Po Emilio Vėlyvio provokacijos Šalčininkų bažnyčioje, režisierių palaikantys ir smerkiantieji diskusijose ėmėsi žymėti ribas tarp saviraiškos ir nuomonės laisvės, tarp protesto ir profanacijos. Po kelių dienų tylos pasisakęs E. Vėlyvis pats ribų peržengęs nesijaučia – nei įstatymų, nei etikos.
Tačiau akivaizdu, kad be pasiekto reklaminio efekto, iki solidaus protesto prieš bažnyčią, į kurį norima lygiuotis, šiomis dienomis aptarinėjamam Žolinių performansui yra gerokai per toli.
Į bažnyčią Turgeliuose susirinkę žmonės trečiadienį buvo nustebinti trijų čia pasirodžiusių ir dvasininkais persirengusių aktorių, vienas kurių – Vitalijus Cololo – lenkiškai kreipėsi į susirinkusiuosius, kvietė į E. Vėlyvio „Zero Live show“, po to belaukiantiems mišių dalijo suktines.
Į pasipiktinimą, kurį reiškė kultūros veikėjai, politikai ir kiti žinomi žmonės, E. Vėlyvis sureagavo padėka už reklamą ir paaiškinimu. „Geras sarkazmas ir ironija yra reikalingi bet kokiai šventai karvei (ar vietai), ir jeigu šis performansas būtų nepavykęs, vargu ar būtume viešojoje erdvėje pamatę tiek daug šventeiviškos trydos. Bet – ačiū Dievui – pavyko ir pakankamai taikliai. Tai, kad daugeliui šventesniais už popiežių apsimetančių veikėjų nepatiko tai, ką jie pamatė veidrodyje, nėra nei veidrodžio kaltė, nei jo problema. Kaip sako Šventasis raštas – prieš ieškodami krislo artimojo akyje, išsikrapštykite rąstą iš savosios“, – penktadienį išplatintame laiške rašė režisierius.
Tačiau tiesa ta, jog katalikų bažnyčia, nors jungianti daugiausiai tikinčiųjų, Lietuvoje seniai nebėra „šventa karvė“, turinti imunitetą kritikai. Daugybinės užkandinės „Keulė rūkė“ provokacijos, dizainerio Roberto Kalinkino panaudoti religiniai motyvai mados kolekcijos reklamoje sulaukė ne tik pasmerkimo, bet ir nemenko visuomenės palaikymo.
Bažnyčia ir tikinčiųjų bendruomenė – ne tas pats
Filosofė Nida Vasiliauskaitė pastebi norą nesupratusius E. Vėlyvio savireklamos laikyti neprogresyviais, perdėm konservatyviais ir nešiuolaikiškais, o patį veiksmą pateikti kaip protestą prieš bažnyčią ir jos įtaką.
„Viena, ką yra bažnyčia kaip institucija dariusi kada nors per šimtus savo egzistencijos metų ar ką bažnyčia kaip organizacija yra politiškai nuveikusi, kokius įstatymus bandžiusi paremti, bet visai kitas dalykas yra konkreti religinė bendruomenė. Tai nėra bažnyčios kaip institucijos kritika ar religijos kaip pasaulėžiūros, metafizinės sistemos kritika. Šiuo atveju žmonės, kurie išpažįsta tam tikrą pasaulėžiūrą, yra pajuoktini ir atakuotini. Įsiveržimas į žmonių gyvenimus yra kito, politinio lygmens, bet čia yra invazija į konkrečios mažos bendruomenės apeigas, kuri turbūt niekaip į šių konkrečių žmonių gyvenimą neįsiveržė, nieko jiems neprimetė – niekas pas Vėlyvį neatėjo sakydamas, kad jis privalo švęsti Žolinę“, – Alfa.lt pakomentavo N. Vasiliauskaitė.
Dėl to ir bandymas brėžti analogijas tarp „Pussy Riot“ žymiojo protesto cerkvėje ir E. Vėlyvio komandos pasirodymo neįtikina – akivaizdu, kad bažnyčios ir valdžios santykis Lietuvoje neprimena Rusijos, kaip ir komercinis E. Vėlyvio interesas nebuvo būdingas netrukus po skandalingo pasirodymo įkalintoms rusėms.
