Nors garsusis bankininkas Vladimiras Romanovas jau seniai slapstosi užsienyje, aistros dėl sužlugdyto Ūkio banko ir Ūkio banko investicinės grupės (ŪBIG) pinigų dar tebeverda – buvę aukšti V. Romanovo imperijos darbuotojai dabar per teismus ir skolų išieškotojus bando realiais (ir nemažais) pinigais paversti ofšorinei bendrovei įtartinomis aplinkybėmis suteiktą paskolą, kuri nežinia, ar realiai buvo kada apskritai išmokėta.
Šiuo metu kelios buvusios ŪBIG akcininkės, atstovaujamos skolų išieškotojų, bando per Kauno apygardos teismą atgauti skolas iš bankrutuojančios bendrovės „Bofora“, kuriai vadovavo buvusi ŪBIG direktorė. Bankrutuojanti bendrovė galimai yra skolinga daugiau nei milijoną eurų, tačiau teismui atvertus bankroto bylą kilo abejonių, ar išties paskola, kurios dalį grąžinti dabar prašoma, buvo išmokėta.
Pati skola atsirado po daugybės įtartinų sandorių, atliktų tarp V. Romanovo verslo darbuotojų, kontroliuotų bendrovių ir statytinių, o pačioje šios eilės pradžioje stovi V. Romanovo aplinkos bendrovės suteikta paskola Karibų jūros salose įregistruotai bendrovei, jau seniai nutraukusiai veiklą. Kaip aiškėja, duomenų, kad pinigai apskritai buvo išmokėti, nėra, greičiausiai dėl to ši paskola, tikėtina, buvo suteikta tik fiktyviai. Tačiau dabar per teismus reikalaujama grąžinti dalį šios paskolos.
Už jūrų marių nukeliavo dideli pinigai
Ši istorija, kurioje – gausybė tarp ŪBIG darbuotojų ir kontroliuotų bendrovių atliktų sandorių, kurių ekonominę naudą sunku suprasti, prasideda maždaug 2012 m. birželį, kai Lietuvoje veikianti bendrovė „Sinvita“, kuriai tuo metu vadovavo Audronė Vaičiulytė, pasirašo sutartį su vienoje Karibų jūros saloje įkurta bendrove „Hillberg Associates Ltd.“, kad „Sinvita“ suteiks pastarajai 2,391 mln. eurų (tuo metu – 8,256 mln. litų) paskolą. Ar ši paskola iš tikrųjų buvo suteikta, įrodymų nėra.
Kodėl, kaip nurodoma portale rekvizitai.lt, metalo apdirbimu ir nekilnojamuoju turtu užsiėmusi „Sinvita“ įsipareigojo suteikti tokią didelę paskolą neaiškios kilmės bendrovei, lieka paslaptis. Tačiau tai – tik viena iš daugelio „Sinvitos“ paslapčių: dar 2013 m. žiniasklaidoje skelbta, kad ši bendrovė atliko nemažai įtartinų sandorių, susijusių su Ūkio banku ir ŪBIG, kurių metu pinigai iš tolimų, ofšorinių valstybių tekėjo į Lietuvą ir atvirkščiai. Kaip ir daugelis su Ūkio banku buvusių įmonių, taip ir ši bankrutavo.
Pasigilinus į viešai Registrų centre prieinamus duomenis ir žiniasklaidoje prieš kelerius metus skelbtas naujienas, matyti, kaip „Sinvita“ susijusi su V. Romanovo verslo struktūra: didžiausia šios bendrovės akcininkė buvo su ŪBIG ir tiesiogiai V. Romanovu siejama bendrovė „Asocijuoto turto valdymas“, o pati „Sinvita“ buvo ŪBIG akcininkė. Galiausiai – vyšnia ant torto: likviduotos „Sinvitos“ direktore buvusi A. Vaičiulytė, pasirašiusi įsipareigojimą suteikti paskolą, buvo ir Ūkio banko, ir ŪBIG darbuotoja.
Kitame šio sandorio gale, neva Karibų jūros saloje, taip pat stovi V. Romanovo žmogus – už „Hillberg Associates Ltd.“ paskolos sutartį sudarė šios bendrovės įgaliotinis Vitalijus Goriunovas.
V. Goriunovas buvo ir V. Romanovo patikėtinis, prieš pat bankininko turto areštą įsigijęs V. Romanovo šeimos namus Kaune.
Prieš kelerius metus žiniasklaidoje skelbta, kad tokios schemos „Sinvitai“ buvo įprastos – įmonė pinigus iš sunkiai atsekamų šaltinių nukreipdavo į ofšorines bendroves, kurioms, lyg tyčia, atstovavo skandalingojo bankininko statytiniai.
O pati „Hillberg Associates Ltd.“, lyg tyčia, po metų išleido gyvastį – 2013 m. liepos 24 d. iškelta bankroto byla ŪBIG, o po savaitės „Hillberg Associates Ltd.“ ofšorinėje zonoje išregistruojama dėl vengimo mokėti mokesčius. Nėra bendrovės – nėra, ir kam iš ko sugrąžinti paskolą.
Teisę į milijonus mėtė lyg karštą bulvę
Anksčiau aprašytas sandoris, kai nežinia, ar į Karibų jūros salose esančią bendrovę iškeliavo solidžios pinigų sumos, V. Romanovo dinastijai ir žlugusio Ūkio banko kreditoriams svarbus tapo gerokai vėliau, kai teisėsauga griebėsi gelbėti iš banko upeliais tekančius pinigus ir priveržė, o gal net visai užsuko pinigų kranelį į Rusiją pabėgusio bankininko aplinkai ir, žinoma, pačiam V. Romanovui.
Kaip minėta, kyla įtarimų, ar 2,391 mln. eurų paskola apskritai buvo suteikta. Tačiau 2013 m. vasarį „Sinvita“ sudarė dar vieną klausimų keliantį sandorį – perleido teises reikalauti dalies paskolos (3,99 mln. litų, o dabar – 1,15 mln. eurų) ŪBIG teisininkei ir akcininkei Astai Martinaitytei. Pastaroji už perleistą teisę reikalauti grąžinti dalį paskolos atsiskaitė iš karto – perleido 3,99 mln. litų vertės ŪBIG akcijas. Čia – dar viena mįslė: iš kokių lėšų teisininkė buvo įsigijusi šias akcijas, nežinoma.
Teise reikalauti iš „Hillberg Associates Ltd.“ beveik pusės šiai bendrovei suteiktos paskolos A. Martinaitytė džiaugėsi neilgai – 2013 m. gegužės 16 d. ŪBIG viešai paskelbė, kad negalės atsiskaityti su savo kreditoriais, o po kurio laiko ŪBIG teisininkė šią teisę perleidžia ŪBIG direktorės ir akcininkės Ritos Matūzienės bendrovei „Bofora“, kuri už tokį pirkinį pasižada per metus A. Martinaitytei sumokėti 3,99 mln. litų. ŪBIG ir „Boforos“ direktorė R. Matūzienė tą pačią dieną teisę į dalį milijoninės paskolos permeta lyg karštą bulvę – parduoda bendrovei „Optimalus turto valdymas“, kuri per savaitę įsipareigojo už pirkinį sumokėti 3,99 mln. litų.
„Optimalus turto valdymas“ – dar viena su V. Romanovu siejama bendrovė, kurią per kitas bendroves valdė jau minėtos „Sinvita“ ir „Asocijuoto turto valdymas“. Pastaroji bendrovė, beje, buvo užregistruota tuo pačiu adresu, kaip ir ŪBIG.
Kaip teisė į paskolą virto kūnu
Ši keistų sandorių ir nesuprantamų verslo poelgių kupina istorija dar nesibaigia – praėjus vos savaitei po tarp „Boforos“ ir „Optimalaus turto valdymo“ sudaryto sandorio, 2013 m. birželį „Optimalus turto valdymas“ „Boforai“ pardavė Palangoje, J. Basanavičiaus g. 9, stovintį viešbutį. Pastarojo kaina jau kai kur girdėta – tie patys 3,99 mln. litų. Abi su V. Romanovu siejamos bendrovės sutaria – užuot viena kitai mokėjusios tą pačią pinigų sumą, įskaito, kad viešbučiu atsiskaityta už prieš savaitę parduotą teisę į dalį „Hillberg Associates Ltd.“ suteiktos paskolos.
Tokiu būdu nežinia, ar apskritai Karibų jūroje esančiai bendrovei suteikta paskola virsta nekilnojamuoju turtu, kuris galiausiai atitenka „Boforai“.
Pasitelkė skolų išieškotojus
Rodos, čia jau būtų galima baigti visą painiavą, bet ji tik prasideda – 2013 m. rugpjūtį „Optimalus turto valdymas“, kaip ir nemažai kitų su V. Romanovu ir Ūkio banku siejamų bendrovių, bankrutuoja. Bankroto bylą imasi nagrinėti Kauno apygardos teismas.
Tas pats teismas 2015 m. kovą priima sprendimą, kad įskaitymo sutartis tarp „Boforos“ ir „Optimalaus turto valdymo“ yra negaliojanti: „Bofora“ gavo nekilnojamąjį turtą, o „Optimalus turto valdymas“, vaizdžiai tariant, gavo riestainio skylę. Teismo sprendimu „Boforai“ buvo paliktas viešbutis, kurį ši įsigijo iš „Optimalaus turto valdymo“ Palangoje, tačiau bankrutuojančiam „Optimalaus turto valdymui“ teisėjai nurodė atsiskaityti ne įtartina teise į nežinia kam išduotą paskolą, bet realiais pinigais.
Maždaug tuo metu, kai „Optimalaus turto valdymui“ iškeliama byla, V. Romanovo aplinkos žmonės šioje painioje istorijoje, kurioje lengvai galima nusisukti sprandą, atranda sau palankų naratyvą: 2014 m. pradžioje jau minėta ŪBIG teisininkė A. Martinaitytė, „Boforai“ pardavusi teisę į 1,15 mln. eurų Karibų jūroje veikusiai bendrovei suteiktos paskolos, perleidžia Sigitai Paulauskaitei teisę reikalauti iš „Boforos“ dalies dar nesumokėtos kainos – 1,95 mln. litų, dabar – 564 759 eurus. S. Paulauskaitė, kaip bebūtų keista, taip pat yra ŪBIG ir Ūkio banko sferose puikiai žinoma asmenybė – ŪBIG darbuotoja, laikinai netgi buvusi šios grupės direktorė.
Alfa.lt žiniomis, „Boforos“ direktorė R. Matūzienė yra patvirtinusi, kad jos bendrovė skolinga A. Martinaitytei ir S. Paulauskaitei. Abi šios moterys pinigus bando atgauti pasitelkusios skolų išieškojimo bendrovę.
Skolų išieškojimu užsiimanti „Sėkmės industrija“ gauna iš A. Martinaitytės teisę į 570 413 eurų, kuriuos šiai buvo skolinga „Bofora“, su sąlyga, kad sumokės 70 proc. šios sumos iškart, kai tik skolą sumokės „Bofora“. Tokiomis pačiomis sąlygomis skolų išieškotojai perima ir S. Paulauskaitės teisę į 564 759 eurus, kuriuos pastarajai skolinga „Bofora“.
Taip moterys gali tikėtis, kad skolų išieškotojai padės atgauti bent 70 proc. skolos.
Bankroto byloje pašalinių nenori
„Sėkmės industrija“ ir „Bofora“ 2015 m. kovą susitarė gražiuoju – grąžins visą skolą iki 2016 m. kovo 31 d., mokės net 12 proc. metines palūkanas nuo dar nesumokėtos skolos dalies ir 0,2 proc. delspinigius. Tokie susitarimai daromi net tuo metu, kai „Boforos“ atžvilgiu jau buvo taikomi areštai. O po metų abi pusės susitaria skolos grąžinimo terminą pratęsti dar – iki 2017 m. kovo 31 d.
Taip nežinia kaip ir nežinia kam išduota milijoninė paskola (neaišku, ar apskritai išduota), perėjusi ilgą ir painų įvairių sandorių kelią, skolų išieškotojų dėka gali pavirsti realiais pinigais, kuriuos gautų dvi V. Romanovo aplinkos moterys – aukštas pareigas ŪBIG užėmusios A. Martinaitytė ir S. Paulauskaitė.
Tačiau šioje schemoje iškyla kliūtis – „Boforai“ dėl nemokumo iškeliama bankroto byla, o prižiūrėti bendrovę imasi pašalinis šios istorijos dalyvis – bankroto administratorius „Valeksa“ .Teismas paskiria administratorių, kuris jau anksčiau bylinėjosi su „Bofora“.
Tikroji „Boforos“ turtinė padėtis nuo bankroto administratoriaus yra slepiama – buvusi vienintelė „Boforos“ akcininkė ir direktorė R. Matūzienė, pati patvirtinusi bendrovės skolas A. Martinaitytei ir S. Paulauskaitei, iki šiol nėra perdavusi bankroto administratoriui nei „Boforos“ dokumentų, nei bendrovės turto, nors bankroto bylą nagrinėjantis Kauno apygardos teismas už tai buvusiai ŪBIG direktorei yra skyręs ne vieną baudą.
„Sėkmės industrija“ bankroto administratorių šioje byloje bandė nušalinti, tačiau teismas atmetė šį prašymą.
Laukia teismo verdiktų
Bankroto bylą administruojanti bendrovė Alfa.lt patvirtino teiginius, kad R. Matūzienė iki šiol gavo dvi baudas už nenorą bendradarbiauti su bankroto administratoriumi ir perduoti duomenis apie bankrutuojančią bendrovę. Galiausiai teismas nusprendė, kad baudų skirti neverta, nes jos neveiksmingos.
Kaip sakė bankroto administratorius, teismas iki šiol nenusprendė, ar patvirtinti „Sėkmės industrijos“ kreditorinius reikalavimus „Boforos“ bankroto byloje. Pats administratorius prašo teismo atmesti skolų išieškotojų pretenzijas, kadangi, anot „Valeksos“ vadovo, nėra jokių įrodymų, patvirtinančių paskolos išmokėjimą Karibų jūros saloje esančiai bendrovei, todėl visi vėliau dėl pastarosios paskolos sudaryti sandoriai neturi pagrindo.
Dalį galimai taip ir neišmokėtos, fiktyvios paskolos bandanti atgauti pusė išlieka paslaptinga – kaip nurodyta teismo dokumentuose, pinigus atgauti norinčios moterys ir joms atstovaujanti bendrovė disponuoja „Boforos“ duomenimis, kurie nepateikiami bankroto administratoriui. Kadangi A. Martinaitytė, S. Paulauskaitė ir R. Matūzienė šiuo metu – privatūs asmenys, su šiomis istorijos dalyvėmis susisiekti nepavyko, tačiau tikimės šį straipsnį papildyti jų komentaru.
Skolų išieškojimu užsiimanti „Sėkmės industrija“ taip pat nesuteikė daugiau informacijos apie vykstantį teisminį procesą – portalo rekvizitai.lt duomenimis, Vilniuje registruota ir vos vieną socialiai draustą darbuotoją turinti bendrovė nurodytu telefonu neatsiliepia.