį visuomenėje. Žmonės tiki, kad gali vieni su kitais veikti, jaučiasi tam pajėgūs. Tai gali lemti lengvesnius pokyčius ir lengvesnius sprendimus. Jeigu to nėra, nelabai kontroliuojame aplinką, kurioje gyvename“, – sako I. Petronytė.
Pasak direktorės, pilietiškumas, kai susidaro galimybė keisti patį visuomenės audinį, leidžia sklandžiau vykti procesams, o tai perspektyvoje žmogui naudinga.
„Tai labai racionalus atsakymas žmonėms, kurie mąsto pragmatiškai. Jeigu rūpiniesi ilgalaike savo nauda arba galvoji, kaip gyvensi po 20, 30, 50 metų, jeigu tu nori būti pajėgus keisti nepatinkančią situaciją, jaustis gerai, veikti lengvai, reikia būti pilietiškam, rūpintis savo valstybės kūrimu“, – sako I. Petronytė.
Visuomenės termometras
Pasak I. Petronytės, yra trys pagrindiniai institute atliekamų pilietiškumo tyrimų temų blokai. Nuo 2007 metų matuojamas pilietinės galios indeksas. Paskutinis toks tyrimas atliktas pernai gruodį. Direktorės teigimu, indeksas leidžia stebėti savotišką visuomenės termometrą, kaip kinta visuomenės nuotaikos, kaip keičiasi savo pilietinės įtakos vertinimas visuomenėje, kaip pasikeičia potencialus įsitraukimas arba noras įsitraukti į tam tikras veiklas, kaip kinta supratimas, kad veikti pilietiškai yra rizikinga ir panašiai.
I. Petronytės teigimu, 2016 metais buvo stebimas netikėtas, seniai nematytas pilietinės galios indekso šoktelėjimas. Visgi, jos manymu, optimizmas turėtų būti santūrus. „Šoktelėjimas, matyt, buvo nulemtas daugiausia ne tolygaus, nuoseklaus augimo visose keturiose dimensijose, bet vienoje – įtakos – dimensijoje. Tą šoktelėjimą mes siejame su pernai gruodį po rinkimų buvusia euforija“, – sako I. Petronytė.
Jos teigimu, po rinkimų žmonės pajuto savo įtaką – daug kalbėta, kad, kaip tuomet atrodė, laimėjo kitokia, nauja politinė jėga, atstovaujanti „paprastam“ žmogui.
„Pajautimas, kad žmogus gali nuspręsti ir pakeisti didžiąją dalį svarbiausios šalyje institucijos – Seimo. Pajautimas savo įtakos – kad atėjo visiški naujokai ir pasikeitė politinis reprezentacinės institucijos veidas. Tai greičiausiai ir lėmė tokį augimą“, – sako ji.
Tiesa, vėlesnės apklausos rodo, kad jau nuo 2017 metų pradžios grįžo įprastinis nusivylimas išrinktaisiais, pradėjo kristi partijų reitingai.
„Galima manyti, kad tas šoktelėjimas buvo momentinis 2016 metų rinkimų nuotaikų atspindys. 2017 metų pilietinės galios indeksas kinta labai nežymiai“, – sako ji.
Pilietiškumo įgūdžiai nėra ugdomi
Tiriant pilietiškumo ugdymą, stebimi ir pokyčiai mokyklose. Pasak I. Petronytės, 2016 metais tiriant pilietinės galios indeksą, buvo įtrauktas klausimas, kaip žmonės vertina pilietinį ugdymą Lietuvoje. Pasak jos, paaiškėjo įdomus faktas. Pilietiškesni asmenys, labiau įsitraukiantys į veiklą, pilietinį ugdymą vertino prasčiau.
„Galima sakyti, kad galbūt tas, kam skauda, rūpi, yra kritiškesnis. Iš kitos pusės, tai gali būti signalas, kad mokyklose mes vykdome pokyčius, stengiamės, tie pokyčiai po truputį juda, bet situacija visose šalies mokyklose tikrai nėra labai gera“, – sako ji.
Pilietinio ugdymo tyrimo duomenys įrodė, kad viskas labai priklauso nuo mokytojo. „Ne visi mokytojai geba, ne visi mokytojai turi laiko, sąlygų susidoroti su pilietinio ugdymo iššūkiu. Kas nutinka? Iš tikrųjų daugelyje mokyklų pilietinis ugdymas tampa labai formalus. Vaikai tiesiog mokosi, kas parašyta Konstitucijoje, kas pagal apibrėžimą yra geras pilietis, bet pilietiškumo įgūdžiai iš tiesų nėra ugdomi. Mes pasakojame, kaip dviratis atrodo, turime schemą, bet nemokome tuo dviračiu važiuoti. Praktiškumo arba suvokimo, pabandymo, ką reiškia būti pilietiškam, stygius mokyklose vis dar jaučiamas“, – kalba I. Petronytė.
Tiesa, situacija šiek tiek gerėja, atsiranda vis daugiau galimybių, tačiau procesas nėra pakankamai įsivažiavęs.
Direktorės teigimu, galbūt labiau didmiesčių mokyklos ir mokyklos, kuriose dirba aktyvūs mokytojai, geba susidoroti, aktyviai ugdo jaunus žmones, suprantančius pilietiškumo svarbą ir gebančius būti pilietiškus, bet kitose mokyklose situacija gerokai prastesnė.
Pasak direktorės, kai kur pilietinis ugdymas tebelieka pamoka, kurioje lengva gauti pažymį, kur prireikus šios pamokos laikas naudojamas kitiems dalykams, kurių nespėta išdėstyti skirtu laiku. Jos teigimu, pilietinio ugdymo dažniausiai moko istorijos mokytojai ir kartais šios pamokos laikas išnaudojamas istorijos temoms nagrinėti. I. Petronytė sako, kad sunku pasakyti, kokioje dalyje mokyklų tai vyksta, bet tai visgi gana matoma ir ryšku.
Patys kišame sau koją
Pamokose normaliai neugdant pilietiškumo, visuomenė tarsi pati sau kiša koją. Pasak I. Petronytės, viena vertus, jaunimas yra amžiaus kategorija, kuri yra aktyviausia. Pastebima, kad labai dažnai baigus mokyklą įsitraukimas į įvairias pilietines akcijas, veiklas labai krenta.
Kita vertus, paskutinių metų duomenys parodė, kad 25–29 metų jaunimas yra finansiškai savarankiškas, turi daugiau galimybių, yra tas branduoliukas, apie kurį susiburia mūsų visuomenės pilietinė galia. Jie išsilavinę, jaučia savo įtaką, labiau save vertina, turi galimybes dalyvauti.
Direktorės teigimu, mokykla yra pilietinio ugdymo pagrindas. Žmonės mokosi dalyvaudami įvairių organizacijų veikloje, tačiau mūsų visuomenė aktyvumu nepasižymi: 7 iš 10 žmonių nedalyvauja jokios organizacijos veikloje – net ir garažų, sodininkų ar namų bendrijų veikloje. Tad esame gana pasyvūs.
I. Petronytės manymu, labai priklauso ir nuo to, iš kokios aplinkos vaikai ateina į mokyklas. Jei jų aplinka aktyvi, jiems pilietinis ugdymas mokykloje gal ir nėra toks svarbus. Jie randa bendraminčių, organizacijų, kur gali save realizuoti.
„Jei vaikai iš pasyvesnės aplinkos, mokykla tampa vieninteliu atspirties šaltiniu arba galimybe įsitraukti. Mokykla turėtų parodyti pilietinio veikimo prasmę, reikšmingumą, leisti pabūti ir pasijusti tuo piliečiu, suvokti, kad rūpinimasis savo valstybe, bendruomene, savo aplinka yra prasminga veikla, iš kurios ir pats gauni naudos, nes gerini aplinką, kurioje gyveni. Prisiimdamas atsakomybę už tai, kas susiję su tavimi, tu tampi atsakingu piliečiu“, – pabrėžia pašnekovė.
Užburtas ratas
Dar vienas pilietiškumo tyrimo blokas yra „Atvira valdžia“. Pasak I. Petronytės, tai yra visuomenės įsitraukimo į sprendimų priėmimą tyrimas, kitaip tariant, kiek esame linkę įsitraukti į politinį aspektą turinčią pilietinę veiklą. Ji pirmiausia nukreipta į institucijas. Direktorės teigimu, daryti poveikį institucijoms lietuviams sekasi gana sunkiai, nepaisant to, kad dokumentuose labai akcentuojamas piliečių įtraukimas, dalyvavimas, atviros valdžios siekiai. Deja, reali situacija toli gražu nėra tobula.„Kritikos strėles galima taikyti ir į visuomenę, ir į valdžios institucijas“, – sako I. Petronytė.
Jos teigimu, jei pažvelgsime į valdžios institucijas, tai dokumentai paruošti, įstatymai numato, tačiau klausimas, kaip tai vykdoma. Pasak direktorės, politiniame lygmenyje naujosios kartos politikai, priimantys atviros valdžios idėjas ir siekiantys įtraukti visuomenę, labai dažnai susiduria su administracija ir įpročiu dirbti kitaip, pagal seną modelį. Ir toks piliečių neįtraukimas į sprendimų priėmimą nebūtinai yra piktybinis.
„Tikrai nenori apsisunkinti, nes kuo daugiau dalyvaujančiųjų sprendimų priėmime, tuo daugiau keblumų, problemų. Imama sakyti, kad dėl to gaištamas laikas ir panašiai“, – spėja, kad galbūt tai kartais atbaido administracijos darbuotojus, ji.
