Šimtmetį pasitinkanti Lietuva ne pirmą kartą savo istorijoje susiduria su emigracijos keliamomis grėsmėmis, dar iki valstybės atkūrimo 1918 m. gyventojai bėgo iš gimtųjų vietų nuo imperinės Rusijos priespaudos, nepritekliaus ir karo baisumų. Ir tąkart nemaža dalis išeivių šaknis įleido Jungtinėje Karalystėje, ir tada juos kamavo panašios problemos kaip ir jų ainius, kurie naujus namus po šimtmečio taip pat rado Britų salose.
Šiandien mėgstama sakyti, kad, emigracijos tempams nemažėjant, Lietuva tiesiog išsivaikščios, to nevengia pabrėžti ir patys išvykusieji. Teigiama, kad XIX a. pabaigoje svetur išvyko galbūt net proporcingai didesnė lietuvių dalis nei šiandien, tačiau tai nesutrukdė Lietuvai išsikovoti vietos po saule – buvo sukurta ir pamažu pozicijas tarptautinėje bendruomenėje išsikovojo suvereni valstybė, kuri šiandien ruošiasi švęsti šimtmetį ir yra gerbiama pasaulio galingųjų partnerė.
Iki Vasario 16-osios – Lietuvos valstybės atkūrimo 100-ųjų metinių – „Tiesa“ spausdins straipsnių ciklą, paremtą istoriniais šaltiniais ir liudijantį apie Jungtinėje Karalystėje prieš šimtmetį įsikūrusius lietuvius bei jų nuotaikas prieš atkuriant Lietuvos valstybę.
Pirmoji banga: bėgta nuo Rusijos ir skurdo
Imigrantams iš Lietuvos dėmesio skirta ir britų parengtame veikale „Mūsų migracijos istorija: Britanijos kūrimas“ (angl. Our Migration Story: The Making of Britain). Ši itin išsami studija parengta bendradarbiaujant Kembridžo ir Mančesterio universitetams, mokslininkai rėmėsi nacionalinio archyvo, Karališkosios istorikų draugijos, įvairių muziejų duomenimis.
Didžiulės apimties darbas atskleidžia, kaip imigrantai iš viso pasaulio traukė į Jungtinę Karalystę nuo Romos imperijos laikų iki 2000-ųjų, kokią įtaką svetimšaliai padarė valstybei ir jos kūrimui iki dabartinių dienų.
Taigi lietuviams skirtoje darbo dalyje teigiama, kad jie iš gimtinės pradėjo migruoti po nesėkmingai pasibaigusio 1863 m. sukilimo prieš Rusijos imperiją. Teigiama, kad dauguma buvo valstiečiai, kurie bėgo nuo rusifikacijos – imperijos primestos aktyvios asimiliacijos politikos, kai Rusijos užimtose teritorijose (tarp jų – ir Lietuvoje) buvo bandoma kuo greičiau įvesti okupanto papročius ir kultūrą.
Tam buvo pasitelktos tokios priemonės kaip kalbos ir spaudos, katalikų bažnyčios draudimas, o jų ir blogėjančios ekonominės padėties neapsikentę lietuviai buvo priversti trauktis. Daugelį lietuvių šeimų taip pat gąsdino carinės Rusijos rekrūtų prievolė – vyrai anuomet ilgiau nei dešimtmetį turėjo tarnauti kariuomenėje.
Britų veikale nurodoma, kad nuo to laiko iki Pirmojo pasaulinio karo emigravo kas ketvirtas lietuvis, iš viso tuo laikotarpiu emigravo apie 670 tūkst. jų. Didžiausi srautai patraukė į žemynus kitoje Atlanto pusėje, tačiau dalis nusprendė pasirinkti arčiau esančias britų salas.
Lietuviai nebuvo mėgstami
1914 m. Jungtinėje Karalystėje suskaičiuota 12 tūkst. lietuvių, iš jų 7 tūkst. įsikūrė Škotijoje. Juos čia atviliojo darbo gausa anglies kasyklose ir geležies perdirbimo pramonės kompanijose, kurių darbininkai prasidėjus karui patraukė į mūšio lauką taip palikę daugybę laisvų darbo vietų.
Rašoma, kad lietuvių antplūdis nelabai patiko gausesnėms imigrantų iš Airijos bendruomenėms, kurių nariai pyko ant svetimšalių dėl to, kad šie sužlugdydavo streikus.
Lietuvių padėtį svečioje šalyje apsunkino ir tai, kad dauguma iš jų nemokėjo anglų kalbos. Dėl to kildavo daug nesusipratimų, lietuviai buvo vadinami lenkais arba rusais, o šie nemokėjo vietiniams tinkamai išaiškinti savo kilmės.
Priešiška aplinka lėmė, kad lietuviai buvo labai vieningi – jų bendruomenė koncentravosi vienoje vietoje, žmonės steigė lietuvių klubus, bažnyčią, rinkosi į bendrus renginius, leido laikraštį gimtąja kalba.
Pastebima, kad tai, kas palengvino jų dalią emigracijoje, apsunkino integraciją į vietos bendruomenes, dėl to kilo pastebima priešprieša, nors netrūko ir draugiškų abiejų tautų žmonių susitikimų.
Todėl pirmoji emigrantų iš Lietuvos banga didesnės žymės istorijoje nepaliko, juolab kad, palyginus su imigrantais iš Airijos, Italijos ir Azijos, mūsiškių buvo išties labai mažai. Be to, kai kurie lietuviai ilgainiui pasikeitė vietiniams sunkiai ištariamas pavardes į angliškas, taip sunaikindami užuominas į savo šaknis.
„Mes pasikeitėme vardus, ir integracija buvo baigta. Sunkiau buvo kitų rasių atstovams – jie odos spalvos pasikeisti negalėjo“, – „The Guardian“ 2006 m. sakė JK lietuvių palikuonė Catherine Brown, kurios protėviai įvardyti kaip praėjusiame amžiuje į JK atvykusi Neverauskų šeima.
Teigiama, kad, po Pirmojo pasaulinio karo Škotijos vyrams sugrįžus namo, dalis emigrantų buvo repatrijuoti į savo gimtines, tokio likimo sulaukė ir apie 400 lietuvių. Antroji emigrantų banga iš Lietuvos į JK plūstelėjo po Antrojo pasaulinio karo, trečioji – 2004 m., kai Lietuva tapo Europos Sąjungos nare.
