Pusantro mėnesio keliaujant per Bulgariją, Turkiją, Iraną, Turkmėniją, Uzbekiją, Tadžikiją, Kirgiziją, Kazchstaną, Rusiją ir Mongoliją – tokį išbandymą teko įveikti elektronikos inžinieriui, automobilių sporto entuziastui Feliksui Pavlovui, pasiryžusiam nutrūktgalviškam nuotykiui – leistis į Mongolijos ralį.
Keliauti F. Pavlovas pradėjo dar vaikystėje, o ir vėliau kelionės jam visada buvo artimos širdžiai. Kartą per vakarienę su draugais prakalbus apie automobilių ralius Feliksas užsiminė, kad kada nors norėtų tokiame dalyvauti, bet stabdo lėšų klausimas – tai nepigus malonumas. Tąkart draugai papasakojo apie Mongolijos ralį, kuriam užtenka kuklaus biudžeto, nes čia tikslas ne atvykti pirmam, bet rinkti paramą, o dalyviai varžosi vairuodami kuo mažesnius automobilius ar motociklus. Būtent ši idėja ir užkabino keliautoją.
F. Pavlovas paramą rinko „Rugutės“ fondui, kuris jį sužavėjo idėja – fondo veikla pastebima, jie padeda kovoti su liga. Keliautojas nudžiugo po ralio patikrinęs paramos fondo sąskaitą – pavyko surinkti kiek daugiau nei 1000 eurų.
Kelionę F. Pavlovas pradėjo planuoti praėjusį gruodį. Pirmiausia įsigijo motociklą, kurį praminė Dykumų sraige. Keliautojas juokiasi – pirma užduotis buvo išmokti juo važiuoti. Tam skyrė visą pusmetį ir dar Lietuvos keliais įveikė apie 4 tūkst. kilometrų.
Pirmieji gedimai – dar prieš startą
Nors Lietuvoje automobilių sporto entuziastas buvo išardęs ir iš naujo surinkęs savo transporto priemonę, pirmas gedimas jį pasitiko dar neprasidėjus raliui. „Pirmas iššūkis buvo pasiekti starto liniją. Nepasiekus Prahos subyrėjo pirmas variklis, bet taip subyrėjo, kad galėjo baigtis liūdnai“, – pasakojo F. Pavlovas. Tada jam padėjo Lietuvos ambasadoje Prahoje dirbantis lietuvis.
Įvairūs gedimai persekiojo ir jau prasidėjus raliui, bet, kaip sako F. Pavlovas, laimingi atsitiktinumai saugojo ir didesnės grėsmės sveikatai ar gyvybei nekilo.
Pasak Mongolijos ralio dalyvio, didžiausias iššūkis buvo tinkamai suplanuoti dieną – nuspręsti, kada ją pradėti, kada eiti miegoti ar valgyti. F. Pavlovas šypsosi pasakodamas – nors iš pradžių norėjosi visą laiką spausti, varžydamasis suprato, kad atstumas ilgas ir persistengti tikrai neverta, geriau pasaugoti tiek sveikatą, tiek techniką.
Nors prieš išvykdamas F. Pavlovas planavo, kad vertėtų kasdien įveikti po maždaug 300 km, būdavo dienų, kai tekdavo tenkintis įveiktais vos 120 km. Nepaisant lėtesnių dienų, per pusantro mėnesio F. Pavlovas nuvažiavo beveik 16 tūkst. kilometrų.
Gedimai nebuvo vienintelė problema. Tadžikijoje F. Pavlovas buvo apsistojęs pas vietos gyventoją, kuris įspėjo, kad mafijos žmonės klausinėja apie jį. „Jie domėjosi, iš kur aš atvykau, kur važiuoju, kokiais keliais. Žmogus įspėjo mane, kad dar palaukčiau ir toliau nevažiuočiau, paaiškino, kas vyksta, kad tai yra prekeiviai visokiomis narkotinėmis medžiagomis, ir jiems pasidarė staigiai įdomu, ką aš čia darau“, – apie grėsusį pavojų pasakojo F. Pavlovas.
Už komforto zonos
Keliautojui pačiam buvo įdomu suvokti, kaip raliui įsibėgėjant krito patogumų kartelė. „Iš pradžių atrodė: „Ieškosiu dviejų ar trijų žvaigždučių viešbučio.“ Paskui: „Duokit man lovą, stogą, kad nelytų ant galvos, vėjas nerūpi, gali per langus kiaurai pūsti.“
Pasak F. Pavlovo, pasiektas nuovargio lygis skatina į viską žvelgti paprasčiau ir moko susitaikyti su tokia aplinka, kokia ji yra.
Planuodamas kelionę, F. Pavlovas nemažai galvojo apie tai, kokius drabužius vertėtų pasiimti, – žinojo, jo laukia vidutiniškai 14 laipsnių oro temperatūra, taigi važiuojant motociklu bus vėsoka. Jau ralio metu įsitikino, kad gera idėja buvo įsigyti botus – lietingomis dienomis jie buvo nepamainomi.
„Kaip sakoma, nebūna blogo oro, būna bloga apranga. Kai labai karšta, reikia kažko vėsinančio, kai šalta, reikia rengtis tiek, kiek išeina, vis tiek buvo gaivu“, – patirtimi dalijosi F. Pavlovas.
Laukinės gamtos grožis
Nors galima įtarti, kad, lekiant motociklu keliautojams nelieka laiko pasigrožėti gamta, F. Pavlovo patirtis kitokia. „Tokiu silpnu daiktu, prikrautu kitų daiktų, važiuojant į kalną greitis krisdavo iki 15 km per valandą, kartais – 10 km, priklausomai nuo aukščio. Nesinorėjo perkaitinti variklio, tad važiuodamas tokiu greičiu galėdavau net akmenis, ženklus, stulpelius ir kitas mašinas, kurios greičiau pralėkdavo, skaičiuoti. Žiūrėdavau visur, tada kameras išsitraukdavau, pafilmuodavau, fotografuodavau“, – pasakojo F. Pavlovas.
Keliautojui didžiausią įspūdį padarė milžiniškos, retai gyvenamos Mongolijos erdvės. „Europoje esame įpratę likti rėmuose – keliai asfaltuoti, miestuose yra aiškios ribos, kur ir ką galima daryti, o ko – ne. Mongolijoje nėra žmonių, kurie stebėtų ir sakytų: „Ne, šito negalima daryti“, – lygino F. Pavlovas. Pasak jo, būtent tos beribės, nesuvaržytos erdvės jam ir paliko didžiausią įspūdį. Užbūrė ir žmonių nepaliestos gamtos grožis.
O kur toliau?
Pasiekęs finišą F. Pavlovas išgirdo įvairių dalyvių istorijų. Vieniems ralis buvo sėkmingas – jie sulaukė vietos gyventojų palaikymo, paskatinimo, tačiau buvo ir tų, kuriems pasisekė mažiau. Buvo užmigusių prie vairo ir taip padariusių avarijas, buvo apsivertusių ir dėl to iškeliavusių namo. Kažkas tiesiog pametė dokumentus ir taip pat turėjo skristi namo. Pats jis laimingas jau vien dėl to, kad pasiekė finišą be niekieno pagalbos. Ir žinoma – tai nepamirštama gyvenimo patirtis, pakeitusi net jo vertybes.
„Supratau, kad aplinkui yra labai daug daiktų, kurių nereikia, kad neturėtume užsigrūsti savo kambario ir aplinkos. Nebūtina rodytis prieš kitus, reikia gyventi dėl savęs, o ne dėl kitų“, – savo gyvenimiškais atradimais dalijosi F. Pavlovas.
Dalyvauti tokiame ralyje automobilių sporto entuziastas svarstytų ir antrąkart, o sprendimas priklausytų nuo to, kur jis vyktų. „Supratau, kad ne su visomis kultūromis galiu surasti bendrą kalbą – man tiesiog pasidaro liūdna ir pradedu linkti į depresiją keliaudamas per tokias šalis, net graži gamta kartais nepadeda“, – atvirai prisipažino F. Pavlovas.
O šiuokart, po maždaug pusantro mėnesio pasiekus finišą, keliautojo joks palengvėjimo jausmas neaplankė. Galvoje tesukirbėjo klausimas: „O kur toliau?“
