Panevėžyje neatsiranda miesto centro vizitine kortele tapusio, jau beveik metus tuščio stovinčio pastato, kuriame anksčiau veikė SEB bankas, pirkėjas.
Elektroniniame aukcione buvusi banko buveinė liko neparduota nesulaukus nė vieno dalyvio. Už įdomios architektūros statinį Panevėžio centre prašyta 899 tūkst. eurų. Šiuo metu pastatas priklauso tuo pačiu adresu registruotai bendrovei „Gene Panevėžys“.
Jos direktorės Lauros Kurtinaitytės nuomone, viena esminių priežasčių, kodėl buvusios banko patalpos nesulaukia naujo šeimininko – miesto specifika.
„Pastatas ir gražus, ir geros būklės, bet, matyt, jo dydis ir tai, kad stūkso ne sostinėje, o Panevėžyje, regioniniame mieste, apsunkina pardavimo procesą. Dėl to ir atidavėme jį pardavinėti aukcione“, – teigė L. Kurtinaitytė.
Iki buvusią banko buveinę patikėdama parduoti elektroninius aukcionus rengiančiai tarptautinei nekilnojamojo turto konsultacijų bendrovei, „Gene Panevėžys“ kurį laiką pati ieškojo potencialių pirkėjų. Pasak direktorės, vienam ar kitam galimam pirkėjui pastatas buvo siūlytas prieš metus ir dvejus, bet aktyviau imtas pardavinėti šiais metais.
Nors susidomėjusiųjų nekilnojamuoju turtu Panevėžio centre būta, investuotojus sustabdė jo dydis.
„Būtų sudėtinga sugalvoti, kokią veiklą vienam plėtoti tokiame dideliame pastate“, – mano L. Kurtinaitytė.
Anot jos, nepavykus pastato parduoti ir skelbiant aukcionus, bus svarstoma galimybė jį išnuomoti.
„Vis dar tikimės, kad atsiras, kam būtų reikalingas visas pastatas ar bent didžioji jo dalis“, – sako „Gene Panevėžys“ vadovė.
Moderniausias Lietuvoje
Naujo šeimininko laukiantis pastatas pačiame Aukštaitijos sostinės centre pastatytas 1998-aisiais. Tuo metu jo statybos savotiškai žymėjo naują erą mieste. Keturių aukštų, 2141 kv. m ploto administracinės paskirties statinys išsiskyrė modernia architektūra. Pastato su 45 vietų automobilių stovėjimo vietų aikštele šalia projekto autorius – panevėžietis architektas Valdas Klimavičius.
Nuo pat pirmųjų dienų šiame pastate veikė SEB bankas, šių metų pradžioje savo padalinį perkėlęs kitur.
V. Klimavičiaus teigimu, projektas kurtas paties banko užsakymu.
„Tuometis Vilniaus bankas anais laikais turėjo labai gerą tradiciją visuose didesniuose miestuose pastatyti po modernios architektūros pastatą. Taip jie iškilo Kaune, Vilniuje, Kėdainiuose, Panevėžyje“, – pasakojo architektas.
Šį projektą autorius vadina didžiule avantiūra. V. Klimavičius pamena, kad pradžioje netgi patiems užsakovams jo architektūrinė vizija pasirodė pernelyg utopinė ir neišpildoma. Nors praėjusio amžiaus paskutiniame dešimtmetyje Lietuvoje jau kilo pastatai stiklo sienomis, tačiau lenkto fasado berėme konstrukcija statinio dar nebuvo.
„Tai buvo tikra maksimalistinė iliuzija. Bankas iš pradžių jos net atsisakė, bet kai padariau maketą su interjeru, susikviečiau banko viršininkus, jie sutiko pabandyti. Dabar, kai jau pasenau, į tokią avantiūrą nebesileisčiau, o tada į priekį varė jaunatviškas maksimalizmas“, – pamena V. Klimavičius.
Siūlytų nugriauti
Vietinėje rinkoje net nebuvo gebančiųjų išpildyti tokią modernią architektūrinę viziją. Būsimąjį banko pastatą Panevėžyje statė profesionalai iš Estijos, stažavęsi Suomijoje.
Architekto teigimu, statybos ėjosi sunkiai – statinys kilo ant senų, sovietmečiu nebaigto statyti prekybos centro pamatų. Naujų, pasak V. Klimavičiaus, įrengti nebuvo įmanoma dėl grunto specifikos – šioje vietoje būta 12 metrų pelkės. Anot architekto, ant senų pamatų statytas ir greta esantis prekybos centras.
Tuomet būta idėjų šiuos du statinius sujungti. V. Klimavičius tokio pasažo eskizą net nubraižęs, tačiau jį išpildyti neatsirado galimybių.
Dabar V. Klimavičius prieš dvidešimtmetį iškilusiam savo kūriniui negailestingas.
„Jei būtų mano valia, nugriaučiau ir statyčiau ką nors naujo. Jis savo jau atgyveno. Čia ne koks paminklas, ne Gedimino pilis. Turi miestas keistis. Jei ten įsikurtų kazino, man mažiau patiktų, nei kad būtų nugriautas“, – sako projekto autorius.
Anot jo, specialiai banko veiklai pritaikytas statinys vargiai ar daugiau kam tiktų.
„Pastatas monolitinis, nepasiduodantis kapitalinei rekonstrukcijai. Projektas buvo unikalus aniems laikams ir jį pakeisti sunkiai įmanoma. Pertvaras būtų galima griauti, bet ką iš to išloši, o pagrindinė erdvė per 4 aukštus šiuolaikiniam verslui nelabai įdomi“, – įvertino V. Klimavičius.
