Gabija Vitkevičiūtė – rašytoja, žurnalistė, komunikacijos specialistė – šiuo metu užsiima itin neįprasta veikla. Ji įsteigė moterų, norinčių pasveikti nuo alkoholizmo, reabilitacijos namus. Pavadino juos savo jau mirusios mamos garbei, o tokį sprendimą, kaip pati sako, paskatino asmeniniai patyrimai ir kančia.
– Kaip kilo mintis įsteigti tokius namus?
– Mintis kilo neradus tinkamos pagalbos prieš daug metų, kai sirgo mano pačios mama. Kai ji prieš septynerius metus mirė, supratau, kad vis dėlto turime kažką sužinoti, pajausti, padaryti, nuvažiuoti, atvežti, įdiegti, kad situacija keistųsi. Stereotipiška, bet tokia mano istorija – iš mano pačios patyrimų ir kančios. Po septynerių metų minčių aš pagaliau jas realizuoju. O ir malonu pamatyti, kad dabar visokiausių įstaigų ir namų pagalbai gauti jau yra trigubai daugiau. Klausimas tik, kam kokia sveikatinimo programa tinka. Maniškė yra be vaistų, joje privaloma lankyti terapiją ir artimiesiems, čia gyvens vien moterys ir jos sveiks kartu su daugybe „sesių“.
– Ar ji skirta tik moterims?
– Taip, tik moterims. Nes nemanau, kad mišriai, t. y. kartu gyvenant galima labai efektyviai gydyti moteris ir vyrus. Atsiranda jų santykis, artumo ar ko kito poreikis. Iš to kyla papildomų konfliktų. Iš kitos pusės, vyrų ir moterų psichologija, elgsena, prigimtis – visa tai skiriasi iš esmės. Žinoma, centrai, kur taip yra, yra geriau negu nieko. Bet aš renkuosi lyties atskirtį.
– Kiek moterų vienu metu galės gydytis reabilitacijos namuose? Kas jas prižiūrės?
– Mano svajonė – sukurti namus, kuriuose pasikeisdamos gyventų 10–15 moterų. Apvažiavau daug sklypų, sodybų, namų, bet arba man netiko (vis dėlto tokiai veiklai yra specifinių reikalavimų), arba su savo veikla netikau aš. Todėl dabar mano centre gyvens 3–5 moterys, kasdien čia lankysis lektoriai, gydytojai, vadinamieji AA (anoniminių alkoholikų) globėjai, įvairiausių sričių terapeutai, o dar kelios moterys iš komandos kasdien liks nakvoti kartu.
– Kiek tokia paslauga kainuoja?
– Kainuoja tiek, kiek kainuoja išvardytos paslaugos, pridedant tris kartus per parą karštą sveiką vegetarišką maistą, apmokant sąskaitas už gyvenamąją vietą, už gydančio personalo žinias ir „minkštąsias“ terapijas. Aš pati investuoju didžiulę sumą savo šeimos santaupų, o kitą dalį mokės pačios moterys, jų artimieji.
Man labai gaila, kad kol kas – labai tikiu, kad tai laikina, – valstybė negali šios ligos gydymo kompensuoti. Kai tik taip nutiks, toks aukščiausios kokybės gydymas ir pas mus, kaip dabar yra Vokietijoje ar Islandijoje, kainuos žmogui vos 10 eurų per parą. Dabar gi sąmata yra pradedant nuo šimto eurų už parą.
– Ar pakanka nemokamų vietų moterims, norinčioms pasveikti?
– Nemokamai dirba mažai kas, bet už labai simbolinę kainą, nes padeda „Caritas“, gydo „Aš esu“ bendruomenė Vilniuje. Žinoma, kad yra vienuolynų, pavienių iniciatyvų, bendruomenių, taip pat ir valstybinių ligoninių. Tačiau ten reikia nukreipimo, siuntimo. Mano namai laukia bet kurios, papuolusios šiandien į bėdą, be jokio dokumento, kai tik ji panorės turėti galimybę tapti sveika.
– Ar manote, kad būtent moterų alkoholizmas Lietuvoje yra opi problema?
– Jūsų klausimas suponuoja ir atsakymą – mes arba nežinome, arba apsimetame, kad nežinome. Bet viskas gerai, tai normalu. Tai priklauso prie ligos „paketo“ – žmonėms apie tai kalbėti tiesiog gėda. Nors nėra gėda įvardyti kitų ligų, tarkime, vėžio ar diabeto, bet štai alkoholizmas esą yra bevalių, melagių ir manipuliatorių reikalas. Deja, apie tai, kad jų artimasis serga, o ne tyčiojasi, mažai nori girdėti net artimieji, kurie, irgi suprantama, jau yra pervargę, persipykę, permirkę nuo neapykantos, nusivylimo ir skausmo. Mūsų namuose gydymas yra būtinas abiem – ir ligonei, ir artimiesiems. Tai – privaloma sąlyga. Bet, tiesa, klausimas buvo apie opumo lygį – tai taip, mano galva, alkoholizmas – kas antrų namų žaizda. Deja.
– Ar alkoholizmas visuomenėje vis dar yra neliečiama tema, ar vis dėlto žmonės pradeda rečiau bijoti prisipažinti, kad serga?
– Susana Forward, amerikiečių gydytoja, į kurią asmeniškai kreipiausi ir gavau jos leidimą su nuoširdžiausiais linkėjimais skleisti žinias Lietuvoje, sako, kad dažnai šeima stengiasi išsaugoti normalios šeimos įvaizdį, kuriuo bando įtikinti vienas kitą ir aplinkinius. Kita autorė, Janet Geringer Woititz, yra sukūrusi visą naują judėjimą – suaugusių alkoholikų vaikų. Noriu pasakyti, kad tai pasaulinis skausmas, kuris apima visų statusų, visų lyčių, visų išsilavinimų žmones. Ši liga pjauna bet kurį. Ir sužeidžia dar beveik dešimt aplink. Tokia statistika. Todėl aš kviečiu nebebijoti ir visaip kalbėti, prisipažinti, išdrįsti ir kabintis atgal į gyvenimą. Ir nelabai svarbu, ar mano, ar seniai veikiančiuose centruose, ar bažnyčiose, ar darbuose, ar kaimynystėje.
– Kodėl klinika vadinasi „Ramunėlė Rehab“? Ar yra tam tikra istorija, susijusi su šiuo pavadinimu?
– Taip pavadinau šiuos namus mano amžinatilsį mamos Ramunės garbei ir meilei atminti. Kad ir kaip nemalonu, baugu, gėda man pačiai, bet esu išdrįsusi pasakyti tai garsiai – ši žavinga, talentinga, protinga ir įspūdinga moteris mirė nuo alkoholio. O aš esu suaugęs alkoholiko vaikas su visomis iš to plaukiančiomis pasekmėmis.
– Ar tokių namų įsteigimas yra tam tikra prasme įprasminimas, naujo gyvenimo suteikimas kitiems?
– Naujo gyvenimo, deja, ne. Aš ne dievas ir ne deivė. Bet suteikti galimybę suvokti, kad sergu, ir išmokti gyventi su viso gyvenimo liga, įgyjant naujų įgūdžių, – taip, stengiuosi kartu su savo komanda dieną naktį. Ir nenustosiu.
