Po Alfa.lt publikacijos apie neviešinamus visuomeninio judėjimo „Vieningas Kaunas“ finansinius rėmėjus užvirė diskusija apie politinę sistemą Lietuvoje. Visuomeniniai judėjimai ir rinkimų komitetai tampa rimtais konkurentais tradicinėms partijoms. Tačiau tai, kad judėjimai ir komitetai naudojasi įstatymų spragomis, nejaučia atsakomybės veikti skaidriai, Lietuvos politinę sistemą gali nublokšti atgal į 1990-ųjų pradžią, perspėja profesorius politologas Tomas Janeliūnas.
Jis yra Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto Tarptautinių santykių katedros vedėjas, žurnalo „Politologija“ vyriausiasis redaktorius, žurnalo IQ politikos redaktorius.
– Kaip vertinate aktyvų visuomeninių judėjimų ir rinkimų komitetų dalyvavimą Lietuvos politinėje sistemoje? – paklausėme profesoriaus.
– Kas pirmiausia matyti: visuomeniniai judėjimai tampa lygiaverčiais politiniais dariniais, kaip ir partijos. Bet jie neturi tokių pačių įpareigojimų rodyti pajamų šaltinius, neprivalo parodyti sąsajų su rėmėjais, ką privalo deklaruoti tradicinės partijos. Kas tuomet atsitinka? Turime situaciją, kai įkuriamas vienkartinis politinis darinys dalyvauti rinkimuose, tačiau vėliau niekas neprisiima atsakomybės deklaruoti ryšius su finansinėmis struktūromis ir sekti tokio judėjimo finansavimo.
Kitaip tariant, mes turime du nelygiaverčius politinius žaidėjus – politines partijas ir visuomeninius judėjimus, kurie abu gali dalyvauti rinkimuose, bet turi nevienodą atsakomybę prieš rinkėjus.
Susidaro įspūdis, kad tiesiog patogu kurti visokius judėjimus, tuo politikai ir naudojasi. Matydami tokias spragas, jie gali apsimesti, jog dalyvauja kaip nepriklausomi politikai, savo vardu inicijuoti komitetus, juos įkurti, paskui, rinkimams pasibaigus, uždaryti, neturėti atsakomybės prieš rinkėjus bei valstybės institucijas, kitiems rinkimams vėl organizuoti komitetą ir t. t.
