Įsakymų formos prašymai paverčia žmogų eiliniu kareiviu, kuris turi paklusti besąlygiškai. Paprastas žmogus įsakymus suvokia kaip žeminančius jo orumą ir ribojančius psichologinę laisvę. Įsakinėjantis pats nėra laisvas ir stengiasi gauti laisvės pakaitalą, komanduodamas kitiems.
Kova dėl valdžios formalioje aplinkoje
Vykdyti įsakymus armijoje psichologiškai yra lengviau, nes ten taip įprasta. Kareivis neturi teisės abejoti, pats galvoti, jis turi vykdyti.
Iš dalies tas pats liečia ir viršininkų įsakymus darbe. Bet čia psichologinis fonas įgauna kitą reikšmę, nes įmonės „kareivis“ jau turi savo „darbinę“ asmenybę – jis gali ir net privalo galvoti. Dar daugiau, darbuotojas gali palaikyti su viršininku tam tikrus santykius, kartu svarstyti ir abejoti įsakymais. Jei viršininkas nėra kvailas, jis sugebės įvertinti, ko siekia pavaldinys: ar patenkinti savo savimeilę, ar efektyvaus darbo proceso? Kartais tie tikslai būna susipynę.
Dėl tos pačios priežasties sunku dirbti su giminėmis ir draugais. Kai vienas jų tampa viršininku, kitas pasijunta pažemintas jo įsakymų. O pavaldinys nebesupranta, kodėl buvęs draugas tapo tokiu „įžūliu niekšu“. Kuo paprastesni ir oficialesni santykiai tarp viršininko ir pavaldinio, tuo lengviau pastarajam vykdyti pavedimus.
